Iš pradžių persimesdavome tik vienu kitu žodeliu apie šaltį ir niekaip neateinantį pavasarį, vėliau įsišnekome apie darbą, pomėgius, kol galų gale pradėjome kartu gerti kavą ir tapome tikros bičiulės. Turėjome daug bendro: abi prakaitą liejome ne tik dėl sveikatos, bet ir dėl grožio, abi laikėmės įvairiausių dietų ir domėjomės sveikatinančia mityba, abi mėgome skaityti knygas, abi buvome gimusios po tuo pačiu zodiako ženklu, panašiai rengėmės ir žavėjomės spalio spalvomis. Be to, ir jos vaikinas, ir mano vyras turėjo tokius pačius vardus - buvo Ramūnai.
Laurai jau buvo trisdešimt, todėl aš, be paliovos pasakodama apie savo pusės metukų mažylį, vis piršau mintį, kad jai jau irgi laikas turėti vaikų. Ji pasisakė man, kad labai dažnai apie tai pasvajoja, tačiau jos vaikinas, nors draugauja jau antrus metus, neskuba kalbėti nei apie vaikus, nei apie vedybas. Jis amžinai užimtas, apsikrovęs verslo reikalais, dažnai būna įvairiausiuose susirinkimuose ir susitikimuose, be to, gyvena kartu su tėvais ir dar negali įsigyti atskiro būsto. Laura nedidelį butuką miesto pakraštyje nuomojo kartu su savo jaunesniąja sesute studente – taip buvo pigiau. Puikiai ją supratau. Mano vyras taip pat amžinai būdavo užimtas – neseniai įkurtas verslas tiesiog atėmė jį iš manęs. Galima sakyti, kad vaikelį auginau viena. Laimei, prireikus bet kada galėjau pasikviesti ateinančią auklę, kuria visiškai pasitikėjau.
Ramūnas retai turėdavo laiko kur nors su manimi išeiti. Nedariau tragedijos,- jis nuoširdžiai mylėjo mane ir sūnelį, visiškai aprūpino mus materialiai, trumpomis valandėlėmis namuose buvo švelnus ir dėmesingas. Užtrukdamas darbe jis visada man paskambindavo, negailėjo švelnių žodžių, mažų dovanėlių ir gėlių, neišgėrinėjo ir neleido laiko su draugais. Žodžiu, gyvenome puikiai. Tiesa, kartais pati sau pasiguosdavau, kad jaučiuosi vieniša, bet prisimindavau močiutės žodžius: „nevyk Dievo į medį su botagu, neišprašysi su pyragu“, ir neleisdavau sau galvoti, jog esu nelaiminga.
Beveik visos mano studijų draugės buvo išsilaksčiusios po užsienį arba pačios augino vaikus, todėl dažniau susitikti ir bendrauti su jomis beveik nebuvo galimybių. Taigi, visą žiemą vienintelė mano bičiulė buvo Laura. Džiaugiausi šia draugyste. Dažnai po treniruočių neskaičiuodamos laiko mudvi užsisėdėdavome kavinukėse, kartais net nueidavome į kiną ar teatrą, ir aš pamažu užpildžiau tas savo gyvenimo spragas, kurios, gyvenant su Ramūnu, o ypač - gimus Rapolui, žiojėjo kaip didžiulės, neužlopomos skylės.
Mano vyras irgi džiaugėsi, kad suradau sau naują ir mielą draugę. Pati jaučiau, kad kasdien tampu linksmesnė, nesu suirzusi ir ne taip greitai pavargstu nuo rutinos. Dažnai norėdavau papasakoti Ramūnui apie Laurą, bet jis nebūdavo linkęs klausytis mano moteriškų istorijų: kalba visada nukrypdavo į jo verslą arba pasibaigdavo bučiniu...
Nepastebimai prabėgo žiema. Mudvi su Laura vėl susitikome sporto klube. Ji liūdėjo, nes artėjo jai dovanotojo abonemento pabaiga. Pasiūliau pačiai jį prasitęsti, tačiau Laura prisipažino malonumams neturinti pinigų – nedidelio atlyginimo vos užtenka buto nuomai ir būtiniausioms jos ir sesers reikmėms.
Po paskutinės mudviejų bendros treniruotės kavinukėje užsisėdėjome ilgiau nei visada. Nesižvalgėme į laikrodį. Žinojome, kad vėl pasimatysime negreit, todėl norėjome į valias pasiplepėti. Išgėrėme vyno, garsiai juokėmės ir tauškėme visokiausius niekus. Prie gretimo staliuko sėdintys vaikinai atvirai į mus žvilgčiojo, paskui užsakė mums karšto šokolado, kurio vardan gražių kūno linijų buvome prisiekusios niekada gyvenime net neparagauti, ir panoro su visais savo kepsniais persėsti prie mūsų. Tai sukėlė mums tikrą juoko priepuolį... Tuo metu Laurai paskambino Ramūnas. Šluostydama juoko ašaras ji trumpai su juo pasikalbėjo ir atsisveikino, atsiprašydama, kad negali susitikti, bei pasiųsdama į ragelį keletą trumpų bučinių. Netrukus telefonu apsireiškė ir manasis. Pasisakiau jam, kur esu, ir jis pažadėjo netrukus užsukti manęs pasiimti.
Tai, kas atsitiko vėliau, prisimenu kaip košmarą. Iš pradžių pamačiau staiga džiaugsmingai nušvitusį Lauros veidą. Ji nieko man nepasakė, greitai pakilo nuo kėdės ir beveik tekina pasileido durų link. Atsigręžiau. Ten stovėjo ir į visas puses dairėsi... mano vyras Ramūnas. Laura prišoko, rankomis apsivijo jo kaklą... Ramūnas žengtelėjo atatupstas, greitai nusikratė nuo savęs Lauros rankas, žiopčiojo kaip žuvis ir it nebylys rodė jai kažkokius nesuprantamus ženklus... Mačiau, kad akimirką jis mindžikavo vietoje, neapsispręsdamas, ką daryti – sprukti, ar vis dėlto surasti kažkur sėdinčią mane. Aš irgi nežinojau, kaip pasielgti. Tik Laura, nieko nesuprasdama, kažką be paliovos Ramūnui kalbėjo, viena ranka tampydama jam už rankovės, o kita rodydama į staliuką, prie kurio sėdėjau visiškai sutrikusi aš.
Nežinau, ar įmanoma patekti į kvailesnę ir klaikesnę situaciją. Mums visiems trims per vieną akimirką žemė išslydo iš po kojų. Nepamenu, kaip parsiradau namo. Išvis nieko nepamenu. Ištisas savaites po namus vaikščiojau nuo ašarų užtinusiomis akimis. Auklė ateidavo ne pas Rapolą, o pas mane. Guodė, parnešdavo maisto, tvarkė namus. Ramūnui atleisti negalėjau. Pernelyg daug detalių žinojau apie rafinuotą jo melą ir neištikimybės mastus.
Štai taip vienu ypu netekau vyro, kurį tikrai be galo mylėjau, su kuriuo svajojau nugyventi visą savo gyvenimą, ir draugės, kuri man buvo labai brangi.
Iki šiol dar vis kaip katė tebesilaižau savo širdies žaizdas. Lauros nekaltinu, ji buvo apgauta lygiai taip pat, kaip ir aš. Žinau, kad Ramūnui atleisti negalėjo ir ji. Na o Ramūnas, tikėdamasis vėl sugrįžti į mano gyvenimą, stengiasi kuo dažniau lankyti sūnų. Laiko dabar jis turi žymiai daugiau...
Skyrybos dar neįvyko. Nežinau, ar įstengsiu iki galo būti tvirta.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Skambutis telefonu, trumpoji žinutė ar lakoniškas elektroninis laiškas – tiek tereikia, kad pradėtum pažinti žmogų, santykius su mylimuoju ar mylimają pavertusį trapiu ir ne visuomet suklijuojamu sudaužytu indu. Kadaise pripildytas meilės, dabar jis ištuštėjęs, nes pažintas išdavystės jausmas neleidžia nusiraminti. Vis dėlto, kai kas taip trokštamos ramybės ieško būtent siekdamas sužinoti daugiau apie tą, kuris tikriausiai niekad netaps draugu, - mylimo žmogaus meilužį ar meilužę.
Būti išduotam - nemaloni patirtis, kurios nelinkėtum ir priešui. Vieni šią patirtį mėgina tiesiog pamiršti, kiti – analizuoti ir suprasti. Būdas tai padaryti – pamėginti daugiau sužinoti ir susipažinti su žmogumi, tapusiu Jūsų mylimosios ar mylimojo neištikimybės priežastimi. Ar taip elgtis verta? Galbūt geriau mintis apie išdavystę nustumti kuo toliau? O gal geriau žmogų, privertusį jus suabejoti brangiausio žmogaus jausmais, pažinti – tai net draugystę gali padėti išsaugoti?
Prašome Jūsų – papasakokite savo patirtį ir patarkite, kaip elgtis tokioje nemalonioje situacijoje. Laukiame Jūsų minčių ir istorijų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kitas“ iki kovo 24 d. Vieno teksto autoriui atiteks Rimvydo Laužiko knyga „Istorinė Lietuvos virtuvė: maistas ir gėrimai LDK“.
Taip pat savo nuomone ar istorija galite pasidalinti žemiau: