Sovietmečio architektūra bloškia į akistatą su istorijos ženklais

 (65)
Dramos teatras

Po šešiolikos metų nepriklausomybės išgyvename dar tokio neseno – sovietinio laikotarpio – perkainojimo metą. Ant istorijos svarstyklių atsiduria ir šio laikotarpio architektūra. Vis dažniau prabylama, kad atėjo laikas išsaugoti jo palikimą. Sovietmečiu iškilę pastatai tampa kultūros paveldo objektais.

  • Po didinamuoju stiklu
  • Užsieniečiai padeda susivokti
  • Grėsmė laiko ženklams
  • Nurungė Leningrado mokyklą
  • Sovietmečiu darbas priminė mūšį

    Tačiau šis procesas yra labai sudėtingas ir sunkus, nes 50 metų trukęs sovietinis laikotarpis nebuvo vientisas. Jis aprėpė kintantį ekonominį ir socialinį gyvenimą, besikeičiančią sovietinę ideologiją, skirtingus stilius, požiūrius – jie atsispindėjo ir architektūroje, ir urbanistikoje. Dar viena priežastis, kuri savaip pristabdo vertybių perkainojimą – šalia mūsų esantys ir tebedirbantys šio meto kūrėjai. Skirtingų kartų architektai vertybių skalę regi irgi savaip.

    Po didinamuoju stiklu

    Sovietmečio architektūra ligi šiol vertinama pakankamai subjektyviai. Paveldo objektais tampanti architektūra sulaukia ir priešingų požiūrių. Jos vertę, išskirtinumą nustato speciali institucija – Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, veikianti prie Kultūros paveldo departamento. Jai pritarus pastatai įrašomi į Kultūros vertybių registrą. Tokius pat įgaliojimus turi ir Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba prie Vilniaus savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus. Visuomenė prieštaringai sutiko žinią, kai neseniai kultūros vertybės statusas buvo suteiktas Vilniaus koncertų ir sporto rūmams. Vieni džiaugėsi, kad rūmus pavyko paskelbti paveldo objektu, kiti piktinosi vertinimo kriterijais. Vieni specialistai aiškino, kad rūmai vertingųjų architektūros savybių turi pakankamai, kiti neslėpė nuomonės, kad pastatas paveldo objektu tapo dėl politinių motyvų: čia vyko Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimas, pradėjęs kelią į nepriklausomybę, čia buvo pašarvotos 1991 metų sausio 13-osios aukos.

    Tačiau paveldo objektu virtęs ir prieštaringai vertinamas pastatas tapo svarbi žinia – sovietinio laikotarpio architektūra ant ekspertų svarstyklių atsidurs vis dažniau. Apie tokią būtinybę vis garsiau kalba architektai, paveldo specialistai, menotyrininkai.

    Į Kultūros vertybių registrą įrašyti pastatai tarsi įgyja imunitetą. Be paveldo specialistų žinios jų negalima rekonstruoti, pertvarkyti, juolab – nugriauti. Dar didesnių apribojimų laukia pastatą, urbanistinę vietovę paskelbus vietos ar respublikinės reikšmės kultūros paminklu.

    „Į Kultūros vertybių registrą (anksčiau Kultūros paminklų sąrašą) gali būti įtraukiami objektai, atitinkantys laiko kriterijų – tai yra jei jiems yra 50 metų. Turime sovietmečio kultūros paminklų, dėl kurių vertingumo nekyla jokių abejonių. Pavyzdžiui, sostinės Žaliasis tiltas, vadinamieji Mokslininkų rūmai ar net vėlesnio laikotarpio „Neringos“ kavinės interjeras.

    Albinas Kuncevičius
    „Statyba ir architektūra“ nuotr.

    Tačiau šiame registre yra nemažai abejotinos vertės objektų. Jie atsirado apie 1980 metus, kai Komunistų partijos funkcionieriai apsižiūrėjo, esą kultūros paminklų sąraše per daug bažnyčių ir neva trūksta naujų paminklų. Taip sąraše atsirado Žirmūnų tiltas, planetariumas ir daug kitų panašių objektų. Kaip prirašė, tai maža nepasirodė“, – atvirai kritiškai savo požiūrį dėstė Kultūros paveldo departamento direktorius Albinas Kuncevičius.

    Departamento vadovas tvirtino, kad prieš kelerius metus buvo bandyta sumažinti sovietmečio kultūros paveldo objektų skaičių, tačiau tam nebuvo pritarta. Vargu ar tai padaryti dabar yra realu, nes šio laikotarpio architektūra ir urbanistika atsidūrė po didinamuoju stiklu.

    Užsieniečiai padeda susivokti

    Gintautas Blažiūnas
    "Statyba ir architektūra"

    Lietuvos architektų sąjungos (LAS) Vilniaus skyriaus valdybos pirmininkas Gintautas Blažiūnas sakė, kad savotišku lakmuso popierėliu, rodančiu, kuo vertinga sovietmečio architektūra, tampa užsienio svečiai. Jie žavisi ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmais, ir Nacionaliniu operos ir baleto teatru, ir Grūto parko skulptūromis. Jiems tai – ypatingas sovietmečio atspindys ir simbolis.

    „Užsieniečiams sovietmečio reliktai yra atrakcija ir nauja patirtis. Beje, vasarą sostinėje vykstant UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijai Tarptautinės architektų sąjungos regiono vicepirmininkas žavėjosi Vilniaus koncertų ir sporto rūmais. Stebėjosi, kodėl šio puikaus pastato, esančio įstabioje vietoje, nenaudojame. Ką galėjau pasakyti apie tai, kodėl šis pastatas 10 metų tuščias? Ne mes jo šeimininkai“, – apgailestavo vienas LAS vadovų.

    G. Blažiūnas įsitikinęs, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai pagrįstai įvertinti kaip kultūros paveldo objektas. Nors pastatas buvo tipinis, jis pastatytas savitai. Pagal tą patį projektą sporto rūmai yra pastatyti Minske, tačiau jie niekuo neprimena savo brolio Vilniuje.

    „Tai vienintelis vantinių konstrukcijų pastatas Lietuvoje. Projektas kūrybiškai perdirbtas, visiškai kitoks. Jeigu jau nutarta saugoti to periodo ženklus – tai šitai yra vienas jų, reprezentuojantis ir apibūdinantis tą laikotarpį“, – tvirtino G. Blažiūnas.

    Pasak architekto, visiškai suprantama, ko užsieniečiai lekia į Grūto parką pasižiūrėti, jo žodžiais – balvonų. Sovietinės architektūros ir meno kūrinių nelabai kur pamatysi. Išskyrus Taliną, Rygą, tačiau ir ten iš to laikotarpio ne kaži ko liko, o tai, kas tebėra, virsta griuvenomis.

    „Važiuodamas į Palangą vis pasižiūriu į tą Kryžkalnio vietą, kur sovietmečiu stovėjo skulptūra. Gal jos ir nebūtum pavadinęs dideliu menu, bet dabar ta vieta atrodo labai nykiai. Didelis kontrastas tarp to, kas buvo, ir to, kas yra. Tai visiškas barbarizmas, kurio mums nepavyksta išvengti“, – samprotavo G. Blažiūnas ir pripažino, kad brutaliai naikinti tai, kas sukurta sovietmečiu, nėra būdas perkainoti vertybes.

    Grėsmė laiko ženklams

    „Labai sunku įvertinti sovietmečio architektūrą, nes nėra pakankamos laiko distancijos. Meninę vertę, kaip laiko ženklą – apibrėžti nelengva, nes vertinimai būna subjektyvūs. Tai ir visuomenės, ir vertintojų, ir pačių autorių problema, tačiau ją reikia spręsti, kitaip tų laiko ženklų neliks. Verslo, finansų ir statybų kompleksas viską mala be gailesčio – jeigu leisi tam malūnui be atodairos suktis, sunku bus ką nors išsaugoti“, – apie sovietmečio palikimą susirūpinęs kalbėjo LAS pirmininkas Kęstutis Pempė.

    "Pramogų bankas"
    „Statyba ir architektūra“ nuotr.

    Pašnekovas neslėpė nusivylimo, kad Lietuvoje architektūra kenčia podukros dalią, nėra valstybės politikos ne tik dėl sovietmečio palikimo, bet ir apskritai. Neįsivaizduotina, kad mūsų šalies ministras pirmininkas ar bent kuris nors ministrų turėtų patarėją architektūros klausimais, nors tai yra įprasta daugelyje Europos šalių. K. Pempė tvirtino, kad ir Kultūros ministerijoje architektų interesams niekas neatstovauja ir niekas jų čia negirdi. LAS vadovas aiškino, kad prieš dvejus metus ministerijai buvo įteiktas apie 30 sovietmečio galimų paveldo objektų sąrašas, tačiau vietoj atsakymo – tyla.

    „Šie architektų darbai galėtų papildyti kūrinių, kuriuos turėtume saugoti kaip laiko ženklus, sąrašą. Dabar vyrauja savotiškas praeities fetišizavimas. Viskas, kas buvo sukurta XVIII–XIX amžiais, yra be išimties vertinga, o tai, kas buvo sukurta XX amžiuje – labai menkos vertės. Ir tuomet, ir praėjusiame šimtmetyje buvo sukurta nemažai šlamšto. Kaip ir dabar – atsiranda ir vertingų, ir menkaverčių darbų.

    Atsirinkti laiko ženklus yra labai nelengva. Legendinę unikalaus interjero sostinės „Neringos“ kavinę pavyko išsaugoti tik todėl, kad ją nepaprastai mėgo žmonės. O štai „Tulpės“ kavinė Kaune, buvusi tolygi „Neringai“, taip pat „Metropolio“ restoranas nebeturi to laikotarpio ženklų. Manau, dabartiniai jųdviejų savininkai tik džiaugtųsi, jei būtų pavykę išsaugoti anų laikų dvasią – ji būtų buvusi didžioji trauka. Bet buvo toks metas, kai verslas ėmė šlubuoti, tada atrodė, kad perdarius viską kaip visur – reikalai pagerės. Deja, nutiko atvirkščiai – tai viską pražudė“, – apie sovietmečio praradimus kalbėjo K. Pempė.

    Prie sovietmečio architektūros paveldo nuostolių G. Blažiūnas ir K. Pempė priskyrė ir anuomet labai populiarią sostinės „Tauro“ kavinę, kurią puošė išskirtiniai sienų piešiniai. Neliko nei kavinės, nei jos interjero.

    Nurungė Leningrado mokyklą

    Panašu, kad paveldo specialistų, architektų, menotyrininkų bendruomenėje mažiau diskutuojama dėl stalinizmo laikotarpio pastatų vertės. Šio laikotarpio ribą būtų galima brėžti apie 1955 metus, kai buvo paskelbtas garsusis SSRS vadovybės nutarimas „Dėl nesaikingumų statyboje ir architektūroje pašalinimo“ ir chruščiovinis atlydys leido įkvėpti gaivesnio oro gurkšnį. Tačiau diskusijų mažiau ir dėl kitos priežasties. Stalinizmo laikotarpio architektūrai yra apie 50 metų, ir todėl šio meto statiniai greičiau gali tapti kultūros paveldo objektais.

    Kur kas atsargiau kalbama apie vėlesnį stalinizmo epochos architektūrą iki pat pamatų sudrebinusį ir nušlavusį modernizmo stilių. Šis sovietmečio architektūros periodas yra dar toks artimas, kad jį išsamiau nagrinėja ir juo domisi bemaž architektūros istorikai, menotyrininkai, bet ne platesnė visuomenė.

    Tai auksinis Lietuvos architektų amžius. Praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiais buvo sukurta lietuviškoji architektų mokykla, modernumą jungianti su prieškario tradicijomis, nacionaline raiška, savitai perėmusi Vakarų Europos, ypač Skandinavijos šalių, architektų patirtį.

    Architektūros padangėje sužibo Algimanto ir Vytauto Nasvyčių, Vytauto Brėdikio, Vytauto Čekanausko, kitų architektų žvaigždės. Nemažai jų sukurtų darbų yra tapę chrestomatiniai ir yra pripažinti kultūros paveldo objektais. Sunku įsivaizduoti Vilnių be brolių Nasvyčių sovietmečiu sukurtų Centrinio pašto, „Neringos“ kavinės, Nacionalinio dramos teatro, dabartinio Seimo ar V. Čekanausko Parodų rūmų, dabar – Šiuolaikinio meno centro, Lazdynų mikrorajono.

    Tačiau įdomi ne tik to meto architektūra, radikaliai pasipriešinusi tuo laiku viešpatavusiai Leningrado(dabar – Sankt Peterburgo) architektų mokyklai. Spalvinga, savita anų dienų istorija ir sovietinio gyvenimo ypatumai, kaip originali lietuviška architektūra gimė ir kokiomis aplinkybėmis augo. Beje, šį laikotarpį – 1945–1999 metų Lietuvos architektūrą ir nacionalinį išskirtinumą – viename savo mokslinių darbų išsamiai yra nagrinėjęs JAV gyvenantis architektūros istorikas Džonas Vincentas Mačiuika. Autorius daug vietos vietos skyrė sovietmečio absurdams ir savitai atskleidė lietuvių architektų veiklą, kaip šie sugebėjo pasipriešinti sovietinei ideologijos mašinai ir realizuoti išskirtines idėjas.

    „To meto architektūra buvo tokia, kokie buvo ją kūrę žmonės. Jeigu Vilnių būtų projektavę Leningrado architektai – matytume visiškai kitokį sostinės vaizdą. V. Brėdikis, A. Nasvytis, aš suprojektavome detalųjį Vilniaus centro planą. Dešiniajame Neries krante padėjau broliukams Nasvyčiams suprojektuoti pirmąjį dangoraižį – „Lietuvos“ viešbutį. Jau prie keturis dešimtmečius buvome numatę, kad čia kursis komercinės paskirties pastatai. Tačiau Lietuvoje dirbęs rusų architektas Anikinas čia jau buvo numatęs statyti gyvenamuosius namus. Buvome jauni, akiplėšos ir jo projektą nubalsavome“, – su šypsena prisiminė anuos laikus vienas Lietuvos architektūros mokyklos klasikų V. Čekanauskas.

    Sovietmečiu darbas priminė mūšį

    Architektas V. Čekanauskas tik atsidūsta prisiminęs, kad sovietmečiu pagrindinės statybos medžiagos buvo tik gelžbetonis ir plytos. O jauni to meto architektai nuolat drebėjo, ar jų projektai įtiks partiniams bonzoms.

    „Pastačiau ne tiek daug – iki dešimties pastatų, neįgyvendintų projektų yra daugiau. Brangiausias man – Lietuvos kompozitorių sąjungos namų projektas. Buvau trenktas Suomija. Be proto domėjausi ir tebesidomiu suomių architektų darbais. Į tą projektą sudėjau viską, ką tik galėjau, pasimokęs iš suomių patirties. Bijojau, kad šis, vienas pirmųjų mano darbų, bus ir paskutinis. Koks nors partijos sekretorius sakys: kam mums reikia kapitalizmo – ir bus baigta. Tačiau taip neatsitiko. O Vilniaus parodų rūmai ėjosi kaip iš pypkės.

    Tuo metu Parodų rūmai buvo labai neįprastos architektūros. Šokiravo plačios vitrinos ir pasažai. Tokius sprendimus padiktavo pati Vokiečių gatvė, kur istoriškai buvo prekybos zona. Netrukus išgirdau, kad dėl šio pastato labai nepatenkintas Komunistų partijos CK statybos skyriaus vedėjas Jekaterinčevas, labai nemalonus tipas. Jis burbėjo, esą čia „zapad“, o ne tarybinė architektūra“, – mielai prisiminimais dalijosi vienas žymiausių Lietuvos sovietmečio architektų.

    Vytautas Čekanauskas
    „Statyba ir architektūra“ nuotr.

    V. Čekanausko veidą nutvieskė šelmiška šypsenėlė prisiminus, kaip prieš 30 metų buvo atidengta skulptoriaus Gedimino Karaliaus skulptūra „Rytas“ Lazdynuose: „Susirinko didžiausia delegacija. Klausia, kur autorius. Ateina susitraukęs skulptūros autorius ir ima kažką nedrąsiai, nerišliai pasakoti. Man į pašonę kumštelėjęs tuometis Vilniaus vadovas Vileikis merkia akį: gelbėk padėtį. Imu kalbėti, kad mano ir kolegų suprojektuotame mikrorajone šis meno kūrinys labai tinka ir taip toliau.

    Akivaizdu, Maskvos pasiuntiniai galėjo bet kurį darbą uždrausti vien dėl to, kad jis neva formalistinis. Tačiau moralinės paramos kartais sulaukdavome iš savų Komunistų partijos vadų. Kartą Motiejus Šumauskas, iškilus bėdų dėl derinimų su Maskva, pats padrąsino, girdi, jūs, vyrai, puikiai išmanote, kaip pagudrauti ir apgauti“.

    „Vilniaus koncertų ir sporto rūmus labai kritikavo žinomas architektas senasis Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Jis piktinosi, esą pastatas yra per arti, disonuoja su Gedimino kalnu. Gal jis ir teisus. Nors jį stačiusieji padarė viską, kad tipinis pastatas neprimintų Minske pastatytų rūmų, įgyvendino originalų ir vertingą sprendimą“, – apie daug diskusijų sukėlusį pastatą, tapusį paveldo objektu, sakė V. Čekanauskas.

    Vertybes turi patikrinti laikas

    „Kai iškyla diskusijų dėl architektūros vertės, sakau: kokie bateliai gražesni – smailianosiai ar bukanosiai? Juk viskas priklauso nuo juos pagaminusio meistro“, – pokalbį apie sovietinės architektūros situaciją juokaudama pradėjo Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo skyriaus vadovė, žinoma architektė restauratorė Giedrė Filipavičienė.

    Giedrė Filipavičienė
    „Statyba ir architektūra“ nuotr.

    Tačiau paveldo specialistei sovietinės architektūros likimas – ne tema linksmam pokalbiui, o veikiau nuolatinis galvos skausmas. G. Filipavičienė su kolegomis pastaruoju metu sprendžia, ar išsaugoti du žinomus stalinizmo epochos pastatus – kino teatrus. Vienas jų – „Tėvynė“, dabartinis klubas „New York“ Kalvarijų gatvėje, o kitas – „Draugystė“ – įsikūręs sostinės priemiestyje Naujojoje Vilnioje. Abiejų pastatų savininkai ketina juos griauti, nes nori statyti požemines automobilių stovėjimo aikšteles, be to, masyvūs, griozdiški namai jiems atrodo sunkiai pritaikomi moderniam gyvenimui. Neseniai Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba prie Vilniaus savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus pritarė, kad buvęs kino teatras „Draugystė“ būtų įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

    „Abu pastatai yra ties 50 metų riba ir gali patekti į Kultūros vertybių registrą. Vienas vertinimo kriterijų yra laikotarpio tipiškumas. Tokių vertingųjų savybių matome ir įžvelgiame galimybių paskelbti juos kultūros paveldo objektais. Neseniai buvau Turkijioje, Stambule , kur dalyvavau ICOMOS konferencijoje. Sužinojau, kad šioje šalyje prieš 50 metų pastatyti pastatai be ypatingų įrašymo procedūrų savaime yra laikomi kultūros paveldo objektais. Beje, todėl Italija turi gausų kultūros palikimą, atspindintį visus architektūros stilius. Tokia nuostata atspindi bendrą tautos požiūrį į kultūrą. O mes vis nesėkmingai bandome būti labai modernūs, griaudami, ką patys sukūrėme“, – tvirtino G. Filipavičienė.

    Tačiau vėlesnio sovietinio laikotarpio, moderniosios architektūros pastatų likimo paveldo specialistė nelinkusi vertinti. Jos nuomone, dar per mažai prabėgo laiko ir tokiems sprendimams nesame subrendę. „Manau, dabar yra svarbiau parengti Vilniaus retrospektyvizmo, tai yra laikotarpio iki 1960 metų, menotyros studiją. Turėdami visumą galėsime kompleksiškai vertinti tai, ką reikia išsaugoti“, – svarstė architektė.

    G. Filipavičienė priminė visai neseną istoriją su Vilniaus centre esančiu tipišku stalinizmo laikotarpio architektūros pastatu – buvusiu „Pergalės“ kino teatru, kuriame dabar veikia „Pramogų bankas“.

    „Jis buvo vadinamas siaubingu, jį buvo ruošiamasi nušluoti nuo žemės paviršiaus, nes trukdė šioje vietoje įrengti požemines automobilių aikšteles. Dėl šio pastato išsaugojimo teko grumtis apie penkerius metus. „Pergalę“, Mokslininkų namus, vadinamąjį Amerikonų gyvenamąjį namą Neries krantinėje ir kai kuriuos kitus to laikotarpio pastatus pavyko išsaugoti. Šiandien jau nekyla abejonių, kad jie puikiai dera prie aplinkos, yra natūraliai įaugę ir į sostinės Senamiestį, ir Naujamiestį“, – šiuo pavyzdžiu kintančius vertinimo nuostatus iliustravo paveldo specialistė.

    G. Filipavičienė linkusi manyti, kad derėjo išsaugoti ir prie Mindaugo tilto buvusį būdingą sovietinės architektūros pastatą – „Žalgirio“ baseiną. „Virė mirtina kova dėl „Pergalės“ kino teatro, kitų pastatų, o dėl baseino pastato niekas nedrįso pakelti balso, dėl jo diskusijų nebuvo “, – prisiminė nesenus laikus architektė. Visiškai kitos nuomonės apie šį pastatą yra architektas V.Čekanauskas. Jo manymu, baseinas buvęs griozdiškas, neskoningas, tikras „mėšlo gabaliukas“.

    „Suprantama, kodėl brolių Nasvyčių kartai atgrasi stalinizmo epochos architektūra. Ši karta atnešė savo idėjų. Būtent ši lietuvių architektų karta kartu su modernizmo vėjais atėjo nušluoti jų manymu, sovietinės invazijos“, – tvirtino G.Filipavičienė.

  • Žurnalas „Statyba ir architektūra“
     
    65
    Vardas
    Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

    Kultūros parkas

    Inscenizavo pabėgimą iš namų (1)

    2014 rugsėjo mėn. 17 d. 17:35
    Iššūkių kambarys
    Organizatorių nuotr.
    Artėjant rugsėjo 25, 27, 28 dienomis vyksiančiai Vilnius City Operos premjerai „Jonas ir Greta“, kūrėjai vilniečius pasitinka neįprastu iššūkiu - pabėgimo autobusu. Pagrindinė vilniečių ir miesto svečių laukianti užduotis - per 15 minučių pabandyti ištrūkti iš užrakinto kambario, įrengto po miestą keliaujančiame ryškiame autobuse.

    R. Karpis ir V. Gerasimovas įkūnijo moteriškus personažus

    2014 rugsėjo mėn. 17 d. 17:09
    Rugsėjo 25, 27, 28 dienomis Vilnius City Opera pirmą kartą pristatys operą jaunimui „Jonas ir Greta“. Apie pirmąjį išėjimą iš namų ir vienišą kelionę pasakojančioje istorijoje sutiksime ne vieną personažą, kurį įkūnys priešingos lyties solistas. Operoje svarbi balso suteikiama informacija. Todėl itin dažnai kompozitoriai nepaiso lyties, o pasirenka personažui labiausiai tinkantį balso tembrą.

    Užkonservuotas „Kito kampo“ humoras išgraibstytas kaip didžiausias deficitas

    2014 rugsėjo mėn. 17 d. 14:15
    "Kitas kampas"
    Organizatorių nuotr.
    Vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas Kampas“ 6-ojo teatro sezono vartus atvėrė minioje žmonių ir su neįprastomis dovanomis – gero humoro konservais.

    Vilniuje padvelks vokiškos pornografijos ir gyvenimo gatvėje prakaitu

    2014 rugsėjo mėn. 17 d. 15:57
    Rašytojas Thomas Melle; Carsten Thielker nuotr.
    Organizacijos nuotr.
    Jauna vieniša mama prakaituoja ne tik nuo varginančio darbo prekybos centro kasoje. Karštis ją nupliko ir nuo šios minties: klientai gali atpažinti, kad ji vaidina pornografiniuose filmuose. Tačiau tų 3 tūkst. eurų jai tikrai labai reikia. Dar labiau jų reikia teismo dėl skolų smaugiamam, valkata bevirstančiam buvusiam teisės studentui.

    „Sirenos“ žengia į antrą dekadą

    2014 rugsėjo mėn. 17 d. 13:03
    "Sirenos"
    Organizatorių nuotr.
    Rugsėjo 24 - spalio 5 dienomis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vienuoliktąjį kartą kviečia pažinti neeilinio pobūdžio teatrą. Kaip ir kasmet festivalio programoje – garsūs užsienio kūrėjai, lietuviškų spektaklių vitrina ir edukacinė programa bei diskusijų klubas.
    DUGNE Maksimas Gorkis
    DUGNE
    2014 rugsėjo 25 d. 19.00 val.
    ŽUVĖDRA Antonas Čechovas
    ŽUVĖDRA
    2014 rugsėjo 28 d. 19.00 val.
    Naujame sezone Oskaro Koršunovo teatras bus jaunatviškas ir aštrus 16-ąjį gyvavimo sezoną Oskaro Koršunovo teatras pasitiko surengdamas netikėtą madų šou. Pačių aktorių iš spektaklių afišų pagaminti kostiumai pristatė kiekvieną šiame sezone rodomą spektaklį. Kartu tai buvo ir įvadas į tarptautinio projekto „Feast Fashion“ pristatymą. Praeitą sezoną užbaigęs jubiliejiniu festivaliu, teatras atveria naują puslapį. „Akivaizdu, jog perėjome tam tikrą ciklą, kurį užbaigė „Žuvėdra“. Dabar jau pradėsime visiškai kitokį etapą“, – teigia teatro meno vadovas, režisierius Oskaras Koršunovas.
    Naujame sezone Oskaro Koršunovo teatras bus jaunatviškas ir aštrus
    2014 rugsėjo 5 d.