Jaunimas nori atnaujinti garderobą
Ne paslaptis, jog jaunimas prieš rugsėjį nori atnaujinti savo garderobą. Juk nesmagu sugrįžti į mokyklą tomis pačiomis kelnėmis ir tuo pačiu megztuku. Tuomet veikiausiai vėl tektų išgirsti ausiai nemalonių kalbų: „Va, va, eilinį kartą neturi kuo apsivilkti“ arba „vėl tais pačiais rūbais“. Kam tai malonu?
Taigi todėl ir yra „spaudžiami“ tėvai, o dar labiau – jų piniginės. Ir iš tiesų, juk kiekvienas jaunas žmogus nori būti stilingas, pasipuošęs ir išskirtinis. Tam dažnai trukdo tėvų mažos algos, priverčiančios sustoti ir pagalvoti – gal geriau nepirkti? Tai labiausiai ir nervina, juk taip beprotiškai nori, o negali. Kita medalio pusė irgi yra – turi galvoti ne vien apie save, bet ir apie kitus.
Kainos žudikės
Dabartinė rinka pateikia ganėtinai brangias prekes, kurios būtinos visiems moksleiviams. Ką daryti tiems tėvams, kurie tegauna minimalią algą? Žmonėms, kurių piniginės nėra tokios sunkios, labai nelengva, nes jie negali savo mylimiems vaikams nupirkti to, ko jie nori ir netgi to, ko jiems reikia.
Jei tėvai gauna tik minimalią algą, juos gąsdina didelės kanceliarinių prekių kainos. Juk neretai net 10 litų kainuojanti skaičiavimo mašinėlė yra brangu, o jei jų reikia nupirkti ne vienam vaikui? Tokiose šeimose augantiems vaikams dažnai tenka dalintis. Iš tiesų, pamąstykime, gal tokiose šeimose gyvenantys vaikai užaugs taupesni, suprantantys, kas tai yra pinigų stygius ir kaip juos leisti?
Dar vienas galvos skausmas – būsto išlaidos
Žmones spaudžia ne vien tik mokyklinių prekių kainos, bet taip pat buto nuomos išlaidos. Tai dar viena problema, kuri kyla žmonėms, gyvenantiems ne mieste.
Jei gyveni kaime, baigus dešimtmetę mokyklą, tenka keltis į miestą, nes važinėti už keliasdešimt kilometrų esančią vidurinę mokyklą tiesiog nėra galimybės. Taigi tėvai, norintys, kad jų vaikas įgytų vidurinį išsilavinimą, turi šiam išnuomoti kambarį ar butą.
Sumos nemenkos – mažesniame mieste už kambario nuomą tenka pakloti daugiau nei 200 Lt. O kur dar pietūs, asmeninės išlaidos. Visa tai – kai kam tikrai prabanga, už kurią mokėti gali ne kiekvieno vaiko tėvai.
O to negalėjimo pasekmės paprastos: lieki namuose, nieko neveiki, nepasieki. Tokio likimo yra paliesti ne vienas ir ne du žmonės, ypač tie, kurie gyvena mažesniuose Lietuvos kaimuose. Koks mano patarimas? Ogi toks – kas tu bebūtum, ko benorėtum, visada siek ir norėk to, kas realu ir pasiekiama pagal turimas galimybes.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
