Profesorius jau turėjo progą įsitikinti, kad senųjų kultūrų elementai traukia ne tik tautiečių, tačiau ir užsienio ekspertų akis. Prieš pusantrų metų Kinijoje veikusioje parodoje „Pasaulinė parkų kultūros EXPO 2013“, P. Grecevičiaus kurtas projektas – Baltų kultūros parkas – buvo įvertintas bronzos apdovanojimu. Lietuva tada buvo pati mažiausia šalis (iš 100 dalyvių), laimėjusi atranką.
Apie tai, ko galime pasimokyti iš rytų kultūrų, ką sugeba padaryti geras kraštovaizdžio architektūros specialistas ir kokios dažniausios lietuvių daromos klaidos – interviu su Lietuvos vardą garsinančiu P. Grecevičiumi.
– Gerb. Petrai, pirmiausiai, ar kraštovaizdžio architektūrą stipriai veikia madų vėjai? Ko tikėtis šiemet?
Europoje ir pasaulyje pastaraisiais dešimtmečiais stebima sprendimų įvairovės plėtra, įtaką daro ekologiškų sprendimų paieška (sodai ant stogų, lietaus sodai ir kt.), žmonių noras bendrauti, daugiau laiko būti gamtoje. Atsisakoma ištisinių angliškų vejų, kurios vadinamos „žaliosiomis dykumomis“. Didėjant urbanizacijai kraštovaizdžiai formuojami suteikiant natūralių gamtovaizdžių įspūdį.
– Tačiau tai, kaip atrodys tavo kiemas, atrodo, subjektyvus reikalas. Kas gražu vienam, nebūtinai patiks kitam. Kaip šioje srityje pasiekiama vieninga nuomonė?
– Subjektyvus tik dalinai, nes tobulai sutvarkyta aplinka negali nepatikti. Kaip ir gražus žmogus, ar graži architektūra, gražus gamtovaizdis. Be abejo, aplinkos supratimas iš tikro priklauso nuo žmogaus įgimto jutimo jausmo, nuo išsilavinimo.
Neginčijamų grožio tiesų galima semtis iš pagrindinių japonų sodo principų.
Harmonija, estetika. Visi sodo elementai turi tarpusavyje derėti, vienas elementas negali užgožti kito, dominuoti. Japonų soduose nėra nei vieno nereikalingo elemento, viskas turi savo griežtai apibrėžtą vietą ir paskirtį.
Asimetrija. Tai principas, kuris svarbus kuriant japoniško stiliaus sodą.
Saikingumas. Japonų sode peizažas neperkrautas bereikalingais elementais. Jame vyrauja rami spalvinė gama.
Natūralumas. Japonai savo soduose stengiasi atkurti natūralią gamtą, todėl viskas yra iš natūralių medžiagų. Tai, kas sena, paveikta laiko, jiems yra vertingiausia.
Nors šie principai puikiai dera ir planuojant lietuvišką kraštovaizdį, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju sprendimą gali padiktuoti specifiniai objektai ar sąlygos.
– Kokių stebuklų su turima erdve gali pasiekti kraštovaizdžio architektas, ar žmogus, turintis reikalingų žinių?
– Turbūt svarbiausia – aplinkos funkcionalumas. Aplinka turi būti graži, patogi, naudinga, saugi ir sveika. Optimalus sklypo suplanavimas galimas tik sklypo ir pastato erdvių darnoje. Todėl labai svarbu, kad kraštovaizdžio architektas turėtų pakankamai architektūros, o architektas – kraštovaizdžio architektūros žinių. Projektuojant svarbu pasiekti, kad žmogus sukurtame landšafte jaustų malonumą, pasitenkinimą, tobulėtų fiziškai ir dvasiškai. Ypač tai svarbu vaikams.
Be to, turi būti kuo didesnis veiklų pasirinkimas, kad sode žmogus galėtų pabūti vienas, stebėti gamtą, mąstyti. Turi būti vietos bendrauti su šeima, su draugais, su savimi.
Tinkamai viską suplanavus su tais pačiais augalais galima išgauti labai skirtingus rezultatus. Ir nedideliame sklype galima suformuoti pakankamai jaukias erdves. Vizualiniai ryšiai sklypo viduje ir su išorine aplinka turi būti suorientuoti į gražius vaizdus (peizažus). Pro langą turi būti matoma graži aplinka. Svarbu pastato patalpų erdves nuosekliai padidinti sklypo erdvėmis.
Dar daugiau, optimaliai planuojant galima paslėpti ir neišvaizdžius technologinius įrenginius, prastos architektūros fragmentus.
– Kas, dekoruojant aplinką, yra skoninga, o kas ne? Ko geriau vengti?
– Tvarkant aplinką vis tik ne visada pasiekiamas geras rezultatas. Šaligatvių marginimas įvairiaspalvėmis trinkelėmis yra žemo estetinio suvokimo ženklas. Tokių klaidų gausybė ne tik eilinėse gyvenvietėse, bet ir garsiuose kurortuose Druskininkuose bei Palangoje. Beviltiškai sugadintas skveras nuostabios Nidos centre. Kičinis gėlių laivelis Atgimimo aikštėje Klaipėdoje, mėlyni „variagų“ metaliniai laiveliai ties įvažiavimu į Palangą, apleista Lukiškių aikštė Vilniaus centre, nesutvarkytos krantinės, išklypę šaligatviai, pasibaisėtini viešieji tualetai, prišiukšlinti miškai ir t.t.
Visa tai net ne klaidos, o apsileidimas, elementarios žmogiškosios kultūros stoka.
Manau, kad lietuviai primiršo vietinių augalų grožį. Verta vasarą pažvelgti į natūralią lietuvišką pievą su čirškiančiais žiogais, dūzgiančiomis bitėmis, gausybę įvairių žiedų. Užmirštos senosios tradicijos, senųjų baltų pasaulio supratimas.
Aplinkoje pasigendama elementarios kompozicijos supratimo, augalai dažnai komponuojami ne pagal atitinkamas svarbias biologines ar kitas savybes, o sodinama kur dar liko tuščios vietos. Kraštovaizdžio architektūra – erdvių formavimo menas, todėl nereikėtų visko užsodinti, o palikti neužpildytos vietos ir pamąstymams.
Kitos bėdos, tai įvairių menkaverčių skulptūrų, nykštukų ar metalinių gandrų įkomponavimas, lauko akmenų pagal takus ar klombas pridėliojimas. Akmuo sklype turi būti taip įkomponuotas, kad atrodytų, jog jis toje vietoje jau yra daugelį metų.
Nevertinama lietaus vandens reikšmė. Dažnai jis surenkamas lietvamzdžiais ir pašalinamas. Tuo tarpu jis gali būti naudojamas ten, kur nebūtinas brangus geriamas vanduo: laistymui, tvenkinių įrengimui, lietaus sodų ir parkų įrengimui, tualetų klozetų bakelių užpildymui ir t.t.
– Ar lietuvių kraštovaizdžio jutimas, jūsų manymu, yra išskirtinis, lyginant su kitomis šalimis, kultūromis?
– Kažkokio raiškaus išskirtinumo nėra. Jutimas, manau, prarandamas nykstant Lietuvos kaimui. Yra nemažai lietuvių, turinčių genetiškai paveldėtą grožio jutimą, tačiau yra ir nemažai šį jausmą praradusių. Verta atkreipti dėmesį į subtilią latvių aplinkos kultūrą, gebėjimą gražiai tvarkyti aplinką, įrengti tobulus gėlynus.
– Ar lietuviai noriai įsileidžia specialistus, kurie sutvarkytų jų namų, sodų aplinką?
– Lietuviai mažokai išnaudoja profesionalių kraštovaizdžio architektų potencialą. Gal tai kiek ir valdžios požiūrio įtaka. Juk Lietuvoje šiuo metu tik keletas savivaldybių administracijų turi kraštovaizdžio architektus. Deja, tokios pareigybės nebeliko Palangoje, Neringoje ir kt.
Tvarkant privačius sklypus šeimininkai dabar vis dažniau kviečia specialistus, deja, ne visi jie turi pakankamą išsilavinimą ir praktinius įgūdžius. Specialistas neturėtų aklai vykdyti užsakovo norus, o išklausyti ir kvalifikuotai patarti.
Blogai, kad Lietuvoje dažniausiai pastatą projektuoja architektas nekreipdamas dėmesio į želdinių reikšmę, aplinkos funkcionalumą. Po to kviečiamas želdintojas, kuris kaip ir pagražina situaciją, bet jo galimybės apribojamos pastato architektūros.
Taip neužtikrinamas vidaus patalpų ir aplinkos vizualinis ryšis. Projektai turėtų būti rengiami komandos, kurioje dirba ne tik architektas, bet ir kraštovaizdžio specialistas, o planuojant didesnes teritorijas ir urbanistas.
– Kokia aplankyta vieta Jums yra palikusi gilų įspūdį kaip idealaus planavimo, dermės pavyzdys?
– Ne taip senai vaikštinėjau po japonų sodus Japonijos Kioto mieste. Stebino ideali tvarka, švara, žmonių ramybė. Kur fotoaparato objektyvą bepasuktum, vis gražus vaizdas.
Puikiai tvarkosi ir daugelis Europos šalių. Gal ypatingai išskirčiau Vokietijos Miuncheną, Hanoverį ir kai kuriuos Suomijos, Čekijos, Šveicarijos, Latvijos, Lenkijos bei kitų valstybių miestus. Lietuvoje šiandien išskirčiau Uteną, Birštoną ir Vilniuje renovuotą Bernardinų sodą Gedimino kalno papėdėje.
