Gyvenu su žmona jau daugiau kaip 10 metų. Turime vaikų. Santykiai atšalę jau, manau, kokį penkmetį. Sekso nėra, na, arba jis būna kas kokius tris mėnesius, ir tai apie tai nieko gero nepasakyčiau. Maždaug – na, greičiau tu ten baik, aš noriu miego. O preliudija tam turi būti ilgiausia... Puiki pakili nuotaika, gramelis alkoholio, dar reikia išsikalbėti apie visas negandas, neduok Dieve, dar prieš tai vakare ne taip kažką leptelėsi...
Žodžiu, gyvenimas vedybinis tikrai nenusisekė. Manau, ne tik man, bet ir jai taip pat. Gyvename kartu tiktai dėl vaikų. Skyryboms nesiryžtame, matyt, ir dėl tėvų požiūrio, bet daugiausiai dėl vaikų – kad turėtų mamą ir tėtį. Todėl kas kartą vakare miegoti einu tikrai ne puikiausios nuotaikos, o dažniausiai kankinamas klausimo, ką daryti toliau.
Na, o mano trumpa romantinė istorija prasidėjo taip. Užsuku kartais darbo reikalais į vieną partnerių įmonę, ir ten kažkaip atkreipiau dėmesį į nuolat man smagiai besišypsančią administratorę. Užsukus kažkurią pavasario popietę, ji staiga atsistojo, priėjo prie manęs man jau išeinant, ir sako – einame, aš Jus palydėsiu. Na, aš šiek tiek pasimečiau, bet pamąsčiau – gal reikia kažkokių paslaugų žmogui ir prie kitų kolegų nenori kalbėti. Na, pasakiau, kad eitume. Išėjome į lauką. Ji sako: „Rūkote?“ Pasakiau, kad nerūkau, bet galim tiesiog pasikalbėti. O ji sako: „Aš irgi nerūkau, bet tiesiog norėjau Jūsų paklausti – ar galime susipažinti artimiau?“
Po šio klausimo man tarsi kojas pakirto, pasijutau kaip pirmokėlis, matyt, ir išraudau, ir šiaip kažką pradėjau nerišliai juokauti. Bet susitvardęs pasakiau, kad nelabai galiu kalbėti (kaip tik ir šeimyna automobilyje laukė) ir kad su ja susisieksiu. Na, ir pabėgau visas raudonas. Visą vakarą įvairios mintys nedavė man ramybės. Kas kodėl kaip... Kitą dieną, panaršiau feisbuke ir bingo! Radau ją...
Parašiau žinutę ir pakviečiau pietų. Susitikome kitą dieną papietauti. Pakalbėjome gana atvirai. Sužinojau, kad ji už mane bene dešimtmečiu jaunesnė, netekėjusi, gyvena su draugu, santykiai pašliję, todėl ieško nuotykių. Žiedas ant mano rankos jokio įspūdžio jai nedarė. Sako: „Jei atėjai, vadinasi, ir tu toks.“ Na, gal aš ir ne toks, bet, matyt, ta rutina padarė savo. Tuo labiau kad apibėrė mane komplimentais, koks aš gražus, fainas, mielas ir pan., kas, aišku, ypatingai paglostė savimeilę, nes iš savo žmonos nuolatos girdėjau tik pažeminimus – „kas į tave žiūrės praplikusį ir aptukusį“...
Taip viskas ir prasidėjo. Susitikome dar kelis kartus pietų, kavutės ar šiaip paplepėti – apkabinimai, bučinukai.... Kartą vėlyvą rytą – buvo beveik laisva birželio diena – nusprendėme nuvažiuoti kavos išgerti miškelyje. Aistra paėmė viršų. Aš po ilgos pertraukos nebuvau geriausios formos, bet nusprendėme pratęsti kitą kartą. Kadangi vasara – atostogų metas, jos draugas išvažiavo į komandiruotę, mano žmona taip pat, vaikus nuvežiau seneliams, na, ir prasidėjo atostogos! Matyt, geriausia atostogų savaitė gyvenime. Visą savaitę gyvenome kartu, tai pas ją, tai pas mane. Tokios moters ir tokio sekso, tikrai galiu pasakyti, aš dar nebuvau turėjęs. Tai viršijo visų mano įsitikinimų ribas. Ir savo galimybių supratimą.
Savaitė baigėsi labai greitai ir realybė vėl grįžo į kasdienybę. Susitikimus pritaikyti prie dienos rutinos sekėsi gana sunkiai. Todėl praėjus porai mūsų bendravimo mėnesių, skambučiai ir žinutės tapo retais svečiais, ir santykiai pamažu atšalo, galų gale nutrūko jai pareiškus, kad „tau su manim tik seksas galvoje“. Na, ką čia suprasi tas moteris. Galiu atsakyti – taip, seksas man galvoje. Bet ne tik, jei Tu būtum ne mano skonio, ne faina, negraži, tada būčiau bėgęs neatsisukdamas jau pirmą pažinties dieną... Bet susigundžiau. Ir tikrai nesigailiu buvęs su Tavim. Ačiū Tau už praskaidrintą mano vasarą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tikriausiai ne vienam yra tekę silpnumo akimirką žvilgtelėti į antros pusės telefoną ar kompiuterį. Puiku, kai po to telieka nuryti sąžinės priekaištus ir atsiprašyti, tačiau taip būna, deja, ne visada... „Žinoma, kad pati buvau kalta, kad lindau. Ką norėjau, tą ir radau, taip?“, – pagalvojo DELFI skaitytoja, prisipažinusi, kad apie vyro neištikimybę sužinojo perskaičiusi jo pokalbius „Skype“.
Klausiame Jūsų – ar esate susidūrę su tokia patirtimi? Kaip manote, ar tikrinti antros pusės telefoną ar kompiuterį, turėti prisijungimo slaptažodžius – normalu? O gal laikote tai Jūsų asmeninės erdvės pažeidimu?
Kokia Jūsų nuomonė – kaip elgtis slapčia sužinojus apie neištikimybę ar kilus įtarimams dėl jos: prisipažinti, aiškintis ar pamiršti? O gal vadovaujatės principu – „nežinau, ir širdies neskauda“?
Pasidalinkite savo mintimis. Vienam konkurso dalyviui, kurį išrinks redakcija, atiteks R.D. Wingfiled knyga „Frosto naktis“. Savo patirtimi kviečiame dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Išdavystė“ arba spaudžiant pilką mygtuką čia iki lapkričio 17 d.