Stengiamės išnaudoti pačias geriausias sklypo savybes, paryškindami gražius vaizdus ir pridengdami ar pašalindami trūkumus. Tačiau imantis savarankiško kraštovaizdžio tvarkymo, pasitaiko ir dažnai kartojamų klaidų, kurios neigiamai atsiliepia gamtai.

„Manau, kad kuriant kraštovaizdį svarbu geras tos vietos pojūtis, suvokimas to, kas padėtų atrasti vienovę su supančiu kraštovaizdžiu, o ne jį stelbtų. Taigi, visų pirma, patarčiau pamiršti išankstinius nusistatymus, kas patinka ar nepatinka, o pasistengti pajusti vietą“, – apie tai, nuo ko derėtų pradėti įsigijus sklypą, kalbėjo Asta Grabauskienė.

Kraštovaizdžio dizainerė tęsė, jog taip pat reikėtų mintyse susidaryti trokštamą kraštovaizdžio paveikslą, įsivaizduoti pagrindines sodo funkcines zonas: pasisėdėjimo, aktyvaus poilsio, daržo.

„Nutarkite, kur turėtų būti atviros, o kur uždaros erdvės, koks turėtų būti reljefas, kur aukštesni augalai, o kur žemesni, tuomet galėsite planuoti visą sodo struktūrą: erdves ir jų seką, takus, terasas, želdynus ir kitus elementus“, – teigė ji.

Anot pašnekovės, taikant teisingus sodo planavimo principus, želdynų zonos turi būti visiškai užsodintos vienos rūšies arba kelių rūšių augalais. Tai priklauso nuo siekiamo įspūdžio, želdyno paskirties ir priežiūros galimybių.

„Sudėtingi želdynai dažnai būna sukomponuoti iš įvairių aukščių augalų. Taip juos susodinus, želdyne suformuojamas geras mikroklimatas visiems augalams augti, o paskutinis kiliminių augalų sluoksnis geriau sulaiko dirvoje drėgmę ir neleidžia dygti piktžolėms“.

Paklausta, ar ilgai užtrunka savito kraštovaizdžio sukūrimas, specialistė pasakojo, kad galima visiškai naują kraštovaizdį susikurti ir per vieną sezoną, o galima kurti ir visą gyvenimą.

„Tai priklauso nuo požiūrio į sodo kūrimo procesą: vieni siekia greito rezultato, kuriuo galėtų mėgautis iškart, kitiems malonus tiesiog kūrybinis procesas, galbūt niekada neturėsiantis aiškios pabaigos.

Kadangi sode dirbama su „gyvomis“ medžiagomis, pastarasis visu gražumu atsiskleidžia ne iškart: daugiamečiai gėlynai suvešės po kokių dvejų metų, medžiams prireiks bent penkerių. Vis dėlto, jei sodo erdvės sumaniai suplanuotos, kad ir su mažesniais augalais jis jau džiugins akį“, – dėstė A. Grabauskienė.

Pasak kraštovaizdžio dizainerės, estetika ir funkcionalumas turėtų eiti išvien.

„Įmantrių pageidavimų kaip ir nesulaukiu, jeigu įmantriais nelaikyti lauko baseinų, kubilų, įvairiausių sienučių ir kitų architektūrinių elementų. Atvirkščiai, žmonės, ypač tie, kurie nėra labai domėjęsi šia sritimi, dažniausiai nori neva laiko išbandytų, šabloninių kraštovaizdžio kūrimo pavyzdžių su paformuotais spygliuočiais, skaldele kaip matė pas kaimyną“, – patirtimi dalijosi specialistė.

Tuomet, pašnekovės teigimu, jos siūlymai sodinti daugiamečių gėlynų masyvus, erdvės proporcijų neatitinkančius krūmelius pakeisti didesniais medžiais, įrengti platesnius, funkcionalesnius takus, perplanuoti reljefą sukuriant kalvas ar keliuose lygiuose išdėstytas terasas daug kam skamba įmantriai.

„Apskritai šiuolaikinio sodo dizaino principai dar tik skinasi kelią Lietuvoje, tad galima sakyti, kad jų taikymas yra novatoriškas dalykas“.

Taip pat A. Grabauskienė aptarė ir dažniausiai pasikartojančias sodo kūrimo klaidas.

„Ką dauguma daro ruošdamiesi statyti namą – ogi pirmiausia iškerta visus medžius, net ir nutrukdančius statyboms, visiškai sulygina reljefą, priveždami papildomai žemių, taigi, galima sakyti, kad visiškai sunaikinama vietos aura bei ekosistema“, – samprotavo kraštovaizdžio specialistė.

Ji pridūrė, jog tipiškas sutvarkytos aplinkos vaizdas daugumai įprastai asocijuojasi su namo pastatymu, žaliojo asfalto pasėjimu, kuris vadinamas veja, taip pat poros medžių ar krūmų pasodinimu bei viso lietaus vandens nuvedimu tiesiai į nuotekas.

„Tokioje sterilioje aplinkoje – ją drąsiai būtų galima vadinti dykuma – nei vabzdžiai apsilanko, nei paukštis nutūpia, nei žmogui gera ilsėtis. Natūralaus kraštovaizdžio ignoravimo pavyzdžių apstu, bet norisi tikėti, jog kaip ir viskas, taip ir jautresnis požiūris į aplinką, natūralesnio kraštovaizdžio puoselėjimas kada nors ateis ir į Lietuvą“, – pabrėžė A. Grabauskienė.