Žiūrėjau „Emiliją iš Laisvės alėjos“ – nustebino kine buvusio jaunimo reakcija

 (78)
Brigita Sabaliauskaitė pataria jauniems žmonėms nežiūrėti filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ ir savo ilgame rašinyje neva argumentuoja, kodėl jiems to nereikėtų daryti. Viena laimė, kad jaunimas turi savo galvą ir jau labai nemažai jaunų žmonų šį filmą matė, o dar daugiau jį, tikėkimės, pamatys. Kaip ir tie jaunuoliai, su kuriais kartu „Emiliją“ pilnoje Klaipėdos „Forum Cinemas“ salėje teko žiūrėti šių eilučių autorei, vos tik filmas pasirodė ekrane.
© A.Martinonytės nuotr.

Ko gero, labiau už patį filmą mane ir nustebino jį žiūrėjusių jaunų žmonių reakcija: seniai nepamenu tokios tylos kino seanso metu! Popkornai stebėtinai greitai buvo suvalgyti, „Coca- cola“ išgerta vienu mauku ir, kol vyko seansas, salėje tvyrojo spengianti tyla. Beje, 90 proc. žiūrovų tą dieną sudarė būtent jauni žmonės, nematę sovietmečio. Po filmo jie irgi skirstėsi tyliai, be juokų ar pašaipėlių laidymo, kaip neretai būna.

Šiuo pavyzdžiu jau kaip ir būtų galima baigti atsakymą į ilgą B. Sabaliauskaitės rašinį, kurio pusę sudaro filmo siužeto perpasakojimas, jei rašinio autorė nepretenduotų dar ir į recenzentės rolę. Deja, bet kaip filmo recenzentė ji atrodo gana graudžiai. Tik keletas pastabėlių šia tema.

Ką reiškia žurnalistės pasakymas „Labiausiai man šiame filme pritrūko… tikro sovietmečio vaizdo?“

Gal autorė netyčia sumaišė dokumentinį kiną su meniniu, vaidybiniu? O gal jau vaidybiniai filmai privalo atspindėti tikrovę tokią, kokia ji yra, kaip būdavo reikalaujama sovietmečiu, laikantis „socialistinio realizmo“ principų?

Ar, autorės nuomone, filmo, kaip meno kūrinio, vertė apsiriboja „atitinka – neatitinka“ tikrovę matu? Tada jai turėtų patikti per vieną televiziją nuo ryto iki vakaro rodomi rusiški serialai, kurie tikrai atspindi kaimyninės šalies tikrovę – pradedant keiksmažodžiais ir baigiant buitimi. Beje, tas pats pasakytina ir apie kai kuriuos šių dienų lietuviškus serialus – na, labai jau jie tikroviški, labai...

O ką reiškia kitas, kiek ilgesnis rašinio pasažas? „(...) jo autoriai labai norėjo tikėti, kad tuo metu Kaune tebebuvo gyva pasipriešinimo dvasia, kad tėvo sušaudymą mačiusi mergaitė galėjo išaugti tvirta ir, sakyčiau, bebaime asmenybe, nebijančia spjauti sistemai į veidą, kad teatre, lyg paskutiniame pasipriešinimo bastione, dirbo kompromisų neturintis režisierius, drįsęs atvirai stoti prieš sovietinę ideologiją. Ir aš labai norėčiau, kad taip būtų buvę“...

Ar tai reiškia, kad sovietinėje Lietuvoje nebuvo sadūnaičių ir terleckų, nebuvo slapta platinama „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, nebuvo psichiatrinėse mirusių ir nukankintų menininkų, pagaliau – nebuvo režisieriaus Jono Jurašo, kuriam ne kur kitur, o būtent Kauno dramos teatre sovietinė cenzūra uždraudė rodyti spektaklius ir kuris, kaip galima įtarti, yra šiame filme vaizduojamo talentingo režisieriaus prototipas? Ar... tiesiog autorė, žurnalistė, to...net nežino?!

Sovietinės tikrovės filme labai daug. Daug ir tikros, tokios, kokią mes matėme ir kurioje gyvenome. Taip, sovietinė tikrovė filme ir kažkiek pagražinta, ir kažkiek sušaržuota, ir kažkiek romantizuota. Romantizuota, mano subjektyvia nuomone, gal kiek per daug – tai mažina filmo meninę vertę, jį kai kuriose vietose paverčia banalesniu.

Bet tai – filmo kūrėjų reikalas, jų suvokimas ir jų interpretacija, be kurios sunkiai įsivaizduojamas meno kūrinys. Nebent tai būtų nuogas tikrovės atspindys, kaip koks sovietmečio laikų plakatas „Menas priklauso liaudžiai“.

Vis dėlto filmo reikšmę ir ypač jo reikalingumą šiandien įrodo ir pilnos kino salės, ir netylančios diskusijos. Apie beverčius dalykus paprastai nediskutuojama, jie numiršta nepastebėti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo mintimis? Paprieštarauti? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt ir išreikškite savo nuomonę!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Esu mokytoja ir būsiu atvira – dailės pamokos mažiau svarbios nei lietuvių kalbos (155)

Šeštadienio rytą sėdėdama prie 23 dvyliktokų rašinių pasidarau pertraukėlę ir peržvelgiu žinias. Suerzino švietimo ministrės mintis: „Ar tikrai lietuvių kalbos mokytojas svarbesnis nei dailės mokytojas? Tikrai ne“ – teigė ministrė.

Merginą butas nuomai iškart sužavėjo – tik vėliau sužinojo gėdingą „šeimininkės“ planą (107)

Esu studentė, kartu su draugu praėjusios vasaros rugpjūčio mėnesį pradėjome ieškoti vieno kambario buto nuomai. Kadangi tuo metu, sužinoję kur įstojo, į miestą atvyksta daug naujų studentų, jie pradeda ieškoti buto, rasti namus nuomai vasaros pabaigoje nėra lengva. Daugelis butų greit išnuomojami, kainos gana didelės, o visi bendrabučiai – užimti, tad bet koks naujas skelbimas iškart sudomina. Taip greit mažėjant butų pasirinkimui, atsirado vienas naujas skelbimas, kuris iškart patraukė akį.

Mokytoja pratrūko: ministre, padarykite namų darbus (619)

Į tamo.lt mokytojai gavo informacinius teiginius iš ŠMM. Kadangi teigiama, jog vyksta polemika atostogų ilginimo klausimu, pabandykime padiskutuoti (grotelėmis pažymėti teiginiai iš gautos žinutės).

Emigrantą pribloškė Seimo narių pasiūlymas: neduoda ramybės, ką daro valdžia (37)

Nors jau ne vienerius metus esu toli nuo Lietuvos, bet kasdien atidžiai seku įvykius savo gimtinėje. Ir kasmet, grįžęs atostogų, pastebiu, kad tiek politinė, tiek ekonominė padėtis čia tik blogėja. Žmonės vis labiau nepatenkinti gyvenimu, atlyginimu ir valdžia.

Vyrą papiktino keista Kauno vairuotojų savybė (177)

Portalo „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė pasipiktinusio skaitytojo Igno informacija. Kauno gatvėse vyras esą pastebi keistą vairuotojų elgesį. Pasak jo, daugelis automobilių važiuoja antrąja kelio juosta, nors pirmoji dažniausiai ir būna laisva. Ignas teigia, kad toks neapgalvotas vairuotojų elgesys blogina eismo sąlygas ir gali tapti avarijų priežastimi. Portalas „Kas vyksta Kaune“ kviečia diskusijai šia vairuotojams svarbia tema.