Žingsnis tarp naikinimosi ir klestėjimo: ką lietuviams rodo V. Šapranausko mirtis?

 (137)
Vytauto Šapranausko žūtis sukrėtė Lietuvą. Žmonės veržėsi sužinoti, kodėl ir kaip mylimas aktorius pasirinko išėjimą. „Užlūžo“ informaciniai portalai, pasipylė straipsniai ir televizijos laidos, skirti scenos meistro atminčiai. Nenorėčiau įkyriai kartotis, tačiau kaip vieną dieną gimęs su Vytautu ir dėl šio likimo sutapimo nejučia domėjęsis aktoriaus gyvenimo posūkius, jaučiu ypatingą pareigą parašyti šias eilutes. Parašyti ne suminint velionio nuopelnus, bet prabilti apie gilumines aktoriaus gyvenimo ir mirties sąsajas su Lietuva ir jos žmonėmis.
Vytautas Šapranauskas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Nebuvo Vytautas Šapranauskas nei garsus politikas, nei turtingas verslininkas, pagaliau nei iškilus kūrėjas, kurio darbai būtų saugomi muziejuose ar surašyti į storas knygas. Tačiau jis buvo tarsi žmogus iš liaudies. Paprastiems žmonėms visuomet didžiausios vertybės buvo sąmojis, gebėjimas pataisyti aplinkiniams nuotaiką, priversti nusikvatoti, o priešininkus taikliu juokeliu pasodinti į vietą. Tai mūsų liaudžiai teikė jėgą atlaikyti gyvenimo sunkumus, kėlė nuotaiką ir pasitikėjimą savimi bei šviesesniu rytojumi. Juokas visuomet stiprino gyvybingumą, gydė dvasios ir kūno žaizdas. Tik juokaujant galima išlaikyti lengvus ir džiugius santykius su aplinkiniais, todėl juokas yra viena iš svarbiausių priemonių stiprinant žmonių bendravimą.

Plačiai aptarinėjant aktoriaus priklausomybę nuo svaigalų, jo savižudybė tarsi nebuvo netikėta. Vis dėlto Lietuvos visuomenę sukrėtė galingo liaudies gyvasties palaikymo šaltinio netektis, nes Vytautas Šapranauskas pelnytai buvo laikomas šmaikščiausiu televizijos renginių vedėju, mielai laukiamu bet kurioje Lietuvos scenoje.

Bet pažvelkime įdėmiau į Lietuvos gyvybingumo išklotinę. Jau daug metų tragiškiausioje pasaulio savižudybių statistikoje užimame pirmąsias vietas. Nedrįstama garsiau prabilti apie stalčiuose palaidotas savižudybių prevencijos programas, nes jos tiesiog neveikia, ir mes neišlipame iš gėdingai pražūtingos duobės. Plačiausiai žinoma priemonės - psichologinės pagalbos tarnybos – gali tik apgesinti dvasios gaisrus, bet negali užkirsti kelio jiems įsiplieksti.

Neverta net kalbėti, ar yra valstybinis požiūris, kaip mažinti savižudybių skaičių. Greičiau priešingai. Jeigu mes esame didžiausi pasaulio savižudžiai, tai kam tarnauja į biudžetą einantys mūsų visų pinigai? Kodėl kur kas neturtingesnių šalių gyventojai žudosi gerokai mažiau? Nenuostabu, jog sklando mintys apie sąmokslo teorijas, kad prie valdžios svertų prieina jėgos, kurioms paranku nykstanti tauta. Tai atmetus, švelniausiu vertinimu lieka viena: dėl neišmanymo valstybinė sistema veikia greičiau tautą naikinančiai nei puoselėjančiai.

Iš tikro įvykusios savižudybės yra tik ledkalnio viršūnė. Žudytis bando keliasdešimt kartų daugiau žmonių. Šį skaičių dešimtis kartų viršija ligoniai, sergantys depresija, už tų rikiuojasi dar gausesnė neurozių apimta armija. Į nesąmoningą norą naikinti save galima įtraukti pyktį ir smurtą, „karą keliuose“, neatsargų save žalojantį elgesį ir dar daugiau veiksnių.

Jei išliks toks moksleivių skaičiaus mažėjimas, tai paskutinę Lietuvos mokyklą uždarysime po keliolikos metų. Galop gauname reginį tautos, kurią nežinia kaip pavadinti: nykstančia ar besinaikinančia? Ar gali tokia tauta pakelti ekonomiką? Ar galimas šalies suklestėjimas? Pasąmoninis noras išvengti savęs naikinimosi neabejotinai prisidėjo prie neregėto masto emigracijos.

Aplinkui sklandanti naikinimosi šmėkla trukdo ne tik gerovės kėlimui, bet atima tikėjimą savo ateitimi, gadina žmonių santykius. Ji mažina norą darbuotojui našiai ir kūrybingai dirbti, tarnautojui tarnauti žmonėms, politikui stengtis dėl piliečių. Kai grėsmė padangėje, kiekvienas geriau jau pasirūpins savimi ir greičiau trumpalaike pramoga nei šviesesnės ateities užsitikrinimu.

Sugrįžkime prie mus pribloškusios netekties. Pragaištingas Vytauto Šapranausko polinkis į svaigalus – tai mūsų visuomenės atspindys. 70 proc. savižudybių įvyksta paveikus alkoholiui. Alkoholio išgeriame keliskart daugiau nei reikia tautai susinaikinti. Vieno rajono vyriausiasis gydytojas prasitarė, kad beveik pusė sveikatos apsaugos lėšų nueina svaigalų sukeltų traumų, ligų gydymui arba asocialių, alkoholio sužlugdytų asmenų išlaikymui. Štai kur iškeliauja mūsų uždirbti pinigai.

Prie savęs žalojimo ne mažiau prisideda rūkymo ir narkomanijos plėtra. Ypatingas tautos nykimo ženklas yra moterų įjunkimas į alkoholį, nikotiną ir kitus kvaišalus. Vyrai prislėgti stereotipinės kovotojų, ieškotojų ir maitintojų naštos labiau linkę pasiduoti kvaišalų įtakai. Moterys visuomet saugojo sveiką tautos kūną ir sąmonės grynumą, nė iš tolo nevartodamos pražūtingų kvaišalų, ir dėjo visas pastangas atstatyti šeimos bei bendruomenės darną. Vis didesnis pražūtingas moterų alkoholio vartojimas turi būti sustabdytas, jei mums dar rūpi tautos ateitis.

Senasis rytiečių gyvenimo darnos mokymas – vedos – byloja apie tai, kad tie, kurie jaučiasi vieniši ir nemylimi, pasineria į svaigalus. Ar galima būtų patikėti, kad Vytautas Šapranauskas galėjo jaustis vienišas? Jam, regis, netrūko širdžiai mielo darbo. Kaip garsiausias scenos žmogus, jis neabejotinai nestokojo pinigų, turėjo šimtus draugų, jo šaunumas ir jaunatviškumas pavergė ne vienos gražuolės širdį. Vis dėlto artimiausi aktoriaus draugai prasitarė – Vytautas jautėsi nepakeliamai vienišas. Jo gyvenimo tragedija tik patvirtina bemaž kasdien mus pasiekiančias žinias apie pasaulinių scenos žvaigždžių pačiame jėgų žydėjime mirtį dėl svaigalų, narkotikų ir nepakeliamos vienatvės. Galbūt mus visus viliojantis pramogų verslo blizgesys jau savo esme yra žudantis?

Į svaigalus, rūkymą ar narkotikus įjunkstama kaip į sektiną pavyzdį daugiausia vienas kitą skatinant draugiškoje aplinkoje, tarsi norint pagyvinti bendravimą, siekti atsipalaidavimo. Šiuolaikinis gyvenimas neabejotinai visus įpainioja į įtampų rezginį. Su nervine įtampa susijęs jėgų išsekimas, nepastebimai atsirandančios daugelį kamuojančios ligos. Niekam nemielas nervingas žmogus, kilusios įtampos gadina žmonių santykius, mažina darbingumą ir kūrybiškumą. Tradiciškai įtampas bandome šalinti cigarete, stikliuku, kai kas ir kvaišalų pripildyto švirkštu. Tačiau jau įrodyta – visi šie būdai sukelia tik apgaulingą trumpalaikį atsipalaidavimą, kurį iš karto keičia dar didesnės įtampos, verčiančios vėl griebtis svaiginimosi, taip įsisukant į žudantį ratą.

Pramogų verslo pagrindas muzika, dainavimas ir šokis. Kaip tik televiziniuose dainavimo ir šokių projektuose Vytautas Šapranauskas nardė kaip žuvis vandenyje ir buvo neprilygstamas jų vedėjas pastaruoju metu. Kodėl žmonių dėmesį taip traukia daina ir šokis? Todėl, kad žmonija per amžius neišrado geresnio būdo atsipalaiduoti ir pailsėti. Kaip tik dainavimas, šokiai ir juos lydintis muzikavimas geriausiai tinka mažinti visas mūsų nervines įtampas. Dainuojant, šokant smegenų pusrutuliuose nusistovi pusiausvyra - nuimama įtampa nuo kairiojo pusrutulio, atsakingo už mąstymą, sužadinamas dešinysis smegenų pusrutulis, išskleidžiantis mūsų jausmus. Dainuojant ir šokant nusiraminimas ir poilsis ateina ne tik po daug protinės įtampos reikalaujančio darbo, bet ir po didžiausio kūno nuovargio.

Kodėl dainos ir šokiai nepašalina, o sukelia įtampas mūsų scenos žvaigždėms? Dažniausios televizijos konkursų komisijos pastabos dalyviams yra „atsipalaiduokite“. Kaip tu, žmogau, gali būti atsipalaidavęs, jei jauti į tave įsmeigtus šimtų tūkstančių žiūrovų žvilgsnius ir nuolatinę grėsme būti pažemintas ir išmestas iš projekto? Gali tik didelių pastangų ir milžiniško darbo dėka mėginti išoriškai atrodyti neįsitempęs, bet vidinis įsitempimas nuo to nė kiek nesumažės. Kiekvienas, kad ir labiausiai patyręs scenos meistras paliudys, kad į sceną eina kaskart su dideliu jauduliu, tik per daug metų išmoko jį paslėpti.

Tačiau šuva pakastas kur kas giliau. Ir pačių geriausių meistrų koncertų stebėjimas ir klausymas nė iš tolo neprilygs tam atsipalaidavimo ir džiaugsmo jausmui, kurį tu pats gali patirti šokdamas ir dainuodamas! Savaitgalio vakarus milijonai tautiečių leidžia sustingę – užuot patys pakrutėję įbeda akis į televizijos ekranus ir stebi iliuzinės svetimos laimės kūrimą! Vidutiniškai kiekvienas žmogus kas dieną Lietuvoje prie televizijos ekranų praleidžia po keturias valandas. Ar dėl to nors vienas pasidarė laimingesnis?

Dažnas atsakys: pareinu po sunkių darbų ir atsipalaiduoju atsilošęs ant sofos prie spalvotojo ekrano. Tačiau mokslininkai jau senokai ištyrė, kad toks nusiraminimas yra ne mažiau apgaulingas ir pražūtingas, kaip svaigalų vartojimas, atnešantis įtampas, ligas ir nesugebėjimą spręsti savo gyvenimo problemų. Jau seniai televizorius sveiko ir darnaus gyvenimo žinovų yra įvardintas kaip „žudikas kambario kampe“. Yra ir dar vienas svarbus aspektas, kuris tam tikra prasme televizijos beatodairiško žiūrėjimo žalą padaro dar didesnę nei svaigalai. Televizorius „suvalgo“ žmonių laiką ir jėgas, būtinus geriems tarpusavio santykiams palaikyti šeimoje ir bendruomenėje. Kam dar reikia stebėtis, kad žmonės susvetimėję, nesupranta vienas kito, neturi noro sutartinai spręsti svarbiausius gyvenimo klausimus ir yra pasmerkti žudančiai vienatvei.

Lietuvos žmonėms kaip oro trūksta bendradarbiavimo, bendravimo ir visus jungiančios gerovės kūrimo. Geriems santykiams, tarpusavio bendrumo ir laimės pajutimui reikalingi tam tikri atsipalaidavimą ir bendrą džiaugsmą kuriantys instrumentai. Kaip tik šokis ir bendra daina yra per šimtmečius patikrintas žmones jungiantis į bendruomenę, atgaivą nešantis ir jėgas atstatantis būdas. Pats didžiausias mūsų tautos lobynas ir yra dainavimo ir šokių tradicija, vis iš naujo prikeliama žmonių gyvasčiai puoselėti.

Kad žmonės gebėtų palaikyti gerą kūno ir dvasios sveikatą, būtų kūrybingi ir veiksmingai dirbantys, jungtųsi į bendruomenes sykiu kurti gerovę, būtinos valstybinės pastangos. Žmogaus ugdymui, ir jo dvasinių bei bendravimo poreikių užtikrinimui egzistuoja švietimo ir kultūros sistemos. Atrodytų, savaime suprantama, kad kaip tik švietimo ir kultūros įstaigos turėtų nukreipti visas pajėgas ir atitraukti žmones nuo televizorių ir svaigalų, skatinti gyvąją kultūrą, kad žmonės dainuotų, šoktų ne scenoje, o savo bendruomenėse, kad savaitgaliais būtų ne sceniniai pasirodymai, o gyvos kultūros šventės. Kaip yra iš tikrųjų?

Paimkime vieną tikrovišką pavyzdį. Panevėžys. Neseniai teko lankytis čia su bendruomeniškumo mokymais, įtraukiant žmones į gyvą kultūrinę veiklą. Stebėjau, kaip žmonės atgyja, susijungdami dainoje ir šokyje. Renginiai vyko trijose mokyklose, dalyvavo keli šimtai suaugusių ir moksleivių. Bendraujant su panevėžiečiais, atsiskleidė miesto vidinė situacija. Panevėžyje veikia keliolika mokyklų. Moksleivių kiekvienais metais sumažėja tiek, kad kasmet tektų uždaryti po vieną mokyklą. Mokyklų direktoriai minėjo, kiek daug pas juos veikia sceninių kolektyvų. O kur kultūrinė gyvybė? Savaitgaliais mokyklose langai tamsūs, nieko nevyksta. Moksleivių folklorinių ansamblių, kurie gali visus įjungti į gyvą dainavimą, šokį, mieste nėra nė vieno.

O kaip reikalai su Panevėžio kultūros sistema? Panevėžio metinis kultūros biudžetas yra 7 mln. litų. Kiekvienos bendruomenės būtinybė yra stiprios gyvąją kultūrą užtikrinančios pajėgos, tačiau visame Panevėžyje tik ketvirtis etato yra skiriama vieno folkloro ansamblio vadovui. Jam tų lėšų net neužtenka važinėjimui iš namų kitame rajone į ansamblio repeticijas ir renginius. Iš ansamblio narių, užuot paskatinus už tautos kultūros puoselėjimą, prašoma kas mėnesį mokėti į kultūros namų kasą po 5 litus.

Tarybiniais laikais Panevėžyje buvo vienas profesionalus teatras, dabar yra jų net trys, ir dar vienas didžiulis dūdų orkestras, kiekvienas jo narys gauna atlyginimą.  Panevėžio prioritetai aiškūs: iš liaudies pinigų išlaikomi šimtai profesionalių atlikėjų, kurie koncertuoja ir vaidina sustingusiems žiūrovams. Nykstančiame Panevėžyje tai atrodo kaip puota maro metu. Panaši padėtis yra ir visoje Lietuvoje. Sceninė kultūra visiškai užgožusi gyvąją.

Nors kultūros sistema turėtų būti atsvara ne tik stingdančiai televizijai, bet ir žudančiam alkoholiui, valstybės vykdoma kultūros politika liudija priešingai. Savivaldybių įstaigų rengiamuose masiniuose kultūros renginiuose organizuojamas alkoholio pardavinėjimas ir vartojimas. Nors Lietuvoje veikia įstatymas, draudžiantis vartoti alkoholį viešose vietose, pačiose viešiausiose vietose, kur susirenka tūkstančiai žmonių, alkoholis liejasi laisvai.

Jau yra gerų pavyzdžių, kai didžiausias šventes surengia privatūs asmenys ar verslininkai, jų renginiuose alkoholis yra draudžiamas, tačiau valstybė skatina alkoholio vartojimą ir netgi susieja su kultūra, kad žmonėse formuotųsi įvaizdis, jog nėra poilsio ir atsipalaidavimo be alkoholio.

Žingsnis tarp naikinimosi ir klestėjimo: ką lietuviams rodo V. Šapranausko mirtis?

Savižudybė – kraupus įvykis, to nelinkėčiau niekam. Bet lygiai taip pat nelinkėčiau tautai lėto žudymosi, nes ne veltui sakoma, kad nėra nieko baisesnio už lėtą agoniją. Ypatingais atvejais savižudybė yra  (...) įkvepianti gyvenimui, netgi tautos gyvenimui. Bet reikia, kad tauta teisingai suprastų žūties esmę, padarytų tinkamas išvadas ir imtųsi stiprių veiksmų.

Pilėnų kunigaikščio Margirio susideginimas įkvėpė lietuvius kovai už savo šalies laisvę, ilgam mes buvome apginti nuo kryžiuočių. Romo Kalantos susideginimas buvo tas gyvybės gūsis, kuris išjudino lietuvių ryžtą išsilaisvinti nuo sovietų. Dabar tokių regimų priešų neturime. Vartotojiška kultūra, klestinti kartu su svaigalų ir negyvosios kultūros kultu, taip skatinanti tautinės gyvasties atmetimą, yra žymiai nuožmesnis iš lėto tautą ryjantis slibinas. Tyliai netenkame žmonių, tyliai uždaromos mokyklos, tyliai jaunimas emigruoja...

Tyliai, nepastebimai gyvenimo siūlą savo ranka nutraukė visų mylimas, bet nuo meilės stygiaus užtroškęs Vytautas Šapranauskas. Jo gyvenimas ir žūtis atspindi bendrą lėtai žūvančios tautos tragizmą, negalintį pavykti spektaklį, į kurį dažnas taip veržiamės. Tik nuo kiekvieno iš mūsų išvadų, pasirinkimo ir veiksmų priklausys, ką mums reiškia Vytauto žūtis: apgailėtinas silpnumo aktas, o gal tai galima vertinti kaip atspirties tašką, leidžiantį žmonėms susivienyti ir pakilti naujam gyvenimui, pagrįstam gyvąja, be svaigalų, kultūra?

Dažnai meilę nuo neapykantos, kaip ir gyvenimą nuo mirties, skiria tik vienas žingsnis. Likimo lemtimi mes turime tą vieną žingsnį ir galimybę iš mirštančios tautos tapti klestinčia. Daugumas tautų, ypač Senojo Pasaulio šalyse, kenčia nuo svaiginimosi problemų ir gyvosios kultūros stokos. Lietuviai kur kas geriau nei kitos šalys išlaikė ir atkūrė pamatinę gyvąją kultūrą. Dabartinis Lietuvos gyvenimas tarsi iš dviejų dalių: viena - didžioji - kada žmonės bekurdami iliuzinį gyvenimą ritasi žemyn, ir antroji, gerokai mažesnė, sveiko bei brandaus gyvybiškumo kupina, besiveržianti pro vartotojiškos kultūros kiautą.

Yra džiugių pavyzdžių, į kuriuos lygiuojant šalies švietimo ir kultūros įstaigų veiklą, atitinkamai pakeitus visuomenės nuomonę, greit galima pasukti tautos kelią iš naikinimosi į klestėjimą. Turima galvoje ne tik dainos ir šokiai, kurie, be abejonės, yra labai svarbūs, bet ir visa vertybių, bendruomeniškumo, darnaus ir sveiko gyvenimo samprata bei įgūdžiai, leidžiantys susikurti pilnatvišką, laimingą gyvenimą. Visa tai jau puikiai veikia mažose bendruomenių salelėse ir būtų geriausias pasirinkimas visai Lietuvai. Lietuvių tragiškas naikinimasis dažnėja – žmogus jaučia, jog laimė lyg ir yra netoliese, už žingsnelio, bet jos nepastebėjus ar nesugebėjus pagauti, pasineriama į žudančią neviltį.

Yra pasakojimas apie asilą, kurį bėgti privertė žiaurus šeimininkas: vargšas gyvulys miršta iš alkio besivydamas nepasiekiamą skanėstą - besistengdamas nučiupti ant ištiestos karties, pritvirtintos ant jo paties nugaros, po snukiu pakabintą morką, tačiau nepastebėdamas aplinkui vešliausių pievų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Psichologinė pagalba telefonu

Psichologinės pagalbos tarnybaTelefono numerisDarbo laikas
Jaunimo linija
Budi savanoriai konsultantai
8 800 28888 I-VII
visą parą
Vaikų linija
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
116 111 I-VII
11:00 - 21:00
Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba)
Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui.
8 800 77277 I-V
16.00 - 20.00
Pagalbos moterims linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
8 800 66366 I-V
10:00 - 21:00
Vilties linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
116 123 I-VII
visą parą

800-ąją paslauga apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš Valstybės biudžeto lėšų.

Emocinė parama internetu

„Vaikų linija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.ltAtsako per dvi dienas
„Jaunimo linija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetasAtsako per dvi dienas
„Vilties linija“Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.comAtsako per tris darbo dienas
„Pagalbos moterims linija“Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.ltAtsako per tris dienas

Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt


Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Maži Seimo narių padėjėjų atlyginimai: ar jie skiriami pritraukti tik gražias studentes? (81)

Žiniasklaidoje pasirodė straipsnis apie Sauliaus Skvernelio užslėptą norą pasikelti sau atlyginimą. Ir nieko čia tokio, nes, tiesą pasakius, mūsų parlamentarai lyginant su kitų Europos Sąjungos šalių parlamentų nariais – skurdžiai.

Po ilgo laiko apsilankė sporto salėje – kolegų sportininkų komentarai suerzino (48)

Niekada negalvojau, kad man prireiks apsilankymų sporto salėje. Visada aktyvus mano laisvalaikis – jodinėjimas, šaudymas ar archeologija padėdavo man išlaikyti geras kūno linijas. Tačiau pernai atšventęs trisdešimtmetį, nusprendžiau atsikratyti vadinamojo alaus pilvo (alkoholio nevartoju).

Dviejų vaikų mama: noriu būti reikalinga savo kraštui, bet nebegaliu (102)

Man 46 metai, esu pilna vidinės ugnies ir noro būti ir gyventi Lietuvoje, noriu būti reikalinga savo kraštui.

Papasakojo apie darbą kazino: spjaudymas ir stumdymas dar ne blogiausia (78)

Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau, ar tikrai Lietuvoje gyventi taip gera? Vos tik įjungi žinias, internetą ar šiaip pradedi pokalbį su pažįstamais iškart girdi: kainos kyla, algos mažos, ne gyvenimas, o išgyvenimas.

Susidūrimas su nepriklausomybės kartos jaunuoliu – jo nerimas turėjo priežastį (46)

Skaičiau Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės straipsnį „Kaip mus žalojo“. Idomus sutapimas, bet kaip tik pastaruoju metu teko bedrauti su studentu iš Lietuvos – jaunu žmogumi, ieškančiu vietos po saule. Nereikėjo ilgai bendrauti, kad pasidarytų aišku, jog tas ieškojimas kitoks negu jo bedraamžių.