Ką atradau jame? Iš pradžių maniau, kad ramybę. Dabar matau, kad tai tebuvo nerūpestingumas, lengvabūdiškumas, gal net vėjavaikiškumas. Tačiau buvau neseniai išsiskyrusi ir tikrai įskaudinta. O tada mano gyvenime pasirodė šis žmogus. Jo kompanija apmaldė mano širdgėlą.

Apie vestuves nė negalvojau, tačiau būtent jis ėmė ir priklaupė ant kelio. Iš mano galvos akimirksniu išlėkė visi poskyrybiniai rūpesčiai, apskritai, galva liko tuščia... Aš sutikau. Nežinau, kodėl. Gal psichologas rastų priežastį.

Kaip jau minėjau, buvau tikrai neramios psichinės būklės, po sunkaus išsiskyrimo su pirmuoju vyru, tad apsidžiaugiau, kai po medaus mėnesio stojo rami rutina. Ryte dirbu (iš namų), dieną pavalgau ir tvarkausi, artėjant vakarui imu laukti jo, grįžtančio iš darbo. Jo darbo sritis – IT, klausiau, gal irgi galėtų dirbti namie, kad daugiau laiko praleistume namie, bet jis atkakliai sakė, kad turi eiti į biurą.

Negaliu sakyti, kad mus siejo didelė aistra ar bendri pomėgiai, greičiau jau papildėme vienas kitą charakteriais.

Ir štai vieną dieną, po beveik pusantrų metų, paėmiau į rankas jo telefoną. Norėjau pažiūrėti kažkokį kodą, kurį siunčiau jam, ir jo telefonas gulėjo arčiau manojo.

Kai pamačiau mįslingą vienos raidės vardą, su kurio savininku buvo nuolat susirašinėta, iškart pagalvojau – ką gi, mieloji, štai tau laimė... Meilužė... Pasiruošiau išvysti daug meilių žodelių, gal net intymių nuotraukėlių. Aš galiu, pasakiau sau, galiu ir turi išsiaiškinti... Tačiau tai, ką ten išvydau, buvo blogiau už blogiausią košmarą...

Iš pradžių tai iš tiesų buvo meilūs žodeliai ir tarimaisi, kur ir kada susitikti. Paskui pamačiau nuotrauką. Siųsta mano vyro. Su išsipūtusiu turiniu kelnėse. Žiauriausia buvo, kad šalia buvo matyti mano pledu užklotos kojos – puikiai atsimenu tą vakarą, kai žiūrėjome filmą, ir aš pavargusi prisnūdau. Mano vyras tiesiog sėdėdamas šalia manęs bendravo su nauja mylimąja...

Tačiau ir tai – ne blogiausia. Kaip sakoma, naujoji pasija paklausė, ar nederėtų jam būti atsargesniam. Ir tada pažiro „komplimentų“ lavina mano adresu...

Taip, jūs visiškai teisūs. 29-erių (!!!) metų vyras ėmė rašyti, kad „ji gi knarkia, dabar jos niekas nepažadintų“, taip pat tolesnėse žinutėse ėmė siųsti savo kambario (mano namuose) nuotraukas, su šlykščiais prierašais „Žiūrėk, kaip gražiai mama sutvarkė, o tu sakai, kad turbūt kažką įtaria“. Mane šokiravo, kad net anoji moteris (22 metų, beje), atrodo, jautėsi nejaukiai dėl tokių jo žinučių, o jis vis pylė ir pylė mėšlą ant manęs, neva aš jam tiesiog antra mamytė ir namų tvarkytoja...

Pamenu, dar šovė absurdiška mintis „berniukai gi bręsta lėčiau“ ir puoliau į visišką isteriją... Išbėgau iš namų ir iki ryto, pavažiavusi toliau, prasėdėjau automobilyje. Ryte, kai jis jau buvo išėjęs į darbą (ačiū Dievui, nežinau, ką būčiau dariusi, jei būčiau jį sutikusi), susirinkau kelis daiktus ir apsistojau pas tėvus. Nieko jiems neaiškinau, išsiunčiau vienui vieną žinutę savo „brangiajam sūneliui“, kad nešdintųsi iš mano namų, ir, panašu, puoliau į depresiją...

Negaliu sakyti, kad išliejus jausmus ant popieriaus pasidarė lengviau, bet gal bent po kurio laiko palengvės, ir pajėgsiu grįžti į savo namus, kaip aš maniau, jaukų meilės lizdelį, o, pasirodo, tik žaidimų aikštelę...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Klausiame porų – ar tikrinate vienas kito telefonus ar kompiuterius? Ar yra buvę atveju, kai jus nustebino partnerio gauta žinutė ar laiškas? Galbūt galite pasidalyti patarimais, kaip suprasti, kad partneris neištikimas? O gal manote, kad ne apie partnerio neištikimybę reikia galvoti ir intriguojančių žinučių ar laiškų nesureikšminate?

Išdrįskite pasidalinti savo patirtimi – tai galite padaryti ir anonimiškai. Laukiame Jūsų patirčių ir istorijų el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Žinutė“ – už atvirumą trims Jūsų padovanosime po Justino Kisieliausko knygą „Meilė etc.“ Daugiau apie konkursą galite sužinoti čia.