Anksti pavasarį gamta dar būna įmigusi ir tik nedaug augalų rūšių atbunda. Gaila, kad beveik visoms joms yra iškilęs pavojus.
Išrautas pataiso keras toje pat vietoje atžels tik po 20–30 metų, jei iš viso atžels, o „nušienautas“ pakalnučių kilimas kitais metais bus žymiai retesnis. Tiesa, pataisų varputes galima rinkti kaip vaistažoles – svarbu jų nepažeisti.
Prekeiviai pakalnutes dažniausiai skina arčiausiai prekybos vietų – miestų parkuose ir priemiesčių miškuose, o šiose teritorijose, kur ir taip gausu lankytojų, augalija labai nuskurdinama. Be to, skindami pakalnutes, žmonės žiedkočius ištraukia, atplėšia nuo šakniastiebio, kuris pažeidžiamas, ir jį gali apnikti puvinys.
Ne tik už saugomų rūšių skynimą, bet ir pirkimą galima gauti baudą. Pagal Administracinį teisės kodeksą, už pakalnučių skynimą, prekybą gali būti skiriamas įspėjimas arba bauda nuo 29 iki 290 eurų.
Alternatyva šioms puošmenoms yra paprasta ir gamtai nekenkianti. Be sąžinės graužaties galima skinti žibutes ir „kačiukais“ pasipuošusias karklų šakas.
Nors Velykos jau seniai praėjo, o pakalnučių miške nerasi, bet į Apribotų ar draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų ir grybų sąrašą yra įrašyta ir daugiau rūšių, kurių rinkimas daro didelę žalą gamtai.
Apsauga taip pat galioja dvivarpėms ir trivarpėms padraikoms, visų rūšių vandens lelijoms ir šilagelėms, miškinėms lelijoms, paprastiesiems burbuliams, lieknosioms plukėms, pavasarinėms raktažolėms, didžiažiedėms rusmenėms.
Lietuvoje auga 6 pataisų rūšys, iš jų 2 – patvankinis pataisiukas ir statusis atgiris – įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Būtent šiuos pataisus ir draudžiama rinkti.
Artėjant grybų sezonui reikia prisiminti, kad į minėtą sąrašą taip pat yra įtraukti ir grybai. Negalimi rinkti mažų baravykų ir voveraičių. Baravykų kepurėlių skersmuo negali būti mažesnis nei 1,5 cm, o voveraičių – 1 cm.
Visgi, negalima visko uždrausti, o ypač, kad miškai ir jų gėrybės yra visuomenės turtas.
Be grybavimo, uogavimo ir riešutavimo dar galima naudoti ir kitus miško išteklius savo reikmėms. Pavyzdžiui, laikyti bites gali net ir neturėdamas savo žemės aviliams, o taip pat ir pasišienauti.
Turintys leidimus piliečiai laisvai gali naudotis šiais ištekliais valstybinėje žemėje:
Jie gali kirsti kadagius, imti miško paklotę, lupti žievę nuo medžių ir krūmų (šaltekšnių ir gluosnių), rauti medžių bei krūmų šaknis, pjauti nendres, mežių ir krūmų šakeles, šienauti miško žemėje, kasti medžių ir krūmų savaiminukų sodmenis bei puskrūmius ir krūmokšnius, išdėstyti avilius ir bitides.
Valstybiniuose miškuose leidimą išduoda miškų urėdijos ar kiti miško žemės valdytojai, kitoje žemėje – atitinkamo regiono aplinkos apsaugos departamento aplinkos apsaugos agentūros.
Leidimai išduodami metams, bet jie bet kada gali būti atimti, jei netinkamai naudojamasi šiais ištekliais. Pavyzdžiui, jei nukertama daugiau gluosnių ar šaltekšnių nei leidžiama.