Žmonės, ko jūs tikitės už 90 litų sveikatos draudimą - pirmos klasės bilieto pasigydyti Paryžiuje?

 (36)
Rašau, nes matau, kad svarstant sveikatos apsaugos finansavimo pertvarkos idėjas, žmonės dažnai kvestionuoja ne tik biudžetinių lėšų perskirstymą, bet ir PSD bei nemokamą sveikatos apsaugą.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Kartu su aistromis, kurios kyla dėl „privatininkų išbuožinimo“, matau gana subtilias, bet aiškias pastangas „prastumti“ medicinos privatizacijos bei individualizacijos idėjas, savo argumentus grindžiant liaudžiai suprantamomis tezėmis, tokiomis kaip „nemokamo gydymo nebūna“, „nemokamas tik sūris pelėkautuose“, „jeigu gydaisi veltui, tai gydaisi veltui“ (kirčius patys susidėkite), „jeigu jau dedame gydytojui į kišenę, tai gal jau oficialiai padarome gydymą mokamu“ ir pan.

Net mano draugai, dažnai skaičiuojantys centus „Maximoje“, man ne kartą paskaičiavo, kiek jie sutaupytų, jeigu nereikėtų mokėti PSD. Anot jų, per pastaruosius kelis metus jie nesilankė pas gydytoją, tai kodėl jie turėtų mokėti už tuos, kurie gyvena poliklinikose? O apie tuos, kurie nors kartelį apsilankė pas privatų gydytoją ir sumokėjo už tai iš savo kišenės, iš viso patylėsiu. Toks įspūdis, kad jie tą 100 litų sumokėjo ne už kraujo tyrimą, apie kurio būtinumą perskaitė „super mamų“ portale, bet apmokėjo visus širdies operacijos kaštus.

Vis dėlto esu įsitikinusi, kad daugelis tų, kurie yra už privačią mediciną, iš tiesų nelabai įsivaizduoja, kas atsitiktų, jeigu medicina iš tiesų būtų privatizuota ir individualizuota bei būtų atsisakyta socialinio solidarumo principo.

Anglai turi tokią patarlę – „penny savvy, pound foolish“ ( ką būtų galima išversti kaip „sutaupai centą, prarandi litą“) - kuri, mano nuomone, galėtų apibūdinti tuos, kurie agituoja už privatizaciją. Dar nesu sutikusi nė vieno, kuris agituotų už PSD panaikinimą ir privatų draudimą po to, kai iš savo pinigų visiškai susimokėjo ne tik už spuogo išspaudimą be eilės, bet už vėžio gydymą ar širdies operaciją. Na, bet gal iš tiesų, paskaičiuokim...

Taigi, mes mokame PSD - visus 90 litų per mėnesį arba 1080 litų per metus. Per dešimt metų susidarys virš 10 tūkstančių litų sumokėtų iš mūsų darbdavių, darbo biržos ar galbūt net iš savo kišenės. Esu girdėjusi apie šimtus tūkstančių ir net milijoną, kuris būtų sutaupomas, jeigu ne plėšikiškas PSD. Bet kad ir kaip stengiausi manipuliuoti skaičiais (o aš, beje, tai sugebu!), tokios sumos niekaip nepavyko net teoriškai „prikaupti“, net jeigu tuos dešimt metų kasdien lankyčiausi sveikatingumo klube, nesirgčiau bei investuočiau PSD į super investicinius fondus.

Ir ko gi mes tikimės už šiuos 1080 litų per metus?

· Kad pas bet kokį gydytoją būtų galimą užsirašyti tą pačią, na, gerai, gal kitą dieną;

· Kad būtų galima užsirašyti pas norimą gydytoją šiandien, net jeigu jis/ji yra vienintelis specialistas Lietuvoje;

· Kad visi tyrimai neribotais kiekiais būtų nemokami;

· Kad technologija būtų pati naujausia;

· Kad patekus į ligoninę būtumete paguldyti į palatą, primenančią penkių žvaigždučių viešbutį, ir už tai nereikėtų ne cento primokėti;

· Kad niekada nereikėtų laukti gydytojo;

· Kad gydytojams būtų mokami dešimttūkstantiniai atlyginimai;

· Kad valstybinis draudimas mokėtų už pasirinktą gydymo kursą ar operciją bet kurioje užsienio šalyje;

· Kad visi vaistai (net patys naujausi ir eksperimentiniai) būtų nemokami ir t.t.

Kada užpuola rimtesnė ar retesnė liga, kurios gydymas nėra standartiškai apibrėžtas, skaitome ilgus straipsnius su prašymais paaukoti ir piktais komentarais apie tai, kiek mes daug mokame ir nieko mainais negauname. Galima suprasti žmones, kuriuos pačius ar jų vaikučius liga prispaudė, ir kurie yra pasirengę viskam, kad išsigelbėtų ar išgelbėtų savo vaikus. Tačiau dažnai geranoriškos gydytojų, slaugytojų ir aplinkinių pastangos padėti yra sutinkamos su nepasitikėjimu ir kritika, kad jeigu tokia liga juos būtų užpuolusi Anglijoje, Norvegijoje ar JAV, tai jiems būtų suteikiama „tikra“, o ne „lietuviška“ pagalba.

Ir dažnai dar pasiguodžiama - esu bedarbis ( t.y. valstybė už mane sumoka PSD ), gaunu pašalpas, kurios neužtikrina žmogiško orumo ir pan. Žodžiu, ir taip jaučiuosi nuskriaustas, neįvertintas, neaprūpintas. Ir dar valstybė atsisako nupirkti pirmos klasės bilietą pasigydyti Paryžiuje!

Na rimtai, žmonės, ko jūs tikitės už 90 litų? Norit tokio lygio paslaugų, kaip Johns Hopkins ligoninėje? Tai tada būkit pasirengę mokėti kaip Amerikoje, kur individualus šeimos draudimas gali kainuoti 10 tūkstančių dolerių per metus ir daugiau. Palyginimui, minimalus atlyginimas JAV yra 7,25 dolerių/per val. arba apie 15 tūkst. dolerių per metus prieš bet kokius mokesčius. Patys matote, kad net dirbant visu krūviu žemesnės gradacijos darbe net viso atlyginimo gali neužtekti susimokėti už laisvanorišką privatų sveikatos draudimą. Niekam ne paslaptis, kad rimčiau susirgus ten ne vienam tenka bankrutuoti, parduoti namus ir visą turtą vien tam, kad apmokėtų gydymo sąskaitas.

Dar teko skaityti pasiūlymų, kad tegu tie, kurie yra ligoniai ir dažnai lankosi pas gydytojus, nusiperka papildomą privatų draudimą. Ar rimtai? Ar teko kada girdėti apie „rizikos valdymą“? Privatūs draudėjai niekada nerizikuos drausdami žmogų, kuris jiems potencialiai gali atnešti nuostolius, o ne pelną. Taigi, net jeigu ir išsigydėte vėžį prieš penketą metų, privatūs draudėjai jums sveikatos draudimo (net papildomo) gali ir visai neparduoti, nes tikimybė, kad liga sugrįš, yra ne tokia jau maža.

Kiti pasipiktinę tautiečiai tiki, kad jie patys geriau investuotuotų PSD, o ne atiduotų mokesčių forma. Net jeigu jūsų investicijos duotų neblogą augimą ir jūs neitumėte pas gydytoją bent dešimt metų, po dešimties taupymo metų susidarytų... Kiek?

Pasinaudojus „Swedbank“ investicijų skaičiuokle, gaunu, kad jeigu pradėsiu investuoti nuo 100 litų ir kiekvieną mėnesį pridėsiu dar po 100 litukų, po dešimties metų turėsiu sukaupusi tarp 15 tūks. (jei rinka prastoka) ir 20 tūks. litų (jeigu rinka buvo gera).

Šių pinigų geriausiu atveju gali užtekti vienai rimtesnei arba net kelioms kuklioms operacijoms. O jeigu liga ims ir nepasitrauks? Tada, manau, PSD mokėjimas pasirodys besantis pats pigiausias variantas.

Gal nereikėtų norėti ir tikėtis, kad kuklus PSD mokestis padengs absoliučiai visas gydymo išlaidas. Tai greičiau apsidraudimas, kad rimtai susirgus mums bus suteiktas gydymas. Ne, ne pats geriausias, ne pats brangiausias ir net ne kitą dieną. Tačiau mes galėsime gauti gydymą (ir dažnai ne tokį jau blogą) bei turėsime teisę to gydymo reikalauti valstybinėje gydymo įstaigoje.

Agitacija už sveikatos draudimo pilną ar dalinį privatizavimą turi tik vieną tikslą - padidinti privačių sveikatos verslų pelnus ir apkarpyti paslaugas tiems, kurie negali mokėti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ko nori urėdai? (42)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (513)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (477)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.

Susitikinėjau su „barakuda“ – ji mane išmokė svarbaus dalyko (219)

„Jei reiktų pasakyti, kad barakuda visada blogai, pasakyčiau, kad ne“, – ne vieną stebinančią mintį DELFI diskusijų skiltyje išsakė komentatorius „Konfucijus“. Perskaitęs atvirą vaikino istoriją „Trūko kantrybė – pažinčių svetainėje sutikau „barakudą“, jis išdrįso viešai pasidalyti savo mintimis apie sutiktas moteris, kurioms labiausiai rūpėjo jo pinigai. Dalijamės jo diskusijų skiltyje paskelbtu pasakojimu ir kviečiame atsiųsti savąjį el.p. pilieciai@delfi.lt.

Studento pagalbos šauksmas: bendrabutis – prastas, o administracija mumis naudojasi (63)

DELFI sulaukė pasipiktinusio, Lietuvos sporto universiteto studentu prisistačiusio žmogaus skundo, kuriame jis sukritikavo sprendimą priverstinai apklausti šio universiteto studentus. Pasak skundo autoriaus, prisijungiant prie informacinės sistemos, buvo privaloma atsakyti į apklausą apie universiteto autonomiją. Be to, skaitytoją stebina ir minėto universiteto bendrabučio sąlygos. „Labai liūdna, kad aukštosios mokyklos administracija, besigirdama moksliniais pasiekimais, pamiršta paprastas studentų gyvenimo sąlygas“, – rašė skundo autorius. Jo laišką ir universiteto komentarą galite rasti žemiau.