Profesorius Ričardas Kazlauskas paliko pasaulinį pėdsaką tyrinėdamas drugius, bestuburius ir vienaląsčius gyvūnus. Jo dėka Lietuvoje buvo įkurtas ne vienas draustinis, tačiau ne ką mažiau jis yra gerbiamas už meilę sužeistiems beginkliams gyvūnams.
Profesorius priglaudė ne tik ne vieną dešimtį rastų sužeistų paukščių, bet į šeimą priima ir visai neįprastų gyvūnų – penkiolika metų jo bute Vilniuje gyveno ir nuo stalo vynuoges vogdavo bebras, šliaužiojo smaugliai, ropinėdavo įsūnyti vėžliai. Būtent todėl R. Kazlauskas neabejotinai gali patarti, ką daryti, radus bejėgį jauniklį.
„Daug kas priklauso nuo to, kokį paukštį ir kur randi. Vieni paukščiai, pavyzdžiui, pelėdžiukai ar dančiasnapiai, lizdus apleidžia anksti, dar neapsiplunksnavę. Radus kur ant šaligatvio nukritusius paukštelius galima pamėginti įkelti atgal į lizdą, bet ne visada to reikia“, – kalbėjo profesorius.
Kasmet didžiulio dėmesio sulaukia nykstantys, bet žmonių pašonėje gyvenantys dančiasnapiai. Į antis panašūs kuoduoti paukščiai peri atokiau nuo vandens, senuose drevėtuose medžiuose, o kartais net ir apgriuvusiuose namuose.
Dančiasnapiai anksti palieka savo lizdus: jaunikliai, motinos pakviesti, tiesiog iššoka iš lizdo ir žingsniuoja iki vandens. Kelyje jų laukia daug pavojų – katės, kiaunės, varnos ir ne ką mažesnis pavojus – žmonės.
Kasmet pasitaiko atvejų, kai motinai esant nuošaly, praeiviai surenka jauniklius ir atiduoda juos gyvūnų globėjams. Gyvūnų globėjai neturi kito pasirinkimo ir privalo paleisti sveikus paukščius atgal į laisvę, kur vargu ar juos ras motina.
„Jei gyvūnas sveikas, tai jį reikia palikti ten, kur radote. Paukštį galima pabandyti įkelti atgal į lizdą, bet jei jis sužeistas, ir matosi, kad nebeskraidys, reikėtų kreiptis į gyvūnų globos draugijas. Paukščius pačiam labai sunku prisijaukinti, net neįsivaizduojate kaip“, – kalbėjo profesorius.
Naujausias profesoriaus įnamis – kregždė, kurią jis gražiai žemaitiškai vadina blezdinga. R. Kazlauskas rado nukritusį lizdą ir tarp keturių žuvusių paukštelių vieną dar gyvą, tačiau sulaužytu sparnu. Profesorius paukščio nepaliko katinų džiaugsmui ir parsinešė pas save.
„Sužeistų paukščių niekada nebegalėsi paleisti į gamtą, todėl parsinešu pas save. Vandens vištelė taip pragyveno 25 metus“, – sakė profesorius.
Anot jo, ne tik su paukščiais, bet ir su kitais gyvūnais be rimtos priežasties per daug bičiuliautis nereikia. Neretas atvejis, kai dėl brakonierių našlaičiais lieka stirniukai. Jie dažnai pradeda lankyti pamiškės sodybas, tačiau geriau per daug nesidžiaugti miško gražuoliais ir pavyti juos šalin. Gyvūnas ras būdą išgyventi, o būdamas tarp žmonių, gali juos ir užpulti.
„Stirniukų geriau net nebandyti prisijaukinti. Dar Tadas Ivanauskas ne vienoje knygoje rašė, kad stirnos, o ypač stirninai, yra neprognozuojami. Jie ne vieną žmogų, kuris prisijaukino juos, po kurio laiko mirtinai užbadė“, – sakė profesorius.
Lietuvos ornitologų draugija taip pat pateikia ne vieną rekomendaciją, ką daryti radus paukščių jauniklius. Anot jų, pirmiausia reikia įsitikinti, ar paukštis sužeistas, ar ligotas. Jei taip, tai reikia skambinti Gyvūnų globėjų asociacijai ar bendruoju pagalbos telefonu 112.
O jei paukštis sveikas, reikia rasti jo lizdą. Jei lizdas išdraskytas ar nukritęs, į medį galima įkelti kartoninę dėžutę su padarytomis skylėmis dugne vandens nutekėjimui. Į dėžutę reikia įdėti lizdo likučius ir užkelti ant šakos. Jei per keletą valandų tėvai negrįžta į lizdą, jie greičiausiai ten ir nepasirodys. Tada lieka skambinti gyvūnų globėjams.