Rugpjūčio 22 dieną stebėtas atrankinio turo filmavimas sukrėtė tuo, kad beveik iš kiekvieno dalyvio komisijos nariai atvirai tyčiojosi. Be to, susidarė įspūdis, kad žiūrovams ir gal net patiems dalyviams atrodo, kad tai, kas vyksta, yra šou, tad kitaip ir negali būti. O man ramybės nedavė studijų metais mintinai išmoktas sakinys: patyčios − tai tyčiniai, pasikartojantys veiksmai, kuriuos, siekdamas įžeisti, įskaudinti kitą žmogų, sukelia psichologinę ar fizinę jėgos persvarą turintis asmuo.
Ar įžeidinėjimai buvo tyčiniai? Manau, kad komisijos nariai, suaugę žmonės, yra pajėgūs atsakyti už savo elgesį ir suprato, ką daro. Pašaipūs komentarai dėsningai kartojosi po beveik kiekvieno dalyvio pasirodymo. Ar pastabomis buvo siekiama įžeisti? Man pasirodė, kad komisijos siekis buvo pralinksminti žiūrovus, o galbūt ir įrodyti savo autoritetą, deja, pažeminant dalyvius. Galiausiai, komisija turėjo neabejotiną jėgų persvarą - ramiai sėdėdami savo kėdėse, kaip šou verslo specialistai jie vertino scenoje nedaug patirties turinčių žmonių pasirodymus. Jei teisėjų komentarai išties atitiko patyčių apibrėžimą, tai yra gana rimta išvada, nes patyčios nėra tiesiog nemandagus elgesys - tai psichologinio smurto forma.
Galiu pateikti keletą įsiminusių (nepažodžiui cituojamų - DELFI) pavyzdžių. Vaikinas, papasakojęs, kad šiuo metu ieško merginos, padainavęs sulaukė pastabų, kad dainuoja kaip dėl sekso trūkumo spermos užspaustomis smegenimis. Vyrui, pasidalinusiam tuo, kad anksčiau teko dirbti morge, komisijos buvo pasiūlyta išleisti albumą „Morgo dainos“, taip išreiškiant pasibaisėjimą jo dainavimu. Merginų iš mažo miestelio buvo klausiama, ar jau padainavo savo eiguliui ir trims miestelio bobutėms. Dar vienai merginai, kuri labai jaudinosi, būdama ant scenos, padainavus buvo pasakyta, kad ją mėgti galima tik iš gailesčio. Kartais įžeidžios pastabos apie dalyvį tęsdavosi ir jam jau palikus sceną. Visa ši patirtis galėjo stipriai paveikti dalyvių savijautą bei pažeisti orumą.
Dauguma teisėjų komentarų buvo itin asmeniški ir nelabai susiję su dalyvio balsu, dainos atlikimu ar elgesiu scenoje. Neabejoju, kad komisija yra kompetentinga vertinti šiuos aspektus. Tačiau atrodė, kad prieš pasirodymą teisėjai išklausia įvairių asmeninių detalių (pvz., kodėl mergina metė mokyklą; kokios konkrečiai sveikatos problemos kamavo vaikiną; kaip dalyviui sekasi bendrauti su merginomis), o po pasirodymo panaudoja jas savo kritikai „nuspalvinti“, atlikėjo menkumui pabrėžti. Didžioji dalis dalyvių nuoširdžiai ir atvirai atsakinėjo į pateikiamus klausimus, norėdami patikti komisijai ir praeiti atrankinį turą, taigi buvo pasinaudota pažeidžiama jų padėtimi. Neretai jie su ašaromis akyse atsiprašinėjo teisėjų už tai, kas šiems nepatiko, ar dėkojo už „kritiką“. Tai skaudžiai parodė, kaip esame pripratę prie žeminančio elgesio.
Tikiu, kad didžioji dalis įžeidinėjimų nepateks į eterį, kadangi tik dalis filmuotos medžiagos bus rodoma per televiziją. Tačiau vykusias patyčias gyvai stebėjo nemaža auditorija, kurios didžiąją dalį sudarė vaikai bei paaugliai. Dalis dalyvių taip pat buvo nepilnamečiai. Čia norėčiau pacituoti kelias „X faktorių“ transliuojančios televizijos etikos kodekso ištraukas: „fizinio, žodinio ar psichologinio smurto vaizdavimas gali žiūrovą prislėgti, sutrikdyti ir įžeisti. Dažnas ir betikslis smurto demonstravimas daro žiūrovą mažiau jautrų, bereikalingai baugina ar net skatina jį mėgdžioti tą smurtą“, „pavaizduotas smurtas gali būti psichologine prasme žalingas, ypatingai jauniems ir emociškai nestabiliems žiūrovams“, „pramogų programos siekia patenkinti mūsų žiūrovų laisvalaikio leidimo bei informacijos poreikius, jos turi būti kuriamos laikantis normų, išsaugant asmens orumą, žiūrovų dėmesį pritraukiant aukščiausios kokybės turiniu“. Esu įsitikinusi, kad etikos kodeksas šiuo atveju būtų pažeistas. Tačiau daugiau susirūpinimo man kelia ne pats pažeidimo faktas, o bendra tendencija, jog garbūs laidų vedėjai, laikomi visuomenės autoritetais, rodo šitokį emocinio neraštingumo pavyzdį.
Psichologinė realybė, pagrįsta svariais moksliniais įrodymais, yra tokia: vaikai mėgdžioja tokį elgesį, kokį mato. Ir net jei tas elgesys iškart nepasireiškia, atmintyje visiems laikams užsifiksuoja stebėto elgesio modelis. Kaip galimo, tam tikrose situacijose tinkamo, naudingo elgesio. Labai tikėtina, kad tik nuo aplinkybių priklausys - nuo to, kada vaikas pasijaus viršesnis, stipresnis, nebebijantis bausmės - kada tas elgesio modelis bus panaudotas. Šį dėsnį vaizdžiai iliustravo jau klasika tapę amerikiečių psichologo Albert Bandura eksperimentai su vaikais, kurie matė mušamą lėlę ir vėliau gavę progą atkartojo matytą elgesį. Tad jei mūsų vaikai gyvai ar per televiziją mato tokį patyčių pradžiamokslį, koks buvo pateikiamas „X faktoriuje“, ar galime tikėtis, kad mokyklose jie gerbs vieni kitus ir bendraus draugiškai?
Stengdamasi neprarasti vilties, kad galime turėti etišką, ugdančią, šalį vienijančią televiziją, rašau šį laišką. Norisi tikėti, kad žiniasklaidos atstovai supranta milžinišką savo vaidmenį tiek formuojant jaunąją kartą, tiek kuriant visuomenėje tvyrančią atmosferą. Jau minėtas etikos kodeksas nuteikia optimistiškai - dokumentuose jau kalbama apie televizijos atsakomybę gerbti žmogaus orumą. Belieka atsakyti į klausimą - ar galime perkelti šiuos gražius principus iš popieriaus į realybę?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI komentaro pasiteiravo „X Faktoriaus“ prodiuserio ir režisieriaus Mindaugo Meškausko. Pateikiame jo atsakymą:
„DELFI skaitytoja, kuri piktinasi teisėju elgesiu atrankų metu, didžiąją dalį pateiktų pavyzdžių yra ištraukusi iš konteksto, perpasakojusi savais žodžiais ir suteikusi jiems iš anksto neigiamą atspalvį.
Kaip teisingai pastebėta laiške, televizijos žiūrovus pasieks ne visa atrankose filmuota medžiaga. Atrankų filmavimuose dalyvavę žmonės turėjo unikalią galimybę pamatyti ir išgirsti tikrai puikių pastabų, teisėjų anekdotų trumpų pertraukėlių metu, įvairių juokelių, bei pirmi pamatyti ir įvertinti lipančių į sceną lygį ir jų turimą „x faktorių“.
Prodiuserinės kompanijos „TV manija“ komanda turi didžiulę patirtį gaminant televizinius šou - paprastai tai dideli ir labai populiarūs projektai, tokie, kaip „Lietuvos Talentai“, „Tu gali šokti“, „X Faktorius“ bei dar daug kitų.
Kiekvienais metais atsiranda nepatenkintų, kad nepateko ar išgirdo griežtesnę pastabą. Tai yra normalus kiekviename konkurse, bet kuriame pasaulio kampelyje vykstantis procesas, kažkas laimi, o kažkas pralaimi (kaip vienoje populiarioje dainoje sakė poetė Dalia Saukaitytė - „kažkam žirgas, o kažkam tik kamanos“). Sunkiai su pralaimėjimu ar nesėkme susitaikantys žmonės yra linkę guostis, verkti, piktai kandžiotis, kaltinti aplinką ir teisėjus.
Jau nestebina tai, kad vos paskelbus atrankas į tokius projektus, kaip „X Faktorius“ dažnai ateina šiuolaikinio "feisBukėjančio" jaunimo karta, kuri tarpdama socialiniuose tinkluose savo netikrų draugų virtualioje kompanijoje yra įpratę „laikinti“ (spausti patinka) vienas kitą. Mokyklose, jie įpratę būti tik skatinami, bet ne kritikuojami, tokie žmonės net nepajaučia, kaip tampa visiškai neadekvačiai vertinančiais aplinką, savo galimybes.
Adekvatumo jausmą praradę, savikritikos stokojantys, įžūlūs ir dažniausiai talento neturintys žmonės tokiuose projektuose itin veržiasi ant scenos. Deja, čia jie susiduria ne su virtualia „laikintojų“ kompanija, ne su teisybę slepiančiais tėvais, o su realybe. Čia sėdi teisėjai, kurie ieško tikrų talentų, tikrų - „x faktorių“ turinčių žmonių. Čia į juos žiūri publika, kurios neapgausi.
Teisėjai atrankų metu renkasi sau komandą - talentingus, charizmatiškus atlikėjus, kurie bus stiprūs ir pajėgūs kovoti prieš milžinišką auditoriją. Jie ieško tokių atlikėjų, kurie nebijos sunkaus darbo, didelio psichologinio spaudimo ir kurie galės atlaikyti sunkiausią išbandymą - užgriuvusią šlovę ir gerbėjų dėmesį.
Esu įsitikinęs, kad visos pastabos, skambančios iš teisėjų lūpų atrankų metu, tiek skaudi tiesa, tiek linksmos replikos, niekaip negali sužlugdyti asmenybės, nutarusios paskirti savo gyvenimą scenai ir šou verslui. Tikri atlikėjai (ar jais norintys tapti), kurie bijo išgirsti tiesą, kurie neturi humoro jausmo, kurie bijo lipti ant scenos, tegul įsispiria į šiltas šlepetes, susisuka į pledą ir nutaisę nepatenkinto snobo veido išraišką tesėdi prie televizoriaus ir kritikuoja kitus patys. Namie. Ten kur saugu. Ten kur jie girdi tik artimųjų, ką tik išklausiusių dar vieną nuostabią dainą atliktą duše, pagyras. O ant scenos vieta tik stipriems, drąsiems ir talentingiems! Ir tik nedaugelis iš tų stiprių, drąsių ir talentingų turi „x faktorių“, tačiau net jei jo ir neturi, tai nebijo išgirsti tiesą. Tokie žmonės verti pagarbos.
Vienas teisėjų, Marijus Mikutavičius, kažkuriam dalyviui labai nuoširdžiai pasakė - „nenusimink, kas mūsų nenužudo , padaro mus stipresnius, ateik kitais metais“. Gal kam nors ir tokia pastaba gali pasirodyti grubi ar žlugdanti asmenybę, tačiau man atrodo, jog tai neįkainojamas patarimas, motyvuotam, tikslo siekiančiam žmogui. Visada sakiau ir sakysiu, gerbiu ir su neapsakomu jauduliu laukiu dalyvių, kurie sugrįžta po nesėkmingų pasirodymų, kitais metais ir pritrenkia savo pasiruošimu, noru, motyvacija, bei akivaizdžius vaisius duodančiomis pastangomis. Žemai lenkiuosi prieš visus drąsius, talentingus ir svajonės siekiančius“.