V.Mačiulis: krepšinis - mano gyvenimo būdas

 (9)
V.Mačiulis: krepšinis - mano gyvenimo būdas
© A.Solomino nuotr.

Nuo seno po krepšinio pasaulį nardantis žurnalistas Vidas Mačiulis po pusantrų metų pertraukos kanale „Sport1“ atgaivino savo legendinę laidą „Krepšinio pasaulyje“.

– Ką veikėte tuos pusantrų metų?

– Gydžiausi nuo hepatito C. Sveikatos problemų turėjau visą gyvenimą, nors niekada nei rūkiau, nei alkoholio vartojau. Penkerių susirgau tuberkulioze. Klinikose man suleido kraujo ir, matyt, užkrėtė šiuo hepatito virusu. Tai sužinojau tik 2001-aisiais. Metus gydžiausi. Paskui liga atsinaujino. Vėl teko pusantrų metų gydytis.

– Kas jums padėjo įveikti ligą?

- Gydytojai ir netradicinė medicina, į kurią anksčiau žiūrėjau labai skeptiškai. Visokius bioenergetikus vadinau apsišaukėliais, kol pats pajutau, kad jie iš tiesų gali suteikti energijos ir palengvinti kančias. Kai organizmas nuo vaistų buvo taip nualintas, kad negalėjau paeiti, kreipiausi į bioenergetiką Aleksandrą Sabutį. Po jo seansų jaučiuosi kaip iš naujo gimęs. Pernai jis mane tiesiog išgelbėjo nuo mirties. Grybaudamas Užusalio miškuose pasilenkiau paimti grybo, stojausi ir... staiga aptemo akyse. Kritau ant šono, nuvėrė baisus skausmas, negalėjau įkvėpti, pradėjau dusti. Maniau, jau viskas.

Atsitokėjęs išsitraukiau telefoną ir paskambinau A. Sabučiui. Iškart neatsiliepė. Paskui pats perskambino iš Šiluvos bažnyčios. Telefonu jis man patarė, ką ir kaip turėčiau daryti. Akyse prašviesėjo. Šiaip taip įsėdau į automobilį ir – tiesiai į klinikas. Atvykęs iškart susmukau. Pasirodo, lūžę trys šonkauliai pradūrė plaučius. Į mane gydytojai žiūrėjo kaip į iš naujo gimusįjį. Tai tik dalis visų mano kančių. Man dar teko iškęsti netradicinę apendikso operaciją. Ilgai nebuvo nustatyta, kodėl man skaudėdavo dešinį šoną. O pasirodė, kad apendiksas buvo 16 cm pasislinkęs po žarnomis ir net lietė kepenis. Baisių stuburo skausmų man padėjo atsikratyti prieštaringai vertinamas filipinietis hileris Aleksas Orbitas.

– Ar kartais savęs klausdavote, kodėl jums teko tokie išbandymai?

– Ekstrasensas A. Sabutis tai pamatė. Mano mamos senelė, kai jai buvo devyneri, kieme regėjo, kaip jos tėvas susikivirčijo su čigonu, net kibo vienas kitam į atlapus. Mergaitė, vardu Pranė, puolė ginti savo tėvo. Čigonas išsitraukė peilį ir jai nugaroje išraižė mėnulį. „Čia prakeiksmas septynioms kartoms“, – tepasakė. Mano mama iš keturiolikos vaikų liko viena, mano brolis mirė 55-erių, sesuo, gydytoja, – 60-ies. Man – nesibaigiančios ligos. Gal tai ir buvo to prakeiksmo padarinys.

– Nebandėte iš jo išsivaduoti?

– A. Sabutis patarė apsilankyti pas parapsichologą Sergejų Azanovą. Nuėjome su mama. Prieš tai užsukome pasimelsti, uždegėme žvakes ir su tomis žvakėmis atėjome pas parapsichologą. Jis iškart pasakė: jei yra prakeiksmas, žvakės ims garsiai spragsėti, o iš geltonų žvakių pradės tekėti juodas vaškas. Nepatikėsite, bet viskas taip ir buvo. Žvakės kaip patrakusios spragsėjo, iš jų pradėjo tekėti juodos spalvos vaškas. Kai išėjome, koridoriuje mama iš karto atsiklaupė ant grindų ir pradėjo man bučiuoti rankas. Sakė, kad po dešimties minučių maldų jai lyg koks šydas nukrito ir labai palengvėjo. Mane irgi bandė išvaduoti iš to prakeiksmo, bet mano rankoje žvakė ne taip spragsėjo. Visa tai vyko dar prieš man susergant hepatito C virusu. Nežinau, tegul žmonės galvoja, ką nori, bet aš dar tikrai nesu išprotėjęs, kad kliedėčiau nesąmones.

– O kaip jaučiatės dabar?

– Dabar jaučiuosi geriau nei jaunystėje. Man hepatito C virusą sunaikino, o krepšinio virusas – tikriausiai nemarus.

– Kaip kilo idėja populiarinti krepšinį?

– Viskas prasidėjo daug anksčiau, nei 1992 metų gegužės 6 dieną pasirodė pirmoji laida „Krepšinio pasaulyje“. Tuo metu televizijoje buvo daug kalbama apie komunistinį darbą ir socialistinį lenktyniavimą, bet ne apie krepšinį. Kalbėti tomis temomis man jau įkyrėjo. O krepšinis mane visuomet domino. 1979-ųjų pavasarį Kauno „Žalgiriui“ grėsė iškritimas iš TSRS aukščiausiosios lygos. Tuo metu Kaune vyko pereinamasis turnyras. Galvojome, kaip padėti „Žalgiriui“. Sumąsčiau Kauno sporto halėje rengti time out. Ryte į magnetofoną įrašydavau žaidėjų mintis apie būsimąsias rungtynes ir 20 minučių prieš jas leisdavau įrašus per halės garsiakalbius. Žaidėjų kalbos labai užvesdavo žiūrovus ir juos pačius. Galbūt tai komandai padėjo susitelkti ir išlikti aukščiausiojoje lygoje. Apie dešimt metų tai dariau – iš pradžių iš įrašų, o vėliau jau gyvai. Nuo krepšinio niekada nenutolau. Net ir sirgdamas eidavau į varžybas su nedidele filmavimo kamera.

– O kaip krepšinį atvedėte į televiziją?

– Nuo 1987-ųjų vedžiau muzikinę publicistinę laidą „Sekmadienio rytas“. Į ją stengdavausi įterpti ir siužetų krepšinio tema. Pirmasis pakalbinau Arvydą Sabonį, būsimąjį „Žalgirio“ trenerį Vladą Garastą. 1988-aisiais, kai išsigydęs sunkią traumą Arvydas grįžo iš Ispanijos, parengiau pusvalandžio trukmės pasakojimą ir tiesioginį interviu.

– O atėjus sausio 13-ajai tapote ilgiausios TV laidos vedėju...

– Taip, vedžiau tris paras trukusią laidą. Kai prasidėjo kalbos, kad Lietuva atsisakys Maskvos Centrinės TV transliacijų, Lietuvos TV Kauno redakcijoje nutarėme tuo kanalu keletą valandų transliuoti savas laidas. Sumaniau valandos trukmės laidą apie tada Ispanijoje rungtyniavusį A. Sabonį. Joje dalyvavo krepšinio žinovas Arūnas Pakula, „Žalgirio“ komandos treneris Aleksandras Kosauskas. A. Pakula tuo metu leido žurnalą „Krepšinio pasaulis“. Paklausiau jo, ar negalėtų ir TV laida vadintis „Krepšinio pasaulyje“. Taip ji ir atsirado. O šį sekmadienį jau bus 773-ioji.

– Per tuos metus laida labai pasikeitė?

– Buvo laikai, kai ją kūriau visiškai vienas – ir filmavau, ir montavau, ir vedžiau. Vienu metu „Krepšinio pasaulyje“ vedė krepšininkai Sergejus Jovaiša, Lina Dambrauskaitė, septynkovininkė Viktorija Žemaitytė. Dabar nusprendžiau ją vėl vesti pats, tačiau jau nebereikia vienam bėgioti su kamera. Man padeda operatorius, montuotojai. Aišku, dabar laida kitokia. Atsiradęs internetas išvaduoja nuo daugelio pareigų – nebereikia skelbti aktualios informacijos, galima parengti daugiau pasakojimų. Sukauptas mano gausus archyvas suteikia galimybę palyginti krepšinio padėtį tada ir dabar, prisiminti svarbius ir įdomius įvykius, gyvavusias tradicijas. Pavyzdžiui, apie 1978-uosius klestėjo Kauno „Žalgirio“ ir Kauno dramos teatro bičiulystė. Nė viena teatro premjera neapsieidavo be žalgiriečių. Paskui vykdavo bendra vakarienė, būdavo aptariami spektakliai. Krepšinis – ne vien taškai, pergalės ar pralaimėjimai. Kažkada buvo kilusi mintis surengti dainų apie krepšinį konkursą. Kai kas už tai mane labai kritikavo. Tačiau žiūrovams patiko, buvo išleista net kasetė su tomis dainomis, o netrukus kone visos komandos ėmė kurti savas dainas, himnus.

– Su kuo bendrauti lengviau – su žaidėjais ar krepšinio funkcionieriais?

– Aš su visais visuomet gerai sutardavau. Kartais ir kvaileliu turėdavau apsimesti, kai reikėdavo pateikti klausimus. Dabar visi krepšininkai iškalbūs.

– Per aštuoniolika metų niekuomet nesinorėjo keisti tematikos?

– Niekada. Aš iki tol esu vedęs įvairių laidų – kalbėjęs iš gegužės ir spalio demonstracijų, apie gamybos laimėjimus, socialistinį lenktyniavimą, buvau „Panoramos“ korespondentas Kaune... Politika man jau buvo įkyrėjusi iki gyvo kaulo. O krepšinyje politikos nėra.

– Kuo krepšinis jums patiko?

– Net nežinau. Jis man tapo ir profesija, ir pomėgis, ir gyvenimo būdas. Be jo negalėčiau gyventi. Mane pakeri žaidimo jėga, greitis. Jis reikalauja geros galvos, budrumo. Prisipažinsiu, kad nejuntu malonumo žiūrėdamas NBA rungtynes. Kitados net buvo toks anekdotas: A. Sabonis meta baudą, o V. Mačiulis jo klausia, ar tada jis galvojo apie Lietuvą.

– Ar „Žalgiris“ iki šiol jūsų mėgstamiausia komanda?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad „Žalgiris“ ne pirma ir ne paskutinė. Tačiau aš turiu dvi ausis ir dvi akis. Pro jas nepraslysta ir kitos Lietuvos komandos. Jei esi objektyvus žurnalistas, turi viską matyti. Net ir vaikų ar neįgaliųjų krepšinį. Aš toks ir esu. Galbūt gerai, kad į sportą atėjau nebuvęs sportininku, daug metų atidavęs žurnalistikai, ir į šią sporto šaką galiu žvelgti kitaip.

– Ar kartais po rungtynių išeinate susinervinęs?

– Taip. Užpernai Vilniuje prieš antrąjį LKL „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ rungtynių kėlinį į aikštelę išbėgo penki užsieniečiai. Dvi lietuviškos komandos ir tiek daug užsieniečių. Padariau išvadą, kad Lietuvoje lietuviai krepšininkai yra tautinė mažuma.

– Tai jus nervina labiau nei nemandagūs sirgaliai?

– Nemanau, kad sirgaliai yra per daug netaktiški. Jie irgi protauja. Kai Kauno sporto halėje giedamas Lietuvos himnas, traukia visa E tribūna. Kitaip vargu ar tas jaunimas būtų išmokęs savo šalies himną. Sirgaliai mato, kaip žaidžia jų komandos, aplaido jas įvairiomis replikomis. O paskui, žiūrėk, ir pakeičiamas koks žaidėjas ar treneris.

Nesklandumų būna įvairiose sporto šakose. Savo laidoje parodysiu, kaip pasibaigus čempionatui tarpusavyje rungtyniauja komandų sirgaliai.

– Jus piktina, kad daugelis krepšininkų išvažiuoja iš Lietuvos dėl didesnių pinigų svetur?

– Anksčiau įsivaizdavau, kad kai geriausieji išvažiuos, Lietuvos krepšinis žlugs. Krepšinis nežlugo, bet yra žlugdomi jauni talentai. Turime gerų krepšininkų, tačiau kol komandose daugumą sudarys legionieriai, mūsų talentai sėdės ir neturės galimybės atsiskleisti. Vis dėlto džiaugiuosi, kad mūsų krepšinio garsenybės garsina Lietuvos vardą Europoje ir NBA lygoje.

– Ar yra tokių susitikimų, kurie visam gyvenimui įstrigo jūsų atminty?

– Šito nesistengiu įsidėmėti. Laimingiausias jaučiuosi tada, kai pirmas sužinau naujieną ir ją paskelbiu. Toks mano charakteris. Ir nesvarbu, ar tai smulkus faktelis, ar Žydrūno Ilgausko vestuvės, ar permainos A. Sabonio gyvenime.

– Pykote, kai jus ėmė parodijuoti „Dviračio šou“?

– Tuo metu aš kaip tik buvau atitrūkęs nuo veiklos, nes ilgai gydžiausi. Buvo labai sunku, maniau, kad mane visi pamirš. Tačiau ačiū Haroldui Mackevičiui – „Dviračio šou“ man padarė gerą reklamą. Su Haroldu vesdavome renginius, kai jis dar buvo Medicinos instituto studentas. Aš irgi mėgstu humorą, gal tik rimtai atrodau.

– Kokios būdo savybės jums padeda ir trukdo?

– Aš esu toks darboholikas, kad jūs net negalite įsivaizduoti. Nemiegosiu, bet jei užsibrėžiu ką nors padaryti – darau iki galo. Dabar turiu daugybę įvairių pareigų. Ši savybė man padeda. O trukdo galbūt tai, kad nelabai pasitikiu kitais žmonėmis. Paprašau padaryti, o jie nepadaro.

– Ar yra tokių dalykų, dėl kurių pykstate ant savęs?

– Kartais supykstu dėl to, kad buvo galimybė pakalbinti įdomų žmogų, o aš nepasinaudojau proga. Jauniems sporto žurnalistams galėčiau papriekaištauti, kad prifilmuoja įvairių metimų, bet nepakalbina žaidėjų. Žiūrovai turi žinoti, kad aikštelėje – ne robotai, o gyvi žmonės. Gal tuomet atsirastų daugiau pagarbos šiam žaidimui.

– Ar pavydite ko nors kitiems?

– Be abejo. Kad mokiausi tik vokiečių kalbos, o anglų nemoku. Tai ne kartą pajutau, kai atsidurdavau šalia Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) vadovų ar Šakilo O’Nilo ir negalėdavau jų pakalbinti.

– Žurnalistika buvo sąmoningas jūsų siekis ar atsitiktinumas?

– Gyvenime viskas yra dėsninga. Kulautuvos vidurinės mokyklos devintoje klasėje statėme pjesę. Aš gavau korespondento vaidmenį. Po vaidinimo viena mokytoja man pasakė, kad galėčiau būti geras aktorius. Dešimtoje klasėje rengiau informacines mokyklos radijo laideles. O vienuoliktoje savaitraštyje „Kalba Vilnius“ pamačiau skelbimą, kad Kauno radijas skelbia diktorių konkursą. Nuėjau. Iš daugybės susirinkusiųjų atrinko mus keturis. Paskui priėjo prie manęs vaikinukas Vladas Daugėla, radijo reporteris, ir paklausė: „Nori būti robotu?“ Paaiškino, kad diktoriai skaito svetimas mintis, o jis mano, kad aš galiu daugiau. Davė magnetofoną, nuvedė į bendrabutį ir liepė parengti pasakojimą apie tai, kaip studentai ilsisi. Parengiau. Nuo to viskas ir prasidėjo. Baigus vienuolika, mane pakvietė į rajoninį laikraštį. Išdirbau trejus metus. Paskui, kai kūrėsi Lietuvos TV Kauno redakcija, mane pakvietė ten. Išdirbau 35 metus, 5 mėnesius ir 5 dienas. Kauno vakariniame fakultete baigiau žurnalistiką.

– Turėjote sveikatos problemų, bet profesinėje srityje viskas klojosi kaip iš pypkės?

– Man sekdavosi. Skaudindavo tik tai, kad man gavus vesti svarbias laidas kildavo pavydas ir kalbos, jog plėšausi dėl garbės. Tikrai apie jokią garbę ir jokius pinigus niekada nemąsčiau.

– Kas šiandien jums teikia energijos ir žvalumo?

– Darbas ir mano laida „Krepšinio pasaulyje“. Man svarbu, kad tai, ką darau krepšinio labui, išliktų istorijai.

– Ar manote, kad žurnalistika palieka žmoguje tam tikrą atspaudą?

– Kaip ir kiekviena profesija. Žurnalistai sugeba išklausyti, moka bendrauti, giliau domisi, plačiau žiūri į gyvenimą.

„Savaitė“
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Eteris

A. Rožickas traukiasi iš laidų „Auksinis balsas“ ir „Tūkstantmečio vaikai“ vedėjo pareigų (43)

2014 liepos mėn. 18 d. 21:11
Televizijos laidų vedėjas Andrius Rožickas apsisprendė: jis nebenori vesti LRT laidų „Auksinis balsas“ ir „Tūkstantmečio vaikai“. Vyras socialiniame tinkle pasidalino žinia, jog ketina imtis naujo projekto su savo kolege Beata Tiškevič-Hasanova.

M. Starkus: kelionė į Australiją – vienas teisingiausių poelgių mano gyvenime (20)

2014 liepos mėn. 18 d. 17:16
Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus keičia įvaizdį
Asmeninio archyvo nuotr.
„Mūsų projektuose taip būna, kad keliauji po vieną šalį, rašai knygą apie kitą, o montuoji laidą apie trečią tuo pat metu. Kartais imi paskęsti žemynuose, šalyse, bet dabar mes visa galva panirę į Australiją“, – pasakoja keliautojas žurnalistas, televizijos prodiuseris Martynas Starkus, šį pavasarį ištisą mėnesį praleidęs Australijoje su bičiuliu žurnalistu ir sporto komentatoriumi Vytaru Radzevičiumi. Keliautojų dueto pasakojimas apie nepaprastą žemyną „Visos Australijos dulkės“ – jau nuo liepos 31 dienos ketvirtadieniais 20.00 val.

Pranešė, kas šį sekmadienį pakeis „Teleloto“ vedėją J. Radzevičių (53)

2014 liepos mėn. 17 d. 11:29
Pranešė, kas šį sekmadienį pakeis „Teleloto“ vedėją J. Radzevičių
A.Solomino nuotr.
Šį sekmadienį „Teleloto“ ves laidų vedėjas ir prodiuseris Vytenis Sinkevičius. Su „Olifėja“ V. Sinkevičius dirba jau ne pirmą kartą – prieš 14 metų jis vedė kitą šios bendrovės žaidimą „Tuzinas“.

J. Nainiui ir R. Mackevičiui – pramogų diena ant ratų (8)

2014 liepos mėn. 17 d. 13:11
Radistų laidos išlydėjimas į  Palangą
DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
LNK televizijos žvaigždės, orkestras, duona ir druska, milžiniškomis nuotraukomis apklijuotas aukščiausios klasės, ką tik į Lietuvos rinką pasiekęs autobusas ir siautulys jame, Vilniaus ir Kauno, Klaipėdos aikštės, Basanavičiaus gatvė Palangoje su siautulingu vakarėliu ir ekstremalūs išbandymai – taip šiandien pristatytas naujausias LNK rudens projektas „Norim dar! – su Radistais“.

TV užkulisiuose – pudros debesys ir plaukų lako gūsiai

2014 liepos mėn. 16 d. 10:47
Į 2014/2015 metų naująjį sezoną LNK televizija žengia lydima didžiausių vaizdo, garso ir stiliaus profesionalų - „Sidabrinės gervės“ laureato, režisieriaus Igno Miškinio, elektroninės muzikos pasaulyje dievinamo Mario Basanovo ir ką tik knygą apie stilių parašiusios stiliaus guru Agnės Gylytės.
„Išvarymas“ Rygoje nominuotas net aštuoniems apdovanojimams Kaip ir Lietuvoje, taip ir Latvijoje Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“, režisuotas Oskaro Koršunovo, greitai tapo kultiniu spektakliu, į kurį neįmanoma gauti bilietų, nors pats spektaklis trunka net penkias valandas. Lietuvoje pelnęs net šešis Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimus, „Išvarymas“ neliko be dėmesio ir Latvijoje. Spektaklis nominuotas net aštuoniems prestižiniais laikomiems „Spēlmaņu nakts“ apdovanojimams.
„Išvarymas“ Rygoje nominuotas net aštuoniems apdovanojimams
2014 birželio 23 d.