- Andriau, kokia tavo treniruočių patirtis iki to laiko, kai mes pradėjome dirbti kartu?

- Buvau kelis kartus nuėjęs į sporto klubą ir ten patirtis tokia, kad jaučiausi pasimetęs ir nežinojau ką daryti. Ten daug visokios įrangos ir daug variantų. Matai, ką kiti žmonės daro ir bandai kopijuoti, bet nemoki nusistatyti nei svorio, nei pakartojimų skaičiaus, nei apskritai supranti, ką su savimi darai. Taip pat yra labai nuobodu būti vienam. Žiūri - ten televizorius kažkoks pakabintas, ar muzika groja. Bet valandą, ar pusantros pabūti vienam, bandant ir dar nelabai išmanant ką darai, nežinant, kai niekas nepataria, kai nesupranti, kodėl tu taip darai ir kokių rezultatų tikiesi, yra iš tikrųjų labai sunku. Ir būtent dėl to iš tų pabandymų nieko neišeidavo. Daugiausia, kas man yra išėję, buvo tolimi vaikščiojimai: 2-3 kilometrus, 4 kilometrus kažkur eiti greitu žingsniu. Tai bent jau širdelė dirba. Tai buvo teigiama patirtis. Bet sporto klube teigiamų patirčių vienareikšmiškai neturėjau. Netgi esu pasakęs, kad niekada gyvenime aš neisiu į sporto klubą.

- Kokius tikslus sau kėlei pradėdamas sportuoti su manimi?

- Aš iš tikrųjų galvojau šiek tiek geriau pasijusti. Gal šiek tiek numesti svorio. Bet tokių rezultatų neplanavau. Net ir drąsiausiose svajonėse nebūčiau pasakęs, kad po 7-8 mėnesių aš būsiu netekęs 22 kg, bus radikaliai pasikeitusi raumenų struktūra ir išvaizda. Esu pakankamai viešas žmogus, man atrodė, kad aš nelabai noriu eit į sporto klubą, nenorėjau, kad mane matytų kiti. Klausinėjau draugų, ar būtų galima rasti ką nors, kas su manim dėl motyvacijos ir disciplinos truputėlį palakstytų po parką, arba kartu padarytų pritūpimus, atsispaudimus. Sportuoti norėjau toliau nuo visuomenės akių. Kadangi mano draugas, kuris rekomendavo Andrių, buvo pakankamai radikalus. Jis galvojo, kad jeigu užsiiminėti, tai užsiiminėti, surado tikrą trenerį, su tikra programa.

- Ar kažkas buvo sunkiau arba lengviau nei tikėjaisi. Ar tas įsivaizdavimas pasikeitė?

- Daug kas pasirodė lengviau. Pirmiausia, didžiausias šokas buvo dėl to, kad labai lengva sveikai maitintis. Aš – žmogus su 43 metų valgymo patirtimi. Ir didžiąją dalį tų 43 metų praleidau maitindamasis gal ne visai taip, kaip turėjau maitintis, kas ir buvo matyti. Kad galima maitintis visiškai kitaip ir kad galima negalvoti: "Dieve, kaip aš noriu kibino, kaip aš noriu vakare picos, ar dar ko nors", tai aš tikrai nuoširdžiai neįsivaizdavau. 

Mityba buvo kone lengviausias dalykas. Aš negalvojau, kad be didelio vargo galėsiu anksti ryte keltis tris kartus per savaitę ir eiti į sporto klubą. Vasarą tai dar nieko, kai šilta, šviesu, ir gera, bet žiemą atsikelti 6 valandą per speigą ir eiti į sporto klubą, atrodytų užsiėmimas, kurio ilgai netrauksiu. Na, daugiausia pora savaičių pasikankinsi ir bus gana. Aš negalvojau, kad tai bus pakankamai lengva ir dėl to esu labai nustebintas.

 Ir pagaliau trečias dalykas – aš vis tiek galvojau, kad bus pakankamai nuobodu. Ir mane nuo nuobodulio tikriausiai išgelbėjo du dalykai. Vienas dalykas, tai įvairūs pratimų tipai. Tą pačią raumenų grupę, ar tą patį raumenį galima įvairiais būdais lavinti ir su ja dirbti.Tam ir reikia trenerio. Aš žinau kaip daryti pritūpimus, atsispaudimus ir kilnoti svarmenis. Kai aš pamačiau, kad kilnojant svarmenis, nykštys turi būti atsuktas ten kur reikia, o ne bet kaip ir kad judesys turi būti tam tikroj amplitudėje ir tam tikru kampu, man tai darė labai didelį įspūdį. Aš jaučiausi dalyvaujantis ne vien mechaniniam kilnojimo ar darkymosi procese. Tai buvo intelektinis užsiėmimas. Aš jaučiau, kad į tuose pratimus, kuriuos aš darau, slypi mokslas. 

- Kaip tu sugebi priderinti mitybos režimą ir treniruotes prie savo veiklos? Ar tas nesudaro sunkumų?

Man tai nesudaro sunkumų. Aš neturiu darbovietės, dirbu namie, mano darbo diena susideda iš darbo namie ir susitikimų mieste. Aš galiu lanksčiai susiplanuoti savo laiką taip, kad valgyčiau tą, ką reikia, tada, kada reikia ir man nereikia per daug vargintis dėl to. Aš įsivaizduoju, jei praleisčiau kiekvieną dieną pusantros valandos važiuodamas į darbą, pusantros valandos atgal ir paskui būdamas darbovietėj, kur labai nedaug mitybos variantų, tikriausiai būtų sunkiau.Tokiu atveju tiesiog atsineščiau savo maisto į darbą. Tą dariau ir anksčiau dėl to, kad darbovietės valgyklos maistas nusibosdavo.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (145)