„Gali būti, kad ši žinia vis dar laikoma paslaptyje, manant, kad dar netinkamas metas iškilmingai perlaidoti palaikus“, – užsiminė istorikas Vydas Dolinskas.

Galbūt net 2009-aisiais, kai minėsime Lietuvos tūkstantmetį, išgirsime sensacingą pareiškimą?

Tokias spėliones kelia ir paslaptingi archeologo Vytauto Urbonavičiaus nutylėjimai.

„Dabar nieko negaliu pasakoti šia tema. Kreipkitės po pusmečio, kol kas nieko negaliu sakyti“, – mįslingai kartojo galima Vytauto Didžiojo kapavietės vieta ne vienerius metus besidomintis archeologas.

Metai paslėpė pėdsakus

Dalis istorikų iki šiol spėja, kad pati įtikinamiausia versija – jog didžiojo kunigaikščio palaikai yra paslėpti kur nors Vilniaus katedroje. Tiksliai yra žinoma, kad Vytautas Didysis mirė 1430 m. spalio 27 dieną Trakuose ir po kelių dienų buvo palaidotas Vilniaus katedroje.

Pats kunigaikštis savo testamentu prašė palaidoti jį „prie švento Mykolo Arkangelo altoriaus, esančio prie mūsų mirusios žmonos Onos kapo“. Spėjama, kad per kelis šimtmečius Lietuvą niokojusių karų maratoną Vytauto palaikai ne kartą buvo gabenami į saugesnes vietas pačioje Katedroje, o galbūt ir už jos ribų.

Be to, didžiojo kunigaikščio karstas buvo gelbėjamas ir nuo Katedrą ne kartą siaubusių gaisrų bei potvynių. Didžiausi skeptikai net svarsto, jog Vytauto palaikai galėjo sudegti per 1530 m. gaisrą, ar galėjo būti išplauti 1931 m. per didžiulį Neries potvynį, kuris buvo apsėmęs Katedros rūsius.

Istorikų žinios apie Vytauto Didžiojo palaidojimo vietą pasibaigia ties XVII a. viduriu.

Mūsų dienų istorikai teigia, jog urna ar karstas su Vytauto Didžiojo palaikais gali būti paslėpti netikėčiausiose Katedros vietose – įmūryti į vieną iš šešiolikos kolonų, ar net į kurią nors sieną.

„Per karus lietuviai slėpdavo savo iškilių valdovų palaikus nuo išniekinimo pergabendami į saugesnes vietas, todėl yra tikimybė, jog kada nors Katedroje netikėtai bus atrasti ir Vytauto palaikai“, – teigė Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ archeologas–restauratorius Napoleonas Kitkauskas.

Paslaptį saugojo kunigai

Istoriko Bychovco kronikoje nurodoma, kad Vytauto Didžiojo karstas buvo pastatytas kairėje presbiterijos (choro) pusėje, o kituose šaltiniuose minima, kad karstas buvęs dešinėje.

Šis prieštaravimas galėjo atsirasti nuo skirtingos stebėjimo vietos. Dar yra žinių, jog Vytauto karstas stovėjo didžiojo altoriaus dešinėje. Tačiau mums svarbiau, kokiose vietose didžiojo kunigaikščio kapavietė buvo vėliau.

Istorikas M.Strijkovskis mini, jog po 1530 metų gaisro Vytauto palaikai buvo pernešti į senosios Karalių koplyčios kriptą, o 1573-aisiais vėl iškelti. Vyskupas Valerijonas Protasevičius Vytauto kaulus sudėjo į naują kapą, pridėdamas karalienės Bonos Sforzos iniciatyva Vytauto atminimui padarytą antkapinę plokštę.

Anksčiau tik keli aukščiausi Katedros šventikai žinojo, kur koks valdovas buvo palaidotas ir prisiekdavo, kad niekam apie tai nepasakos – tik prieš mirtį šią paslaptį perduodavo kitiems saugotojams.

„Tačiau buvo marai, karai, kitus paslaptį žinojusius Bažnyčios tarnus nužudydavo. Galėjo būti ir taip, kad vyskupai nesuspėdavo perduoti paslapties ir staigiai numirdavo nuo kokios ligos. Taigi galiausiai atėjo laikas, kai nė vienas šventikas nebežinojo, kur paslėpti Vytauto Didžiojo palaikai“, – savo žiniomis dalijosi N.Kitkauskas.

Istorijos tyrinėtojai neatmeta galimybės, kad per XVII a. viduryje vykusį karą su Maskva Vytauto palaikai galėjo būti laikinai išgabenti iš Vilniaus. „Pavyzdžiui, Kazimiero karstas tuomet buvo išvežtas ir paslėptas Karaliaučiuje. Tačiau yra visokių spėjimų dėl Vytauto – jo palaikų galėjo nesuspėti išvežti arba palaikus galėjo išbarstyti užpuolę plėšikai“, – pastebėjo N.Kitkauskas.

Palaikai galėjo ir pranykti

Taip pat spėjama, kad per karus Vytauto palaikai galėjo būti neišvežti į užsienį, o įmūryti į kokią nišą sienoje ar kolonose pačioje Katedroje. „Kai kur kolonų storis siekia du-tris metrus, taigi visai tikėtina, kad Vytauto Didžiojo kapavietė dabar ten kur nors ir yra. Tačiau tada tikriausiai palaikai buvo įmūryti ne visu ilgiu, o kaulus sudėjus į kažkokią urną“, – netikėčiausiomis versijomis dalijosi N.Kitkauskas.

Dalis istorikų ir archeologų nuogąstauja, kad didžiojo kunigaikščio palaikai galėjo būti išplauti per vieną iš Neries potvynių.

Tačiau dokumentinį filmą apie Vytauto kapavietės paieškas prieš kelis metus sukūręs žurnalistas Gerimantas Statinis viliasi, kad kunigaikščio palaikai yra išlikę: „Juk 1931 metų potvynis buvo ne pirmasis ir labai tikėtina, jog jam ruošdamiesi ar net prieš ankstesnį potvynį žmonės Vytauto palaikus kėlė kur nors aukščiau arba juos iš Katedros išgabeno“.

Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ istorikas Domininkas Burba svarsto, jog Vytauto palaikai galėjo ir pasimesti: „Juk karstas per marus, karus ir potvynius buvo ne vieną kartą perkraustytas iš vienos vietos į kitą. Žmonių kaulų Katedroje buvo rasta labai nemažai ir Vytauto didžiojo palaikai tarp jų galėjo tiesiog pasimesti. Juk net XIX a. kai nebuvo tokių didelių neramumų pasimetė vieno žymiausių dailininkų Pranciškaus Smuglevičiaus palaikai. Gali būti, kad Vytauto Didžiojo palaikų niekada ir nerasime, tačiau nereikia prarasti vilties“.

Kur dingo ketvirtas karstas?

1931 m. po potvynio remontuojant Katedrą jos centre po grindimis esančioje kriptoje tyrinėtojai rado trijų žmonių palaikus. Kaip vėliau išsiaiškinta, tai buvo kunigaikščio Aleksandro bei Žygimanto Augusto žmonų Barboros Radvilaitės ir Elžbietos palaikai. Vėliau lenkų architektai suprojektavo dabartinį Katedros rūsio mauzoliejų, kuriame ir ilsisi minėtųjų asmenų karališkieji palaikai.

Tačiau įdomu tai, kad tuomet braižytame mauzoliejaus plane, vieta buvo numatyta ne trims, o keturiems karstams. Todėl istorikai spėja, kad tuomet Katedroje galėjo būti rasti ir Vytauto Didžiojo palaikai, nes plane neva buvo padarytas įrašas, kad ketvirtasis karstas numatomas Vytautui.

Kai kurie istorikai spėja, kad kunigaikščio palaikai tuomet iš Vilniaus galėjo būti išvežti į Lenkiją. „Juk tuo laiku Vilnius priklausė Lenkijai ir jei būtų paskelbta, kad rasti Vytauto Didžiojo palaikai, tai sukeltų nereikalingą lietuvių patriotizmo bangą. Tada juk iš Lietuvos skambėjo šūkiai, jog „Mes be Vilniaus nenurimsim“, taigi jei Vytauto palaikai ir buvo rasti, ši žinia sąmoningai nuslėpta“, – svarstė N.Kitkauskas.

Taip pat yra spėjama, kad lenkai galėjo surastus Vytauto palaikus vėl kur nors užmūryti – tuomet Vilniuje sklido tokios kalbos.

Šių gandų paveikti lietuviai Čekijoje net užsakė urną didžiojo kunigaikščio palaikams sudėti. Tuo asmeniškai pasirūpino Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas. Savo ruožtu tuometinis Čekijos prezidentas Tomašas Masarikas buvo padovanojęs XV a. audinį Vytauto palaikams suvynioti. Dabar jis ir urna eksponuojami Nacionaliniame muziejuje.

Tikisi rasti ir karūną

Archeologai pastebi, kad Vilniaus katedroje vis dar yra netyrinėtų vietų. Taigi galbūt kur nors ten ir yra Vytauto Didžiojo palaikai.

Tačiau kyla klausimas, kaip atradę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Vytauto palaikus mokslininkai galėtų nustatyti, jog tai išties jo kapavietė.

„ Įkapėse gali būti žiedas, karūna arba skeptras, o gal grandinė su giminės herbu. Iš karto galima būtų nustatyti, kokios lyties žmogus vyras ar moteris – ten buvo palaidotas. Pagal kaulus galima nustatyti ir mirusiojo amžių. Be to, anksčiau buvo įprasta pridėti lentelę, žyminčią, kieno palaikai čia yra palaidoti“, – pastebėjo N.Kitkauskas.

Paskutiniai Vilniaus katedros tyrinėjimai

Romualdas Budrys, Lietuvos dailės muziejaus direktorius: „Katedra iki galo dar neištyrinėta. Kai Katedroje buvo dailės galerija, 1986–1988 m. čia vykdytas kapitalinis remontas. Pastate buvo montuojamos šildymas ir oro kondicionavimo sistemos, požemiuose buvo atliekami išsamūs archeologiniai tyrimai, čia dirbo didelė archeologų grupė.

Buvo išimtos beveik visos Katedros grindys, prisikasta prie seniausių pirmosios Katedros pamatų. Tuo metu rasta istorinių kapaviečių, tada perlaidoti ir Goštauto palaikai.

Kadangi Vytautas palaidotas Katedroje, tai buvo tikimybė atrasti ir jo palaikus. Tam buvome pasiruošę ir net svarstėme, kurioje mauzoliejaus vietoje pastatysime Vytauto Didžiojo karstą. Tačiau visi archeologiniai tyrimai iki galo ir nebuvo baigti, kadangi po Sąjūdžio suvažiavimo buvo nutarta Katedrą grąžinti Bažnyčiai. Vytauto palaikų klausimas taip ir liko atviras ateinančioms tyrinėtojų kartoms.”

Vytautas Didysis

Apie 1350 m. gimė Senuosiuose Trakuose;

Tėvai – kunigaikštis Kęstutis ir kunigaikštienė Birutė;

1410 m. Žalgirio mūšyje vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenėms;

1430 m. spalio 27 d. mirė Trakuose, taip ir nesulaukęs savo vainikavimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karaliumi

XIV a. pabaigoje Lietuva vis dar kovojo su visos Vakarų Europos remiamu vokiečių ordinu, krikščionybės platinimo dingstimi izoliavusiu Lietuvą nuo likusių Vakarų šalių.

Jogaila, įvesdamas etninėse Lietuvos žemėse krikščionybę, pradėjo šią izoliaciją šalinti, bet kartu pavertė Lietuvą Lenkijai pavaldžia valstybe. Negana to, Jogailai 1387 m. apkrikštijus tik Aukštaitiją, šiuo daliniu krikštu nebuvo pašalinta kryžiuočių pačiai Lietuvos egzistencijai keliama grėsmė.

1389 m. faktiškai stojęs vadovauti lietuvių diduomenės kovai prieš lenkų įsigalėjimą Lietuvoje, Vytautas privalėjo rasti būdus, kaip išvesti šalį iš atsilikimo, pašalinti ordino grėsmę, atsikratyti Lenkijos hegemonijos.

Katedroje – Vytauto atminimas

Katedroje iki mūsų dienų pagarbiai saugomas didžiojo kunigaikščio Vytauto atminimas – ant vienos iš sienų kabo paminklinė lenta su Bonos Sforzos diktuotu užrašu.

1529 m. Žygimantą Augustą paskelbiant Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, jo motina karalienė Bona Sforza, per iškilmes būdama Vilniuje ir pamačiusi, kad Vytauto Didžiojo kapas apleistas, liepė padaryti naują antkapinę plokštę.

Albertas Vijūkas–Kojelavičius „Lietuvos istorijoje“ rašė: „Praėjus daugeliui metų Vytautą priminė būsimosioms kartoms karalienė Bona Sforza, pastačiusi marmurinį antkapį didžiojo altoriaus dešinėje pusėje“.

Katedroje saugomas ir popiežiaus Vytautui taip ir neįvykusio karūnavimo proga padovanotas ant medžio tapytas dievo motinos paveikslas.

“Vilniaus dienoje” taip pat skaitykite:

Skandalai ir ginčai „flyLAL“ angaro nesugriovė.

Lankstus darbo grafikas – pažangios įmonės bruožas.

Palestiniečių mirtininkų išpažintis.