Šis nė vienu melo krisleliu nesuterštas pokalbis vyko Spaudos rūmuose, Aido Giniočio žodžiais tariant, „šventinio bardakėlio“ apsuptyje – remontuojamame, ypatingam sezonui besiruošiančiame Keistuolių teatre.

P. S. Svarbu paminėti, jog šiame pašnekesyje atsiskleidžia tik labai maža didelės, tris kūrybingas ir veiklias kartas vienijančios Keistuolių šeimos istorijos atkarpėlė. Tačiau be galo svarbi, nes nuo čia viskas prasidėjo ir, tikimės, dar mažiausiai 100 metų neketina baigtis.

- Norėjau pasiteirauti apie Keistuolių teatro pradžių pradžią. Kas buvo pagrindinis impulsas kurti atskirą, savarankišką teatrą? Juk galėjote gauti etatą kuriame nors teatre ir ramiai sau dirbti.

Aidas Giniotis (A. G.) Labai gerai, kad mes čia su Ilona sėdim, kadangi abu esame vieni iš Keistuolių teatro kūrėjų. Be mūsų, buvo dar Sigutis Jačėnas ir režisierius Romualdas Vikšraitis. Savarankiško teatro idėja subrendo dar studijų metais. Buvome eksperimentinė karta: mums teko sovietų armija – iš pirmo kurso paėmė dalį vaikinų. Mums teko ir eksperimentiniai stojamieji egzaminai, ir kiek kitokie eksperimentiniai vidurkių skaičiavimai... Buvome tarsi likimo bandomieji triušiukai. Didžiausia laimė, jog stodami mokytis aktorystės, patekome pas labai gerą mokytoją profesorę Ireną Vaišytę, kuri visada formavo labai stipraus ir atsakingo teatro gaires ir kiekvieno aktoriaus požiūrį. Tikras stebuklas, kad susibūrė būtent tie žmonės: be mūsų su Ilona, į kursą įstojo Andrius Kaniava, Darius Auželis, Robertas Aleksaitis ir Darius Meškauskas. Jau nuo pirmo kurso pajutome, kad mes galime būti ir kurti kartu.

Mėgome laisvu nuo paskaitų metu kartu muzikuoti. Tarp mūsų užsimezgė didelė kūrybinė ir profesinė draugystė, tad kai vyrukai buvo paimti į armiją, išgyvenome didžiulę netektį ir traumą. Tuo metu puoselėjome savarankiško teatro idėją, juolab kad mūsų kursas, kaip minėjau, buvo eksperimentinis – surinktas tuo metu Lietuvoje neegzistavusiam, bet planuotam įkurti, miniatiūrų teatrui. Dėl to buvome ugdomi kaip dramos teatro aktoriai, o dar savo programoje turėjome labai daug dalykų, skirtų šiai specializacijai.

Ilona Balsytė (I. B.) Tais laikais buvo įprasta, kad mokslus baigę aktoriai gauna siuntimą į kokį nors teatrą. Profesorė I. Vaišytė jau tada mums aiškino, kad laikai yra nelengvi ir kintantys – nors perestroika dar nebuvo atėjusi. Ji jau 1982 metais, t. y. pačioje mūsų studijų pradžioje, teigė, kad turi mus paruošti išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Nepaisant to, ar bus teatras, ar nebus, ar mus kas nors pakvies vaidinti, ar nepakvies, ar kursime visi drauge, ar po vieną... Šią profesorės pasėtą idėją nešiojomės nuo pirmo kurso. Mums, manau, pasisekė ir viskas įvyko tikrai ne netyčia. Taip jau pasaulis sutvertas: egzistuoja kažkokie likimo vingiai ir susiburia tie žmonės, kuriems reikia susitikti, įvyksta tai, kas turi įvykti.

- Jūsų 1989 metais įkurtas teatras pirmiausiai kreipėsi į vaikus. Ar nuo pat pradžių sąmoningai planavote vaidinti vaikams ir kurti būtent šios krypties teatrą?

I. B. Na taip, buvo nemažai mūsų pačių intencijų, bet neapsieita ir be likimo pakvietimo ar postūmių. Nuo pirmų dienų norėjome būti rimtas teatras, turėjome gražių darbų, buvome paruošę poezijos spektaklį „Konradas Valenrodas“ pagal Adomo Mickevičiaus poemą, kuris dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, atrodo visai neblogas, nors buvome labai jauni ir ėmėmės rimtų temų... Kadangi mūsų vyrai (A. Kaniava, D. Meškauskas ir D. Auželis – aut. past.) buvo išėję į armiją ir mes jų laukėme, tad teatro įkūrimas nusikėlė dar dvejiems metams: baigę studijas porą metų lūkuriavome, kol ir jie pabaigs. Tuo metu mums, likusiems, buvo pasiūlyta televizijoje vesti laidelę vaikams.

Vis dėlto televizija uždėjo štampą. Vaikai mus labai noriai priėmė, juolab kad ta niša buvo tuščia, vaikiški spektakliai tuo metu nevertinti. O teatras vaikams reikalingas. Jau nuo pirmo kurso Donaldo Biseto pasakas pradėjome vaidinti, „žaisti“, mane asmeniškai net rinktis aktorystės studijas paskatino ankstesnio profesorės I. Vaišytės kurso, vadinamojo „Šiaulių“ kurso, studentų spektaklis „Vaikų dienos“ – toks vaidybos žanras, bendravimas su vaikais buvo įdomus, net užburiantis. Tačiau ir laidelė vaikams turėjo įtakos pirmajam mūsų startui, o teatro pavadinimas kilo būtent nuo jos. Mes patys tarsi to nenorėjome, stumdėmės, bet kaip atsikratysi, kai patys vaikai ir jų tėvai sutartinai sakydavo: „Va, Keistuoliai atvažiavo“. Taip ir prilipo.

- Kaip gi vyko pats teatro kūrimas, jo įteisinimas? Skaitant Jūsų teatro kronikas (www.keistuoliai.lt) prieš akis iškyla įnirtingas biurokratinės kovos laukas.

A. G. Pirmasis oficialus mūsų teatro pavadinimas buvo „Teatras“ ir tik po pusės metų jį pakeitėme į „Keistuolių“. Susidūrėme su gausybe juridinių formalumų, pagal juos keitėme savo teatro „formas“: buvome kooperatyvas, UAB, paskui ne pelno siekianti įmonė. Dabar esame viešoji įstaiga.

I.B. Kaip įtariai tada į mus visi žiūrėjo! Tais laikais kooperatyvas vienareikšmiškai reiškė pinigų plovimą, komerciją. Gal mums butų buvę kitaip ir kiek lengviau, bet mes patys pirmieji ir labai anksti padarėme tai, kam valstybė buvo nepasirengusi juridiškai. Dabar gali kurti teatrą, tam yra paruošti įstatymai. Režisierius R. Vikšraitis sužinojo, kad Maskvoje kuriamos nepriklausomos teatro grupelės, tai ir mes suskubome ...

A.G. Anksčiau teatro žmonės buvo pasmerkti: arba eini į valstybinį teatrą, arba niekur neini. Mes padarėme drąsų žengėme drąsų žingsnį – įsteigėme kooperatyvą „Teatras“. Dabar, žinoma, viskas kitaip – apstu nevalstybinių teatrų. Pavyzdžiui, visi didieji mūsų režisieriai kuria savo laisvas, nepriklausomas trupes. Tik Jono Vaitkaus, dabar vadovaujančio Rusų dramos teatrui, pavyzdys yra išimtis. Pažiūrėkit: ir Eimuntas Nekrošius, ir Gintaras Varnas, ir Oskaras Koršunovas, ir kiti didieji mūsų šalies menininkai, taip jau atsitiko, paliko valstybinius teatrus. O mes valstybiniame teatre niekada ir nebuvome...

Darius Auželis (D. A.) Pirmoji Lietuvoje buvo N. Sadūnaitės politinės pakraipos, ne pelno siekianti organizacija, o mes – antrieji... Mes buvome svetimi tarp muzikantų, o tarp teatralų – dar svetimesni: „Ką čia, kažkoks UAB‘iukas koncertuoja ir dar mat spektaklius rodo!“. Pamenu, buvo net kažkoks teatro sąjungos posėdis, kur svarstytas mūsų teatro statusas...

A.G. Dar ir dabar neretai galima išgirsti kalbant – tai, žinoma, diskutuotinas dalykas, – kad Keistuolių teatras yra komercinis. Į tokį teiginį atsakau argumentu, jog komercinio teatro tikslas yra pinigai, o mes uždirbame pinigų, kad galėtume toliau kurti. Tai du skirtingi dalykai.

- Jūsų teatro veiklos sritys labai įvairios. Pamenu, pati vaikystėje Jus labiau žinojau ne kaip spektaklių aktorius, bet kaip muzikantus ir filmų vaikams autorius.

I. B. Manau, mūsų kūrybinei veiklai – nori ar nenori – didelės įtakos turėjo finansinė padėtis. Mes daug laiko praleisdavome gastrolėse, koncertuodami. Tarpusavyje vis pasišnekėdavome, kad užtenka, jau gana koncertuoti, juk čia teatras.

A.G. Sutinku su Ilonos teiginiu, bet – nesupraskit neteisingai – mes norėjome koncertuoti! Pavyzdžiui, prisiminkime „Vogtų dainų“ fenomeną. Jos atsirado savaime, netyčia, iš mūsų pažaidimų, pasidainavimų, paišdykavimų. Mūsų televizijoje pasirodančius savotiškus teatrinius klipus labai pamėgo žiūrovai ir tai savaime tapo vienu iš pagrindinių mūsų „arkliukų“. Toks buvo poreikis.

I.B. Dariukas (Darius Auželis – aut. past.) sakydavo: „Aplankykim, apvažiuokim visus miestelius, juk vaikams reikia mūsų“. Taip 1992 m. nusprendėme kurti filmą „Geltonų plytų kelias“, kad pamatytų visi Lietuvos vaikai. Juk ne visuose kaimeliuose būdavo tinkamos spektakliams rodyti scenos.

A. G. Kai pagalvoji, mes buvom itin naivūs altruistai. Ir šiandien taip yra, tik gal kiek mažiau. Bet aš nesigailiu to laikotarpio. Nors nesusikroviau didelių turtų, tačiau džiaugsmas, kurį patyrėme kurdami, ir yra didžiausias turtas.

- Ar būta kritinių momentų, kada viską norėjosi mesti? Ir vis dėl to, kas padėjo atlaikyti visas negandas ir išlikti kartu?

I.B., A. G., D. A. (visi, beveik choru – aut. past.) Buvo! Buvo!

A.G. Kiekvienam asmeniškai...

D. A. Vienas sunkiausių laikotarpių buvo blokados metai. Mus tuomet parėmė AB „Statyba“, kurios simbolis buvo gandriukas, o mūsų – varna. Likimas taip susiklostė, kad tos firmos nebėra, o mes, taip sakant, toliau skrendam... Jie mums skyrė transportą, kuris tuo metu buvo viena iš deguonies žarnelių, nes jeigu nebūtume galėję niekur nuvažiuoti, būtume pražuvę. Juk buvo taip: jei niekur nenusigausi – reiškia, neuždirbsi. Neuždirbsi – neegzistuosi...

I.B. Aha, gyvenom ant ratų, nešildomame autobusiuke, visi su pirštinėmis. Siaubas, kai prisimenu... Ir važinėdavom visur, po 2–3 spektaklius per dieną suvaidindavome.

D. A. Pamenu, kai administratorius leisdavo rinktis: arba nakvoti Jurbarke, kur šiek tiek šildomas viešbutis, arba Šakiuose, kur nešildomas, bet yra šilto vandens. Tai kartais rinkdavomės kiek pašiltintas patalpas, kartais kiek šiltą vandenį...

A. G. Tiesa, desantininkai sausio 11 d. mus buvo išmetę iš Spaudos rūmų (prieš Sausio 13-osios įvykius –aut. pastaba). Jie net mūsų dekoracijomis buvo užsibarikadavę.

D. A. Vėliau buvo galima griežtai ir tik pagal sąrašą atgauti daiktus. Mes savo prožektorius ir du magnetofonus buvom įvynioję į kulisas ir paslėpę sandėliuke po laiptais. Paskui padėjom R. Vikšraičio garaže, kurį vėliau apvogė...

A. G. Pavogė visą turtą – prožektorius ir du magnetofonus. Bet tai ugdė mūsų atsparumą ir humoro jausmą.

I. B. Tada basi likom. Daug kolektyvų ne vien dėl finansų neišgyvena. Susipykti ir viską „nukirsti“ galima greitai. Žmonėms labai sunku taip ilgai būti kartu. Mes galėjom bet kada išsiskirti, juk nebuvom pririšti prie valstybinių etatų, neturėjom socialinių garantijų ar šiltų vietų. Kai mus paliko Sigutis, buvo labai sunku – manėme, kad viskas... Čia lemiamas veiksnys buvo žmogiški dalykai – tolerancija ir pagarba vienas kitam, savitarpio supratimas.

- 1993 m. prie Vilniaus universiteto įkūrėte Keistuolių teatro studiją. Ar tai, kad Jums reikėjo užsiauginti savo aktorių „keistuolių“ kartą, reiškia, jog Jūsų teatro žanrui netiko kiti jauni aktoriai iš Muzikos akademijos? Ar skiriasi Keistuolių teatro aktorius nuo ne Keistuolių?

A.G. Mes puikiai supratome, kad senstame, taigi idėja buvo paruošti kitą pamainą, naują repertuarą. Visas tris mūsų Keistuolių kartas skiria maždaug 10 metų laikotarpis (trečiosios Keistuolių teatro kartos kursas surinktas 2002 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jauniausieji keistuoliai yra įkūrę „Atviro rato“ teatro laboratoriją – aut. pastaba). Rinkdami pirmąjį kursą 1993 m. nusprendėme, kad teatrui reikia papildymo ir kad reikia paruošti profesionalų. Rūpinomės, kad jie turėtų papildomą išsilavinimą, kitą kvalifikaciją – jeigu kas nutiktų Keistuolių teatrui. Todėl jų diplomas yra „aktorius-filologas“ ir visi šie žmonės gali dirbti mokytojais, mokslininkais. Taip nutiko, kad mes išgyvenome ir iš to bėdai ruošto kurso visi, išskyrus vieną žmogų, iki šiol dirba teatro srityje ir ne vien Keistuolių teatre. Specialybės dalykus jiems dėstė Nijolė Gelžinytė, Olegas Ditkovskis, Romualdas Vikšraitis, Andrius Žebrauskas, teorinius dalykus – geriausi to meto teatrologai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojai.

I.B. Kurti tik studiją, be aukštojo išsilavinimo, atrodė nesąžininga, o Vilniaus universitetas kaip tik sutiko leistis į šią avantiūrą.

A.G. Beje, kalbant apie jų „keistuoliškumą“... Kol surinkome studiją, mūsų vaidinimuose dalyvavo aktoriai iš kitų teatrų, bet kažkaip neprigijo. Vis dėlto pati mokyklos tąsa ir idėja turi būti suvokiama visiems, todėl norėjome, kad artistai būtų ruošiami būtent Keistuolių teatro trupei, kad perimtų tam tikras tiesas ir scenos paslaptis, kuriomis mes patys tikime ir kurias naudojame.

I.B. Tai, galima sakyti, ta pati I. Vaišytės mokykla, nes tiek N. Gelžinytė, tiek O. Ditkovskis – buvę mūsų profesorės mokiniai.

A.G. Vis dėlto keistuoliški jie... Yra tam tikro mobilumo, lankstumo, nebijojimo tiesiogiai bendrauti su publika, reikšti savo nuomonę. Pagrindinis mūsų teatro credo – nesuvaržyta aktoriaus saviraiška ir laisvė. Savo aktorių kūrybingumą labai skatiname: yra daug žmonių, kurie patys stato, kuria spektaklius. Pasak kritikų, režisierius yra visai kas kita negu aktorius. Nesiginčiju. Bet protingas menininkas tai skiria. Tad jeigu aktorius sąmoningai imasi režisūros, nematau tame nieko tragiško. Na, kad ir mano paties pavyzdys. Patys skatiname savo aktorius kurti, savarankiškai reikštis scenoje, rašyti scenarijus, dainų tekstus. Su savo antrąja karta jau trečiajame jų studijų kurse kartu kūrėme spektaklį „Laimingasis Hansas“. Jauniausioji karta irgi trečiame kurse buvo „įvesti“ į „Meilė ir mirtis Veronoje“. Laikomės nuostatos, kad teatras kuriamas ne teoriškai samprotaujant, o veikiant.

- Yra su Jumis jau užaugusi ir dar tik auganti žiūrovų karta. Galbūt švęsdami 20 metų gimtadienį esate numatę kažkaip ypatingai sujungti kelias laiko koordinates?

I.B. Jau dabar aktyviai ruošiamės 20 metų jubiliejiniam sezonui. Šalia naujų spektaklių pasirodys „Geltonų plytų kelio“ premjera – Aidas režisuoja. Vaidins jauniausia Keistuolių karta. Tai – atnaujinta spektaklio versija. Pavyzdžiui, vakar Kaune koncertavome studentams, maždaug 20 metų ir vyresniems jaunuoliams. Būtent jie geriausiai pamena ir žino dainas iš „Geltonų plytų kelio“, su kuriuo kartu augo ir dar „Aukštyn kojom“ spėjo paragauti... Manau, dabar pats laikas pasirodyti „Geltonų plytų keliui“: dabartiniai studentai tuoj kurs šeimas, augs nauja karta. O su „Aukštyn kojom“ buvo labai sunku atsisveikinti. Mėginom viduriniajai kartai pritaikyti savo personažus, tačiau žiūrovams tai buvo nepriimtina. Jie dar buvo matę mus, pirmąją kartą, ir mūsų sumanyto pakeitimo nepriėmė. Teko atsisveikinti visam laikui, nes iš „Aukštyn kojom“ jau išaugom...

A.G. Ir dabar yra žiūrovų, kurie nostalgiškai prisimena senąją kartą ir yra prie jos prisirišę. Jiems turbūt iki gyvenimo pabaigos tikrieji Keistuoliai būsime mes, kurie čia sėdime. Bet mūsų tikslas buvo sukurti teatrą ir jį pratęsti...

I.B. ... juk mes, Aidai, teatrą kūrėm mažiausiai 100 metų.

A.G. Taip, nebuvo tokio sumanymo, kad teatras numirs su mumis. Na, o pats jubiliejinis gimtadienio koncertas bus skirtas vaikams, jame dalyvaus visos trys Keistuolių kartos. Tai bus šventė tiems, kurie augo ar dar tik auga su Keistuolių teatru. Skambės visos populiariausios dainos, nes šventes reikia švęsti! Andriau, gal tu ką nors pridurtum?

- Andrius Kaniava (A. K.) Tai kad teisingai viską susakei. Aš viskam pritariu.

Nuoširdžiausi sveikinimai sulaukus gimtadienio! Dėkoju už pokalbį.

Šaltinis
Žurnalas „Miesto IQ“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją