Jį primena tik Paragių dvaras, esantis pačioje Akmenės ir Telšių rajonų sankirtoje, už 13 kilometrų į vakarus nuo Papilės miestelio, šiandien skaičiuojantis jau daugiau kaip 200 gyvavimo metų. Kadaise šiame dvare gyveno šviesūs žmonės, ruseno lietuvių kultūros židinys.

Prieš pradedant pasakojimą apie Paragių dvaro šeimininką, reikėtų žvilgtelėti į kiek gilesnę praeitį, nes Ivanauskų giminės šaknys siekia XVII a. pabaigą, kai tolimi Nikodemo Ivanausko protėviai apsigyveno šioje vietovėje buvusiame Meškių dvare. Žymiausias iš jų – Nikodemo tėvas Ksaveras Ivanauskas, paveldėjęs Meškių ir Paragių dvarus. Jis ne tik ūkininkavo, bet ir kurį laiką (1837–1838) ėjo policininko ypatingiems pavedimams pareigas, vėliau gavo Vilniaus gubernijos sekretoriaus laipsnį, buvo bajorvedys. 1850-aisiais Nikodemo tėvas neaiškiomis aplinkybėmis mirė. Apie jo motiną Juzefą Ivanauskienę jokių duomenų apskritai nėra.

Nikodemas Ivanauskas gimė 1844 m. gruodžio mėnesį Paragiuose. Nuo pat mažens buvo lavinamas namuose, vėliau mokėsi Šiaulių gimnazijoje, kurią baigė su pagyrimu. Bajoraičio gabumai išryškėjo anksti vaikystėje, tačiau, kai paveldėjo Paragių dvarą, jautė pareigą tvarkyti ūkį, negalėjo atsidėti vien menams.

Neramus tai buvo laikotarpis. 1863 m. prasidėjo anticarinis sukilimas, kuriame dalyvavo ir Nikodemas, kupinas jaunatviškos energijos. Caro valdžia, nuslopinusi sukilimą, jo dalyvius bei rėmėjus ėmė persekioti ir bausti. Vengdamas galimų represijų, giminių materialiai remiamas, būsimasis dailininkas apie 1864–1865 m. išvyko į Peterburgą studijuoti tapybos tenykštėje Dailės akademijoje.

Peterburge Ivanauskas praleido nepilnus dvejus metus, nes baigti studijų jam dėl nežinomų priežasčių nebuvo leista. Grįžęs į Paragius, netrukus Nikodemas vedė Karoliną Pečkevičiūtę, irgi kilusią iš sulenkėjusių lietuvių bajorų. Po metų, 1867 m. rugsėjo 28 d., susilaukė pirmosios dukters Sofijos.

Pravartu pažymėti, kad ūkininkauti Paragiuose Nikodemas po vedybų nesirengė. Jis svajojo išvykti į kurią nors arčiau esančią, grožiu ir aukšta kultūra pasižyminčią Vakarų valstybę tęsti dailės studijų. 1868 m. išnuomojęs Paragių dvarą savo giminėms, kartu su šeima išvyko į Vokietiją, įstojęs į Miuncheno Karališkąją dailės akademiją, mokėsi Antikinės klasės studijoje. Čia susipažino ir pradėjo artimai bičiuliautis su žinomu lenkų dailininku Witoldu Pruszkowski’u, artima jų draugystė tęsėsi visą gyvenimą. Apie tą laikotarpį, kai Ivanauskų šeima gyveno Vokietijoje, jų dukra Marija Lastauskienė, lietuvių rašytoja, daugiau žinoma Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, po daugelio metų rašė: „Apie tėvų gyvenimą Miunchene žinau iš jų pačių prisiminimų. Jautėsi beveik laimingi. Lėšų kasdieniniams reikalams niekada netrūko: nuoma buvo siunčiama reguliariai ratomis, o dar abu tėvai galėjo uždirbti. Motina labai gražiai siuvinėjo, siūdavo ant baltinių raides, megzdavo visokius tinklelius, tad ir gaudavo labai gerai apmokamo darbo iš didelės krautuvės. Ji tokį darbą ir mėgo. Tėvas, nors ir studijavo, rasdavo laiko retušuoti fotografijas, o tas darbas taip pat buvo gerai apmokamas. Buvo nutarta ilgiau pagyventi Miunchene ir, baigus akademiją, ką nors sukurti parodai.“

Išsipildyti šeimos planams nebuvo lemta – Nikodemas turėjo skubiai grįžti į tėviškę. Apie grįžimo priežastis Lastauskienė rašė: „Paragiuose laukė netikėtumai. Gyvenamasis namas reikalavo didelio remonto. Lentelės ant stogo suskilusios ir susiraičiusios, įmirkusios sienos vietomis susimėčiusios, plyšėtos. Namas neseniai buvo perstatytas iš seno didelio apdegusio rūmo. Nauji neišsistovėję rąstai netiko prie senųjų, kurie drėgmėje greičiau trūnijo. Reikėjo namą pasverti, stogą dengti. Langai, durys, grindys – viskas buvo netvarkoje ir taip pasilikti nebegalėjo.“ Jos sesuo Sofija Pšibiliauskienė, irgi lietuvių rašytoja, labiau žinoma Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, atsiminimus papildė griežtesniais žodžiais: „Giminės kovarniai maitą plėšė, vogė katras sau, palikdami griuvėsiuose kitąsyk labai turtingą dvarą.“

Negana to, dėl iškilusių ūkinių nesklandumų buvo iškeltos dar ir dvaro žemių bylos, nes nuomininkai savavališkai iškirto Paragių valdose buvusį mišką. Ivanauskai, grįžę namo, apsigyveno Šiauliuose ir kibo į dvaro atstatymo darbus. Turėtos santaupos greitai tirpo. Tai matyti ir iš Lastauskienės prisiminimų: „Bylos reikalais dėl žemės teko daug važinėti, tartis su advokatais. Visur reikėjo pinigų, ir skolos vis augo. Po dviejų mėnesių byla buvo galutinai pralaimėta. Net ir dokumentai neatsirado.“

Ivanauskams gyvenant Šiauliuose, 1872 m. birželio 1 d. gimė antroji duktė Marija, po ketverių metų – sūnus Gustavas. Nikodemui teko verstis per galvą, kad išlaikytų šeimą. Lastauskienė rašė: „Grįžęs į Šiaulius, tėvas rado keletą laiškų iš tos apylinkės kunigų, kurie siūlė darbo. Visur reikėjo šventųjų paveikslų, stacijų, tai vėl atnaujinti altorius ir daryti visokius ornamentus. Tėvas būtų daug uždirbęs, jei būtų mokėjęs derėtis. Jis nemokėjo branginti savo darbo, o dar, susidūręs su taupiu klebonu, dirbdavo už labai mažą atlyginimą. Atskaičius dažus, drobę ir rėmus, už kuriuos dailidės lupdavo nesigailėdami, gryno pelno mažai likdavo. Tėvas dabar dirbo be poilsio. Jo veidas išblyško, akys įdubo. […] be atvangos […] dirbdamas, tėvas nusikamavo moraliai ir fiziškai. Jo talentas prislėgtas užgeso. […] Slegiamas buities, skųsdavosi, kad visa tai slopina ir vargina jį kaip dailininką, kartais jautėsi tik amatininkas, nors gerai žinojo, kad galėjo būti kitaip.“
Iš paskutiniųjų stengdamasis išlaikyti pagausėjusią šeimą, be to, nemenkas lėšas skirdamas dvaro remontui, Nikodemas vis dėlto neatidėjo šalin to, kam jautė pašaukimą, – tapybos. Yra išlikusių žinių, kad tuo laikotarpiu dailininkas su savo kūriniais dalyvavo Peterburge, Varšuvoje vykusiose parodose. 

Apie 1881–1882 m. Ivanauskai persikėlė gyventi į Paragius. Dailininkas kaip ir anksčiau tapė, dalyvavo parodose, darė paveikslų kopijas ir puošė aplinkinių parapijų bažnyčias. Ypač didelę laiko ir lėšų dalį dabar teko skirti dvaro reikmėms. Gyvenamojo namo remontas užtruko, nes medžiagoms įgyti ir darbams vykdyti nuolatos trūko pinigų. Apie tuos laikus Lastauskienė rašė: „Privažiavus prie namo aš buvau sužavėta: didelė stiklinė veranda su balkonu, blizgantis bareljefas, o viršuje, salkoje, spalvoti langai. […] Namas iš pažiūros buvo gražus, bet turėjo daug didelių trūkumų. Remontas darytas be priežiūros, labai paviršutiniškai, visur pūtė vėjas, krosnys nešildė.“

Gyvenamasis dvaro namas buvo statytas XVIII a., po remonto nudažytas, įstiklinta veranda. Pirmiausia Nikodemas suskubo įsirengti dirbtuvę, vietinių žmonių vadintą maliarnia. Pasak Lastauskienės, „dirbtuvė padarė labai nejaukų įspūdį; tai buvo didelė salė, panašesnė į daržinę negu į kambarį, sienos iš blogai tašytų rąstų, tarp sienojų plyšiuose vietomis kyšojo sąmanos, asla negrįsta, suplūkta žemė su akmenėliais. Prie lango stovėjo stalingos, sukaltos iš neobliuotų lentų, pasieny – rašomasis stalas, apdraskytas, kaladėlėmis paremtas; krūva popierių, plaktukas, vinys, keletas apdaužytų indų, staliukas su dažais, ant suoliuko indai su teptukais. Visas papuošimas – tai prie sienos prikalti akademijos laikų piešiniai. Tėvas nemokėjo sau ko nors reikalauti, vien tik palankių darbo sąlygų.“

Paragiai anuomet buvo nemažas provincijos dvaras, turėjęs daugiau kaip 300 hektarų žemės. Dalis jos buvo išnuomota Tauruzų šeimai ir Juodeikiui. Kita dalis dirvonavo, nes dvaro šeimininkas nedaug nutuokė apie sėkmingą ūkininkavimą. Lastauskienė romane „Praeities šmėklos“ rašė: „Vieną pavasarį Erazmas [t. y. Nikodemas Ivanauskas – V. K.], išėjęs pasivaikščioti, iš tolo pamatė žaliuojančius kaimynų laukus. Suprato truputį pasivėlinęs su sėja. – Rytoj nuo pat ryto sėsim, – nusprendė.

Naktį nulijo, ir diena buvo ūkanota, vis dėlto šeimininkas liepė sėti. Du bernai bėrė grūdus į šlapią, sukritusią, žolėmis apaugusią žemę. Gaila jiems buvo tos Dievo dovanos. […] Jie buvo samdiniai, niekas jų neklausė, tad ir sėjo nepaisydami, kad nebus galima apakėti. […] Sulaukus rudens, laukai atrodė labai liūdnai. Erazmas buvo susinervinęs, nepatenkintas. Jam įgriso šeimininkauti.“

Nikodemas labiau rūpinosi dvaro aplinkos grožiu. Anuometiniai Lietuvos dvarininkai, besididžiuojantys bajoriška savo kilme, tą labiausiai akcentuodavo. Ivanauskas puoselėjo dvaro parką, nemažą plotą apsodino įvairiais želdiniais ir vaismedžiais. Įdomu, kad čia medžiai, priešingai negu kitur, augo ne eilėmis, bet vainikais, – tuo siekta didesnio estetinio efekto. Planuota aplink dvarą iškasti ir platų kanalą su sala, apsodinta gėlėmis, apstatyta tilteliais, – bus galima su valtele tarytum Venecijoje plaukioti. Deja, visa tai liko tik svajonėse. Lastauskienė „Praeities šmėklose“ rašė: „Kad čia padarius salą, – pagalvojo. Ilgai stovėjo susimąstęs. Buvo įsitikinęs, kad vaizdas labai sušvelnėtų, jeigu aplink medžiais apaugusią aikštelę būtų iškastas kanalas ir sujungtas su kūdra. Toliau kanalas turėjo nusitęsti aplink visą sodą. Džiaugdamasis savo sumanymu, ėjo pasitarti su Karolina. Jaunai moteriai projektas labai patiko. Erazmas tuojau Karolinos kambary ėmė piešti planą, ir abu džiaugėsi kalbėdami, kaip nusipirks laivelį ir gražiais vakarais plauks aplink salą, paskui ilgu kanalu iki sodo vartų.

– Žinoma, bus ir tiltas, – aiškino jaunas šeimininkas. – Už sodo užsodinsim parką su ilgomis alėjomis, – tęsė savo svajones. – Ten bus altana, gėlynai. O žinai ką? Iš tų nereikalingų žemių supilsiu kalną. […] Iš ryto Erazmas, anksti rytą atsikėlęs, ėjo prie kūdros su kastuvu ir kirviu, grioviakasių lydimas. […] Darbininkas, pagaliau supratęs, kad bus kasamas milžiniškas griovys, nustebęs pažvelgė į poną. […] Erazmas dažnai ateidavo pažiūrėti. Matė, kad darbininkas dirba netingėdamas ir labai nusimano. Vakaro sulaukus, buvo iškasta, palyginti su visu planu, tik maža duobutė. […] Naujai nutiestas kelias pasidarė baisus, atsivėrė duobės, šaltiniai, tokie gilūs, kad nebuvo galima pravažiuoti. […] Kūdra patvino nė iki pusės neiškasta, o kanalas dar visai nebuvo pradėtas. Tik svajonėse buvo galima tokiu būdu puošti dvarą.“

Būdamas romantikas, idealistas, jautrios meniškos sielos žmogus, Nikodemas Ivanauskas kankinosi, gyvenimo realybės priverstas labiau rūpintis materialiniais dalykais. Jo meninei prigimčiai tai buvo svetima. Bandė paisyti šimtmečiais nusistovėjusių normų, kaip turi elgtis ir tvarkytis dvarininkas, tačiau nemetė šalin ir kūrybinių užmojų. Anuomet tai buvo gana įprasta. Demokratėjant visuomenei ir palaipsniui keičiantis bajorijos statusui, dažnai pasitaikydavo, kad išsilavinimą užsienio aukštosiose mokyklose įgiję menininkai grįždavo valdyti paveldėtų turtų, užsisklęsdami nugyventuose provincijos dvaruose, tik svajonėse regėdami, kaip atgaivins būtąją jų prabangą, nes neturėjo nei reikiamos patirties, nei lėšų.

Nikodemas Ivanauskas, buvo „demokratiškas“ dvarininkas, savo pranašumo nedemonstravo, vienodai vertino įvairaus luomo ir įvairias pareigas užimančius žmones. Kai Ivanauskų dukros Sofija ir Marija pradėjo bendradarbiauti caro valdžios draudžiamoje ir persekiojamoje lietuvių periodinėje spaudoje, Paragių dvare ėmė lankytis lietuvių tautinio atgimimo aktyvesni veikėjai – Petras Avižonis, broliai Biržiškos, Juozas Tumas-Vaižgantas, Povilas Višinskis, vėlesniais metais ir Liudas Gira. Čia mėgo užsukti aplinkinius dvarus valdę Januškevičiai, Sirutavičiai, Skausgiriai, Rubavičienė, medžio drožėjas Leonas Silkinis. Buvusių baudžiauninkų vaikai mėgdavo su naujuoju Paragių dvaro šeimininku ir jo šeimos nariais vakarais po darbų pasišnekėti. Nors kasdieniniame gyvenime Ivanauskai tarp savęs bendraudavo lenkiškai, Nikodemas gerbė lietuvius, kalbančius savo gimtąja kalba, su jais kalbėdavo lietuviškai.

Paragių dvare lankydavosi ir svečiai iš Lenkijos, vasaromis mėgdavo paviešėti žymiosios ano meto lenkų rašytojos Marija Konopnicka, Eliza Orzeszkowa, su kuriomis Ivanauskus siejo sena pažintis. Atvykdavo artimas Paragių dvaro savininko bičiulis ir kolega Witoldas Pruszkowski’s. Abu dailininkai, nesiskirdami su pypkėmis, šnekučiuodavosi ištisas valandas Ivanausko dirbtuvėje arba kur nors gamtos prieglobstyje tapydavo. Tuo metu Nikodemas, nors didžioji jo kūrybos dalis buvo skiriama aplinkinių parapijų bažnyčioms puošti, tapė palyginti daug. Mėgdavo parašinėti ir į periodinę lenkų spaudą, kokį apsakymėlį ar eiles pasiųsdavo Kaune leidžiamam Chata rodinna laikraščiui.

Nikodemas Ivanauskas teikė nemažą prioritetą lenkų kultūrai, literatūrai ir dailei, tačiau laikė save tautiškai susipratusiu lietuvių bajoru. 1905 m. buvo nusiųstas į carinės Rusijos Dūmą kaip lietuvių atstovas, tiesa, kiek aktyviau politikoje nepasižymėjo.

Paragių dvaro šeimininkas turėjo tvirtą nuomonę lietuvybės ir kintančios socialinės struktūros klausimais. Nikodemą pažinojusieji atsiliepė apie jį labai palankiai: „Buvo pažangių pažiūrų. Nerasdavęs bendros kalbos su turtingaisiais kaimynais. Pas jį ateidavęs dvarininkas Skausgirdas. Jis gailėdavęsis, kad panaikino baudžiavą, ir sakydavęs, kad baudžiava dar sugrįšianti. Tuomet Ivanauskas jam atsakydavęs, kad tai neįgyvendinama svajonė, baudžiava niekada nesugrįšianti, juk taip kankinti žmones esą nežmogiška. Skausgirdas pašokdavęs nuo stalo, net arbatos nebaigęs gerti, lazdą sukdamas, nužingsniuodavo namo.“

Daug kas yra apibūdinęs Nikodemą kaip keistą, išradingą, gerą, jautrų žmogų, kuriam norėjosi – tas būdinga menininkams – išsiskirti iš kitų. Gerai jį pažinojęs Leonas Silkinis pasakojo: „Ivanauską gerai atsimenu. Visą laiką ką nors tapydavo. Kai senatvėje pradėjo drebėti rankos, tai pasidarė prie molberto tokį laikytuvą, ant kurio pasidėdavo ranką ir taip tapydavo. […] Ivanauskas turėjo didelę, kokio metro ilgumo pypkę. Kai užeidavo lyti, tai jis sėdėdavo ir rūkydavo.“

Ypač artimi ir šilti santykiai šeimininką siejo su jo dvare dirbančiais samdiniais. Jei neturėdavo pinigų atsiskaityti už nudirbtus darbus, sumokėdavo knygomis, kartais ir savo tapytais paveikslais.

Reikėtų aptarti dar vieną aspektą – šeimos sampratą ir jausmus. Paeiliui gimus dviem dukroms, Nikodemas jautėsi nusivylęs – tai susiję su pavardės ir turtų paveldėjimu. „Tai nebuvo laukiamas sūnus – gimė mergaitė“, – romane „Praeities šmėklos“ rašė Lastauskienė. Tačiau visą gyvenimą tėvas laikė dukras sau artimesnėmis negu žmoną. Tėvo santykiai su motina, pasak Lastauskienės, buvo sudėtingi: „Visa pasikeitė: anksčiau ji buvo jam idealas, o dabar matė jos silpną sielą, ligotą kūną, gailėjosi jos, nors aiškiai jau suprato, kad nebėra mylimas. Tiesa, ji nemelavo, paklausta tylėjo. Sunku jam buvo suprasti jausmus moters, auklėtos perdėtame kuklume. Ji nemokėjo galuotis, visada turėdama rankose rankdarbį, skaičiuodama akutes ir stulpelius.“

Nikodemo Ivanausko svajas ilgainiui užgožė pilka kasdienybė, versdama jį prisitaikyti ir susitaikyti. Tačiau kartais ta kasdienybė pasidarydavo pernelyg slogi, ankšta, gal todėl ir prasiveržė dailininko jausmai kitai moteriai. Tą galima nujausti iš susirašinėjimo su Eliza Orzeszkowa. Viename laiške Nikodemui, rašytame 1886 m. balandžio 18 d., ji guodėsi: „Su ilgesiu prisimenu tas geras valandas. […] Tos akimirkos Varšuvoje šviesiausia gija nusidriekia per mano pilką gyvenimo sruogą. Man ten buvo šilčiau negu čia.“

Kitame laiške, rašytame po metų, 1887 m. balandžio 2 d., Eliza atvėrė jam savo jausmus: „[…] jeigu mes arčiau susipažintume, mes atrastume tokių bendrų pusių savyje. Man tai – neišmatuojamai brangu, nes savo užkampyje gyvenu labai vieniša ir, tiesą sakant, norėčiau pasakyti… bet nenoriu […]. Niekas pasaulyje mano sielos, nei mano gyvenimo įtrūkimų iki gilumos nepažįsta.“

Nikodemo laiškai, rašyti Elizai, neišliko, tačiau galima spėti, kad abu menininkus siejo įsižiebęs meilės jausmas.

Realus gyvenimas buvo visai kitoks. Lastauskienė viename laiške, rašytame Aleksandrai Beresnevičienei, užsiminė: „Kaip tas laivas be vairo, taip ir mano tėvas prieš mirtį dažnai būdavo susimąstęs ir net ašaras matydavau jo akyse, o paklaustas sakydavo, kad tik dabar aiškiai suprato savo klaidas.“

XX a. pradžioje prasidėjusias istorines permainas lydintys sunkumai ir nepritekliai neaplenkė ir Lietuvos dvarininkų, gyvenusių provincijos užkampiuose. Paragių dvaras ypač nuskurdo tada, kai šalį prislėgė Pirmasis pasaulinis karas. Vėliau ir beatsikurianti Nepriklausoma Lietuva apdėjo mokesčiais, rinkliavomis, ėmėsi žemės reformos ir kt.

Likimas negailestingai kirto dar didesnius ir skaudesnius smūgius – ilgus metus kankinta plaučių džiovos, 1918 m. mirė žmona Karolina. Per jos laidotuves buvo giedami žemaitiški „Kalnai“, o giedotojai vaišinami nealkoholiniais gėrimais, nes dar jaunystėje Nikodemas pasižadėjo: kol gyvas būsiąs, namuose alkoholio nelaikys. Pirmąją netektį sekė dar dvi: netrukus mirė Viekšniuose gyvenęs sūnus Gustavas, o 1926 m. kovo 14 d. – duktė Sofija, gyvenusi Paragiuose.

Nors sunkūs išgyvenimai aptemdė Nikodemo Ivanausko saulėlydžio metus ir lenkė prie žemės, tačiau savo pomėgio – tapybos – jis neatsisakė net juodžiausiu laikotarpiu. Dailininkas ir senatvėje gaudavo nemažai užsakymų, kuriuos su nepaprastu kruopštumu stengdavosi atlikti. Dažniausiai į tapytoją kreipdavosi aplinkinių parapijų klebonai. Paveikslus jis tapydavęs didelius, kad pasiektų viršų, dažnai tekdavę palypėti ant kopėtėlių. Vėliau įsigudrino tapomą paveikslą apversti žemyn galva ir atlikdavo darbą ne ką prasčiau. Dabar jis tapydavo ne savo maliarnioje kaip anksčiau, bet atskirame pastate, kurį buvo pasistatęs ir įsirengęs. Ivanausko vaikaitė Stasė Matulienė rašė: „Senelis turėjo atskirą patalpą – dirbtuvę. […] Šį pastatą su namais jungė gana ilgas koridorius-galerija. Jo sienos buvo nukabinėtos paveikslais. Daug paveikslų buvo ir pačioje dirbtuvėje, daugiausia nuogos moterys ir vyrai. Tarp jų senovės graikų ir romėnų dievai: Apolonas, Venera, Erosas, Psichė ir kiti. Nuomininkas Juodeikis labai piktindavosi tokiu „nepadoriu“ vaizdu.
Netoli namų buvo miškas. Pamiškėje stovėjo du apsamanoję kryžiai. Žmonės kalbėjo, kad ten buvo palaidoti 1863 metų sukilėliai. Kai kasdavo apie tą vietą duobes bulvėms žiemą laikyti, rasdavo žmonių kaulų ir kaukolių. Vieną kaukolę senelis parsinešė namo, pasistatė dirbtuvėje ant palangės. Iš lauko buvo aiškiai matyti. Nuo to laiko moterys bijodavo pro čia praeiti, o praeidamos žegnodavosi.“

Nikodemas Ivanauskas nutapė daug paveikslų, tačiau iki mūsų dienų išliko tik maža jų dalis. Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje yra saugomi trys kūriniai, tapyti aliejumi ant drobės: „Autoportretas“, „Eglė žalčių karalienė“ ir „Karolinos Pečkevičiūtės-Ivanauskienės“ portretas.

Devyni paveikslai saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Tai aliejumi ant drobės tapyti: Vitkevičienės, Onos Lastauskaitės-Glovackajos Priss, Karolinos Ivanauskienės su seserimi Vitkevičiene, Marcelinos Skausgirdienės, Sviežovskienės portretai ir „Autoportretas“. Ant medžio aliejumi tapytas Lazdynų Pelėdos – Sofijos Pšibiliauskienės portretas, Ksavero Ivanausko portretas, aliejumi ant kartono tapyta „Paragių veranda mėnesienoje“. Čia yra saugomas ir Pruszkowski’o aliejumi drobėje tapytas Karolinos Ivanauskienės portretas.

Šeši Nikodemo Ivanausko kūrybos darbai saugomi Žemaičių „Alkos“ muziejuje Telšiuose. Tai aliejumi ant drobės tapyti portretai: „Tarnaitė Basia“, „Moteris“, „Marcelina Skausgirdienė“ ir „Kaimynė“, grupinė kompozicija, kurioje vaizduojami vienuoliai, ir žanrinė scena iš vienuolių gyvenimo.

Nikodemo Ivanausko tapybos darbų turėjo ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, tačiau iki šių dienų išliko tik jų nuotraukos, nes patys paveikslai yra paslaptingai dingę.

Lazdynų Pelėdos memorialiniame muziejuje Paragiuose saugomas vyro, primenančio Kristų, galvos atvaizdas, kurį iš medžio išdrožė Ivanauskas. Sakoma, kad jo pieštos Kryžiaus kelio stotys iki šiol puošia Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, išlikęs ir didžiojo altoriaus paveikslas Šiaudinės Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje.

Nemažai paveikslų turi privatūs asmenys, kai kuriems juos padovanojo pats dailininkas.
Lietuvos muziejuose saugomas Ivanausko kūrybinis palikimas, matyt, yra pats vertingiausias. Tai patvirtina ir faktas, kad tuos kūrinius jis pats kadaise eksponavo tiek Peterburge, tiek Varšuvoje vykusiose parodose.

Dailininko kūryboje, meniniu požiūriu balansuojančioje tarp profesionalumo ir primityvumo, aiškiai atsispindi pakilimai ir nuosmukiai. Kūrybos pobūdis sietinas su realizmo tendencijomis dailėje ir neoromantikų pasaulėjauta. Nikodemas Ivanauskas – įdomus menininkas, jis nusipelno būti įtrauktas į platesnį XIX–XX a. sandūros Lietuvos dailės kontekstą.

Kai prislėgė senatvė su visomis negandomis, dailininkas, vis rečiau bepaimdamas teptuką į rankas, laiką leisdavo lovoje, rūpestingai slaugomas dukters Marijos. Tuo laikotarpiu ji parašė ir geriausius savo romanus „Šviesulius ir šešėlius“, „Šiaurės sostinėje“. Apie 1930-uosius parašytos „Praeities šmėklos“ buvo išleistos tik 1996 m. Šio romano atsiradimo aplinkybes Lastauskienė aptarė atsiminimuose: „Mano vargai vis nesibaigė. Tėvas, sulaukęs gilios senatvės, visai įgulė. Ilgais vakarais sėdėdama prie jo lovos, daug kalbėdavau su juo, jis man daug papasakojo apie mūsų šeimos praeitį, ir, besiklausydama jo pasakojimų, parašiau romaną „Praeities šmėklos.“

Tai graudoka, nepasiekiamo idealo ilgesiu ir nusivylimais persunkta Ivanauskų šeimos istorija, kurios visi personažai tikri, tiesa, daugelio pakeisti vardai ir pavardės, pakeistas ir vietovės pavadinimas. Pagrindinis herojus – Nikodemas Ivanauskas, kurį duktė Marija apibūdino taip: „Jis apsigimęs idealistas, dvasios žmogus, iš Dievo gavęs kūrybos kibirkštį – dailininkas ir poetas, o priverstas būti „žemės kurmiu“. Tragiška gaida skamba žmogaus vienišumas, šeimoje tvyrąs šaltis ir nemeilė, artimiausios giminystės ryšiais susietų žmonių svetimumas, nesugebėjimas vienas kito suprasti, atjausti ir palaikyti. Žmogus pasmerktas būti ne savo vietoje, kęsti nykią kasdienybę, knisti žemę, kai jo siela padebesiais skrajoja. Ir tai truks tol, kol baigsis jam skirtas laikas.“

Su žemiškuoju gyvenimu Nikodemas Ivanauskas atsisveikino 1931 m., sulaukęs 86-erių. Su visomis katalikiškomis apeigomis buvo palaidotas Tryškių kapinėse greta žmonos Karolinos ir dukters Sofijos.