Tokie argumentai kaip: „Taigi neįdomu vienai“ arba „jau laikas gimdyti vaikus“, aišku, mums skambėjo kaip iš sovietinio mąstymo paveiktos operos „taigi visi tuokiasi – tuokis ir tu! Kaip čia dabar atsiliksi“. Vis dėlto, vienas sakinys nuskambėjo ypač tvirtai. Žinote koks? Ogi – „o ką tu viena veiksi senatvėje?“. Ir juokas pritilo. Prisipažinsiu – šitą temą jau senokai norėjau pagvildenti.
Mūsų name gyvena gana nemažai senjorų. Viena senutė dar visai neseniai gyveno su vyru. Jiedu paeiliui vedžiodavo tuos bepukšinčius riebalų maišiukus – šuniukus – kartkartėmis pasipykdami laiptinėje.
Seniukas visai neseniai pasimirė: moteriškė liko viena kartu su tais storais šuniukais, kurie, regis, kaskart vis skaudžiau primena jos vienatvę. Nežinau, gal man tik atrodo, bet močiutė po laidotuvių tarsi paseno keliais metais. Dabar, stebint ją iš šalies, susidaro įspūdis, jog jos tikslas – kaip nors nugyventi dar vieną dieną.
Kita senukų pora vis dar dviese. Moteriškė gana prastos sveikatos, todėl vyras nuolat kantriai veda ją stipriai įsikibęs į parankę. Neseniai sutikau juos abu lifte: pasipuošę išėjo į parką truputį pasivaikščioti – besišypsantys, tvirtai atsiremdami vienas į kitą, lėtais žingsneliais ėjo tarp visų skubančių, lekiančių žmonių. Senelis netgi pakštelėjo močiutei į skruostą. Ši vaikiškai sukikeno ir abu, plačiai šypsodamiesi, nutolo.
Jeigu jaunystėje, kol esi aktyvus, veiklus ir energingas, turi milijonus užsiėmimų ir veiklų, gali visiškai savimi pasirūpinti, o šalia esantis žmogus yra reikalingas tam, kad būtų gera, jauku, smagu, aistringa, kad galėtum kartu atrasti naujų dalykų ir nepamiršti senųjų, dalytis džiaugsmais, senatvėje tas žmogus tampa gyvybiškai svarbus.
Juk vaikai vieną dieną užauga, tėvai pasensta, darbams tampi netinkamas, jauti, kaip nuolat senka jėgos, o visuomenė tave traktuoja kaip senelį, kurio pažiūros – senamadiškos.
Vyresniame amžiuje gerokai pasikeičia ir vertybės: išmoksti vertint dalykus, kurių nepastebėjai anksčiau, ir, atvirkščiai, dalykai, kurie gerokai erzino, tampa bereikšmėmis smulkmenomis. Kaip gi kitaip paaiškinsi vyresnių žmonių draugystes, kurios kone alsuoja abipuse parama, pagarba ir ramybe? Jokių pykčių, jokių barnių – paprasčiausias džiaugimasis kiekviena kartu praleista minute, nes nežinai kuri iš jų – paskutinė.
Kai esi dviese, viskas atrodo gerokai paprasčiau, ypač senatvėje. Vienam iš poros mirus, mano manymu, numiršta ir kito tam tikra sielos dalis. Ir nesvarbu, ar su tuo žmogumi praleidai visą gyvenimą, ar tik kelerius metus, artimos sielos pasitraukimas iš gyvenimo prilygsta pasaulio pabaigai, nes tada skaudi vienatvė prislegia visu savo svoriu.
Toks ganėtinai slogus pamąstymas, ar ne? Matyt, kaltas lietus.
Aš bijau pasenti. Ir tik nereikia man pasakoti, jog senatvė – neabejotinai nuostabus laikas, kai subrendęs, daug patyręs žmogus gyvena ramų, gal net sąlyginai aktyvų ir, be jokios abejonės, laimingą gyvenimą.
Taip, tai tiesa – visi žmogaus gyvenimo tarpsniai yra nuostabūs, tačiau vis tiek baisoka pagalvojus. Vis dėlto manau, jog praėjus daugybei metų, skaitydama šitą įrašą, juoksiuos pilna protezų burna ir pasakosiu savo kretančiam seniukui, kokia kvaiša buvau. O jis, pritardamas man, kaip „Titanike“, kikendamas žiūrės į mano susiraukšlėjusias akis ir matys jose tą kvaišą – jauną, pašėlusią ir rašančią visokias nesąmones tam, kad vieną dieną galėtų jas paneigti.
Tada mes atsikelsime iš savo supamųjų kėdžių ir abu, kretėdami, tvirtai susikabinę rankomis eisim į vietinę cukrainę gerti kavos ir keiksnoti valdžios bei vaistų kainų.
Jis pabučiuos mane į žandą ir aš, nuraudus kaip antaninis obuolys, irgi vaikiškai kikensiu.
