Nesu tokių akcijų užtarėja. Ypač, kai jos ima suktis ne apie žuvusį žmogų, o apie asmenines nuoskaudas akademijai. Tačiau aš mėgstu juoktis iš situacijų, kuriose matau absurdą. Nesišaipyti, mielieji – o juoktis. Balsu.

Man juokinga, kaip šioje situacijoje elgiasi pati akademija. Niekam ne paslaptis, kad kritus bent menkam šešėliui ant šios įstaigos, jos vidiniai organai atspardydavo ne tik šešėlį, bet ir jį užmėtusiuosius. Kaip pamoką kitiems maištininkams. Prieš keletą metų jau buvo atvejis, kai kelios studentės parašė viešą straipsnį, besiskundžiantį akademija ir buvo beveik pašalintos iš mokslo įstaigos, nors skųstis tikrai buvo ko. Ak, piktoji akademija, ar ir vėl ėmeisi savo senųjų darbelių? Taigi, ploju tiems, kas šįkart susivokė rašyti komentarų skiltyje prisidengę „mamytėmis“ ir kitais bevardžiais.

Taip pat man juokinga autorių viltis, kad kartas nuo karto perskaitę apie akademijos žiaurumą skaitytojai... Ką? Puls kovoti? Užstos studentus? Pareikš užuojautą? Susirūpins? Gerbiamieji, ar jūs pamiršote, kad žmonėms dažniausiai rūpi tik jų bėdos ir jie patys? Jūsų istorijos, kaip akademija sugadino kažkam gyvenima, nesujaudins skaitytojo, kol šis patogiai sėdi savo šiltame krėsle. Todėl kai pagrindinė tokių akcijų šalininkė Beata Tiškėvič parašo komentarą šia tema savo tipiškame aukos amplua, temos aktulumas kaip tik nusileidžia keliais laipteliais žemyn. Nes tipinis skaitytojas, atsiverčiantis straipsnį, pirmiausiai gauna gausios užuojautos bei empatijos reikalaujantį informacijos srautą. Natūralu, kad pirminė ir bene vienintelė jo reakcija tampa panieka, aplaistyta pašaipomis. Juk pietų pertraukos metu kojas pagaliau ištiesęs ir ką tik pirmosios dienos dalies darbus baigęs Kazimieras Kazimieronis tikrai nesiruošia pripažinti, kad kažkas gali gyventi sunkiau už jį, net jei didžiausias šios dienos sunkumas jo gyvenime buvo tai, kad dingo internetas.

Tuomet nuėmus autoriaus etiketę arba palikus ją gan abstrakčią (pasirašęs „studento mamyte“ daugių daugiausiai būsi išvadintas supermamite) labiau atkreipiamas dėmesys ne į autoriaus pavardės keliamas asociacijas, o į tekstą ir jeigu, tik jeigu mūsų mielas Kazimieras Kazimieronis šiandien atsibudo geros nuotaikos ir pirmoje darbo dienos dalyje rado patogią pozą kėdėje, galbūt jį sekundei apgaubs Tiškėvič dvasia ir tarp visų minčių apie save jis ras minutėlę mintims apie svetimus gyvenimus. O gal ir ne!

Pats gąsdinimas ir bandymas „pranešti apie akademijos baisumus" man atrodo užsuktas absurdo ratas. Kur bepasisuktumėt, kam bepasipasakotumėt – atsitrenksite į kietą sieną! Kam rūpi mamyčių pastebėjimai? Niekam neįdomios stebėtojo interpretacijos, jas lengva palaikyti perdėtu įspūdžiu. Buvusių ar esamų studentų išpažintys taip pat niekada nebus priimtos rimtai, nes visada skambės kaip nusiskundimai arba užgniaužtas pyktis, kad akademijoje niekas nepaglostė. Galima išleisti nors ir šimtą straipsnių, kuriuose kiekvienas žodis bus visiška teisybė, tačiau tai vis dar niekam nebus įdomu ar tikra. Ir jei čia jūsų kantrybė netrūksta, pabandykite papasakoti apie akademijos vargus tiems, kuriems tai iš tiesų rūpi – mamai, draugui, mylimąjam – ir kai po visos teisybės, kurią išdėstysite, jumis vis tiek niekas nepatikės, nes „tai skamba pernelyg nerealistiškai", galėsite tyliai kūkčioti kampe kaip nesuprasta, bet iškili dama.

O juokingiausiai man skamba istorijos apie psichiatrines ligonines.
Jūs tik pagalvokit: kažkas statistiškai suveda, kad 8 iš 9 kurso studentų per mokslo metus akademijoje turėjo bent kartą gydytis psichuškėje. Kaip apgailėtinai skamba ar ne? Iš karto pasipila komentarai apie jautrius nervus, jautrias sielas, jautrius plaukų galiukus. „Pats kaltas ,kad neišstojo", „gyvenimo nematęs lepūnas", „matyt, ir taip psichinis buvo". Tebūnie nors ir visi pašaipų momentai būna teisingi, tačiau kokie yra šansai, kad daugiau nei pusė kurso, o apskritai akademijoje turbūt gerokai daugiau nei pusė studentų (nors būtų daug šauniau pamatyti realią statistiką), turi gydytis psichitrinėje ligoninėje? Šiaip kai pakelsit užpakalį nuo savo patogios biuro kėdės, pasakykit man, kuris dar universitetas Lietuvoje (jei ne pasaulyje) visuotinį gydymąsi psichiatrinėje ligoninėje laiko būdingu dalyku studijoms?

Žinoma, akademija yra žiauri. Nė už ką to neneigčiau. Dauguma studentų tuo didžiuojasi, kol palūžta arba tyli įsijungę „išgyvenimo rėžimą", kol nebepajėgia tęsti studijų arba sėkmingai baigia mokslus. Nes žinote, juk „prestižiška" baigti tokią mokyklą, kurios dauguma nesugeba ištverti. Ir ypatingai „prestižiška" dirbti su talentingiausiais dėstytojais, iš kurių dalis neturi jokio suvokimo apie jauno žmogaus psichologiją – kai kurie net apie pedagogiką, ir kursą muštruoja pagal savo sunkaus gyvenimo pamokas. Žinoma, jie – neabejotini savo kūrybinės srities genijai, tad nedrįsk nė suloti apie jų netobulumą, nes iš viso turi jaustis palaimintas, kad gali dirbti su tokiais talentais!

Iš viso, jei tik pavyksta baigti šią mokslo įstaigą – šioje žemėje tau nebėra ko bijoti. Būsi toks pats, kaip tavo dėstytojai: nekenčiamas tarp visų kolegų, tačiau nė vienas gyvenime neišdrįs tau to pasakyti į akis, nes esi pernelyg išsilavinęs, kad trenktum išsišokėliui į nosį – greičiau jau pastatysi kokį genialų spektaklį, pašiepiantį jo asmenį respublikiniu mastu. Oi, maža nepasirodys. Užmušk jį savo intelektu! Kirsk galvas visiems, kas stovi tavo kelyje, kaip mus mokė akademija!
Ir net nusiėmusi ironiją, aš negaliu teigti, kad akademijos mokymo metodai neturi savų pliusų. Taip, psichologinis smurtas nėra tinkama ugdymo priemonė padoriame universitete, tačiau, kaip rodo metų metai, galbūt tai vis tik padeda išugdyti užkietėjusius menininkus ar tiesiog kietakakčius su stipria psichologija. Kodėl vieni žūva, prasigeria, išsikrausto į Vasaros 5, o kiti sėkmingai baigia studijas ir sugeba į visa tai nusispjauti? Kodėl kartais net tie, kurie sugeba mažiau, nueina toliau, nei tie, kurie savo talentą pražudo sumenkinta saviverte ar svaigalais depresijos liūne? Čia turbūt dar ilgai bus mano didžioji dilema: ar akademija netinkama studentams, ar ne visi studentai – net tie, kurie turi tam visus gabumus, tačiau tiesiog neturi tinkamos psichologinės stiprybės – tinkami akademijai.

Bet kokiu atveju, tikėtis, kad iš dangaus nusileis stebuklinga fėja su Pitrėnienės peruku ir mostels burtų lazdele virš akademijos, yra naivu. Dar naiviau, kad to tikisi tie autoriai, kurie puikiai žino, kokia chaotiška, nesuvaldoma ir kiekviename kurse skirtinga yra akademijos tvarka. Nuo kada tikri menininkai laikosi taisyklių?

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (43)