Visur gerai, kur mūsų nėra

 (70)
Visur gerai, kur mūsų nėra
© DELFI (R.Daukanto pieš.)

Kasdien vis girdim per žinias, kad emigruoja iš Lietuvos tūkstančiai lietuvių, kaip gera Ispanijoje, Anglijoje, Airijoje, Vokietijoje, Norvegijoje... Tik ir lygina tautiečiai, jog čia skurdas, badas, kaip nėra čia ateities... Bet paskaičius užsienio lietuvių bendruomenių forumus ir palyginus pragyvenimą, kyla abejonių, ar tikrai jau taip gerai.

Tiesą sakant, apie emigraciją labai rimtai mąsčiau ir aš, ne paslaptis - nemažai pažįstamų taip pat užsienyje. Kas keisčiausia, jie kalba apie sunkumus užsienyje, kalbos barjerą, bet kaip susitarę tikina, jog bus gerai, jog susitaupys gražias sumas, jog bus viskas kaip pasakoje...

Nusprendžiau parašyti, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba. Kiek daug agentūrų, kurios žada rojų, nemokamą stogą virš galvos, nemokamas keliones į Lietuvą ir atgal, nemokamus kalbos kursus, gražų atlyginimą, bet įdomu, kiek susimastė, kas slypi už viso to? Niekas už „ačiū“ nedirba.

Kaip, pavyzdžiui, slaugytojams - užsienyje rojus, visur jie reikalingi, jų trūksta, laukiami išskėstomis rankomis, kokie jų atlyginimai gražūs...  Argi nepatrauklus pasiūlymas, žinant už kokius sunkius kelis šimtelius jie dirba Lietuvoje? Sutinku, rojus, bet ne iš kart, toli gražu ne iš kart.

Paskaičiau vieną Norvegijos lietuvių forumą, kuriame diskutavo slaugytojai, tiesiog buvo įdomu sužinoti, kiek reikia turėti susitaupius lietuviškų litų (kaip žinia, pinigais nesninga), kad sulauktum pirmojo atlyginimo. Vis tiek kažkur gyventi, kažką valgyti reikia, pėsčias irgi vargu ar kur nukeliausi...

Žodžiu bandžiau skaičiuoti, o kas jei dar nepavyks pirmomis dienomis rasti darbo? Šita pradžia turbūt kiekvieną baugina. Bet tai tik smulkmenos! Pasirodo, reikia visų pirma sulaukti savo diplomo pripažinimo, aišku išversti į anglų kalbą, notariškai patvirtinti, tada galima bandyti važiuoti. Tada ieškai darbo, aišku, ir stogo. Dažniausiai visi pradeda nuo žemiausių pareigų, dirba su visomis įmanomomis žmogaus išskyromis, kol išsilaiko trečią kalbos lygį, o kur dar registracija.

Turi tikėtis, kad apskritai gausi leidimą gyventi toje šalyje. Kaip turistui leidžiama tik trys mėnesiai, jei dar savo mašiną atsigabenai, tai ir ją reikia „perkrikštyti“, o lietuviškosios „Visa Electron“ bus paprasčiausiai prarytos bankomatų, nors ir „DNB Nord“ bankų. Smagu pasidaro pagalvojus apie tokį „nuotykį“.

Kitame forume paskaitinėjau, kiek emigrantai išleidžia, kiek lieka... Išlaidos labai įvairios, ypač jos skiriasi, jei yra automobilis, ar koks būsto lizingas. Nemažai kam net gaunasi nuo algos iki algos. Argi ne tas pats ir Lietuvoje? Bet kiek iš jų dirba per kelis darbus, po dvylika valandų per dieną? Tik pagalvokime, ar ne tas pats jei pradėtum dirbti tiek pat ir Lietuvoje ir dar bet kokius darbus? Turbūt daugeliui atsirastų papildomų litų taupymui. O už būstą daugelis pakloja net 1000 Lt ir daugiau per mėnesį. Ir tai be komunalinių mokesčių. O kur dar kiti mokesčiai, jų žymiai daugiau nei Lietuvoje: TV mokestis, už radiją, kelių mokesčiai, poliklinikos mokesčiai... Daugiau uždirba - daugiau sumoka, lieka tas pats.

Kad kita kalba čiulbėti sunku, manau, visiem aišku, bet kaip sunku nerasti mėgiamų maisto produktų užsienyje arba labai nusivilti jų skoniu. Turbūt visi sutiksit, jog pasigenda mūsų tautiečiai juodos lietuviškos duonos, rūkytų lašinukų, varškės, kvapnių daržovių... Tik ir stengiasi prisipirkti visko kuo daugiau, išsivežti. Kita dalis skundžiasi, kad maistas labai brangus, brangesnis nei Lietuvoje arba kainuoja tą patį pavertus lietuviškais pinigais, o kiek dar patys sau žuvį pasigauna su lietuviška meškere. Beje, vaistai taip pat sėkmingai keliauja iš Lietuvėlės.

Dėl ko emigrantai teisūs: valdžia dirba tautai, policija stabdo, ne vien tam kad nubaustų, bet paklaustų, ar viskas gerai, ar nepasiklydo. Socialinės pašalpos džiugina taip pat ne vieną, bedarbio pašalpa mokama ne pusmetį, o dvejus metus, lankstesnės darbo sąlygos, jei nori keisti darbą, gali laisvai grįžti atgal. Gal dėl to jie jaučiasi saugesni dėl savo ateities, ko Lietuvoje tikrai vargu, ar rasim.

Šiuo straipsniu siekiu, kad gerai pamąstytumėte, ar tikrai verta, susipažintumėte su kitos šalies įstatymais, kultūra, papročiais, išsinagrinėtumėte po „kaulelį“ pasirašomą sutartį, paskaičiuokite, kiek reikia pradžiai, nes kaip žinia, daug lietuvių grįžta įklimpę į skolas, ar dar „gražiau“ - deportuojami iš šalies. Tikrai nelinkiu to. Gal kažkada vis tiek teks grįžti atgal į Lietuvą ir tada vėl nuo nulio. Gal geriau iškart statykime savo pamatus čia pat, be jokių klajonių?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

 
70
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė
Įvertink šį straipsnį

Vox Populi

Merginos ieškantis apsauginis nusivylė moterimis (90)

2014 spalio mėn. 22 d. 17:13
Esu pakankamai jaunas, bet jau vedyboms „prinokęs“ žmogus iš Vilniaus. Dar neturiu trisdešimties metų, bet iki šio metų slenksčio man liko laukti pakankamai nedaug. Esu apsaugos darbuotojas, aktyviai ieškau antros pusės, ir labai panorau pasidalinti įspūdžiais apie antros pusės paieškas bei visuomenę apskritai.

Lietuviško siaubo filmo „Rūsys“ recenzija: gėda (213)

2014 spalio mėn. 22 d. 09:59
Filmo Rūsys kadras
Organizatorių nuotr.
Trumpametražių filmų, tokių kaip 2005 metais pasirodžiusio draminio projekto „Vilkas“, ir muzikinių klipų kūrėjas, režisierius Ričardas Matačius pagaliau bando laimę pilno metro kine ir savo pirmam rimtam kūriniui pasirenka siaubo ir psichologinės dramos žanrą, kuris, tarp kitko, tampa pirmuoju Lietuvos kino istorijoje bandymu sukurti pamatą siaubo žanrui ateityje.

72 valandos moters apsisprendimui – žingsnis atgal (30)

2014 spalio mėn. 21 d. 12:04
Klausimas nėra, už abortus ar prieš abortus. Nėra tokių abortų šalininkų, kurie sakytų: „bėk, darykis, nes tai puiku“. Klausimas yra apie teisę rinktis. Klausimas yra apie žmogaus teises, apie biurokratizaciją – net tokios intymios gyvenimo srities, apie valstybės kontrolę ir valstybės sekuliarumą.

Spontaniškas sprendimas apvertė gyvenimą aukštyn kojom (107)

2014 spalio mėn. 20 d. 11:44
Vos sužinojau apie temą „sprendimas, pakeitęs mano gyvenimą“, nusprendžiau pasidalinti su visais vienu savo poelgiu, kuris apvertė mano gyvenimą 100 procentų. Galbūt įkvėpsiu panašiai elgtis ir kitus.

Pagiriotą paauglį tėvai paliko mokytojos rūpesčiui (34)

2014 spalio mėn. 20 d. 11:11
Šią savaitę teko lankytis poliklinikoje. Kaip žinia, laukti prie gydytojo kabineto gana nuobodu, todėl čia dažnai užsimezga įvairūs pokalbiai. Taip nutiko ir man. Šalia prisėdo malonios išvaizdos moteris. Žodis po žodžio apie orą bei kitus nereikšmingus dalykus ir mes įsitraukėme į pokalbį, kuris manyje sukėlė begalę jausmų.