Gamtininko Andrejaus Gaidamavičiaus teigimu, pati efektyviausia priemonė siekiant sustabdyti ligos plitimą tarp šernų yra vilkai.
„Medžiotojams šį darbą pavojinga patikėti, kadangi sumedžioję užkrėstą šerną, jie neabejotinai virusą atneša į gyvenvietes, o iš ten – į kiaulių ūkius. Be to, medžiotojai neatlieka selekcijos ir neturi būdų patikrinti prieš nuspausdami šautuvo gaiduką, ar gyvūnas kuo nors serga. Jie šaudo visiškai atsitiktinai“, — teigė biologas.
Anot pašnekovo, vilkai tikslingai pirmiausia išmedžioja sergančius gyvūnus.
„Nėra tikimybės, kad po to jis savo „nešvariomis letenėlėmis“ patrauks į kaimo krautuvę nusipirkti alaus“, — kalbėjo A. Gaidamavičius.
Specialistas pridūrė, jog kai kurių medžiotojų kaltinimai, kad būtent vilkai parnešė virusą iš Baltarusijos tėra dar vienas įžulus būdas išsiprašyti didesnės vilkų sumedžiojimo kvotos.
„Vilkai per parą sugeba nukeliauti daugybę kilometrų, tačiau reikia nepamiršti, jog pastarieji klajoja dažniausiai tik po savo teritoriją, kurios dydis, priklausomai nuo maisto gausos, siekia nuo 100 iki 500 kvadratinių km ir į kitų vilkų teritorijas nenuklysta“, — žiniomis dalijosi gamtininkas.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, afrikinis kiaulių maras perduodamas tiek tiesioginio, tiek netiesioginio kontakto būdu. Tiesioginio – su sekretais, krauju. Infekciją perneša ir ornithodoros rūšies erkės.
Štai netiesioginio kontakto būdu kiaulės užkrečiamos per apkrėstą inventorių, taip pat jas šeriant neapdorotomis maisto atliekomis, kuriose yra gyvūninių produktų.
„Palyginkime vilkų apskaitos rezultatus bei tas vietas, kuriose randami kritę šernai ir pamatysime priklausomybę. Esu įsitikinęs, kad jeigu Baltarusijoje vilkų populiacija nebūtų sumažinta nuo 2000 iki 600, apie kritusius šernus Ignalinos rajone dar nekalbėtume“, - svarstė A. Gaidamavičius.
Anot pašnekovo, deja, neturime „vilkų barjero“ ir mūsų gimtinėje.
„Taip yra todėl, kad pačiuose miškingiausiuose rytiniuose šalies rajonuose, besiribojančiuose su Baltarusija, vilkų populiacija yra gerokai sumažinta medžiotojų, o į šiaurę nuo Švenčionių rajono minėti plėšrūnai praktiškai neaptinkami“, - pabrėžė specialistas.
A. Gaidamavičius tuo pačiu paminėjo ir kitą ne mažiau klastingą ligą – pasiutligę. Gamtininkas pasakojo atlikęs įdomų tyrimą apie jos paplitimą Lietuvoje.
„Iš visų apskričių maisto ir veterinarijos tarnybų surinkęs duomenis pamačiau, kad tarp vilkų pasiutligė labai reta – vos vienas kitas atvejis per dešimtmetį, nors įprastai rašant apie šią ligą, mėgstama įdėti būtent vilko nuotrauką“, — sakė A. Gaidamavičius.
Biologo teigimu, tiek pat pasiutligės atvejų pasitaiko ir tarp ežiukų, todėl tikimybė, kad jus užpuls pasiutęs vilkas yra lygi tikimybei, kad būsite užpultas pasiutusio ežio.
Pasak A. Gaidamavičiaus, Lietuvoje ši liga pažabota iš lėktuvų mėtant mėsos jaukus su tabletėmis. Anksčiau pasiutligės platintojais buvo įvardijami usūriniai šunys. Pastarieji Lietuvoje be vilkų neturi kitų natūralių priešų.
„Vilkai noriai medžioja usūrinius šunis, ne tiek maistui, kiek kaip konkurentus, ir vertindamas vilkų gausą bei pasiutligės paplitimą pagal rajonus, pastebėjau tą pačią priklausomybę kaip ir kiaulių maro ar kitų užkrečiamų ligų atveju“, — dėstė pašnekovas.