Žiūrovę nuliūdino televizijos sprendimas: netikiu

 (57)
Vakar atsisveikinome su „Kadagiu“. Nes reitingai per maži. Trumpai ir aiškiai. Bet aš labai norėčiau tikėti, kad TV3 vadovybė, ypatingai jos vadovė Laura Blaževičiūtė, kuri ne kartą įrodė, kad suvokia kas yra prasmingi dalykai, kažkada, o gal ilgai nelaukus, grįš prie minties jį atgaivinti. Nes tai buvo projektas, kuriuo buvo galima pasakyti labai daug.
"Kadagio" filmavimas
© DELFI (R.Tenio nuotr.)

Pirmiausia, kad mes turime, žinome ir neketiname užmiršti, koks yra mūsų tautinis muzikos ir šokio paveldas; kad jį galima pateikti naujai ir įdomiai, kad mes jį puoselėjame, jame gyvename ir tai nėra dirbtinis, primestas ar pasiskolintas dalykas; kad tai ugdo jaunų žmonių tautinę savimonę ir leidžia pajusti savo identitetą, skatina pasididžiavimą šalimi ir jos žmonėmis; pagaliau tai, plačiąja prasme, buvo projektas, parodęs koks įvairus smagus ir prasmingas gali būti jauno žmogaus laisvalaikis.

Projekte dalyvavo ne tik aukštųjų mokyklų kolektyvai, tad net ir tie, kurie joms neatstovavo, parodė, kad jaunas žmogus, dalyvaujantis panašioje veikoje, yra ugdomas visokeriopai – lavėja jo socialiniai įgūdžiai, bendrystės, pagarbos vienas kitam, pagalbos jausmas, be to, kolektyvų vadovai – tai ne tik choreografai, bet ir pedagogai, perteikiantys savo patirtį ir bendražmogiškas vertybes per tautinio meno puoselėjimą.

O kolektyvai, atstovavę aukštąsias mokyklas, jų nariai, dabartiniai studentai, kaip labai tiksliai pasakė Latvijos kolektyvo „Dailrade“ vadovė Iveta Pētersone-Lazdāne, yra mūsų ateities viešuomenės žiedas, būsimieji profesionalai ir intelektualai, tai ant jų stovės mūsų valstybės.

Ar tai nėra pakankamos priežastys rengti tokius projektus ir juos rodyti, net jei reitingai yra ne patys aukščiausi? Ar tai nėra viena iš svarbiausių televizijos misijų – ne tik pataikauti susiformavusiai paklausai, bet ir formuoti pačią paklausą, ugdyti ir lavinti žiūrovą? Ar TV3 televizija, nutraukdama vos beįsibėgėjantį projektą, neprarado puikios progos pasakyti, kas mums yra ir turi būti svarbu?

Jei šios laidos reitingai buvo maži, galbūt tai signalas pačiai televizijai apie jos žiūrovą? Netikiu, kad gali nerūpėti, koks yra jūsų televizijos žiūrovas. Ir dar netikiu, kad nėra svarbesnių dalykų už reitingus.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo mintimis? Galbūt turite visai kitokią nuomonę? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (61)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (270)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.