Vilnietis: transporto reforma mane maloniai nustebino

 (78)
Niekad negalvojau, kad kada nors rašysiu pagyrimą dėl gerai valdžios institucijos atlikto darbo, nes tai turėtų būti norma. Tačiau kritikos lavina, kuri užgriuvo Vilniaus savivaldybės liepos 1-ąją įvykdytą viešojo transporto reformą dar prieš ją įvykdant ir pabambėjimai tebesitęsiantys iki šiol, paskatino išsakyti savo nuomonę.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Iš tiesų reformos laukiau su šiokiu tokiu priešiškumu, mat turėjo dingti privatus mikroautobuso maršrutas iš Rokantiškių į Antakalnį (ir atgal). Nors dažnai su „Ruskoje radio“, sausakimšas, bet labai patogus norint pasiekti miestą, vaikams - mokyklą.

Maršruto dingimas reiškė, kad vaikams rudenį teks į mokyklą Antakalnyje važiuoti ratu per Olandų žiedą. Tačiau liepos 1-ąją nustebau, kad minėto maršruto mikroautobusus pakeitė Vilniaus viešojo transporto mikroautobusai. Švarūs, gražūs, nauji ir net, paprašius, sustojantys išleisti patogioje vietoje, o ne oficialioje stotelėje.

Pradžioje šiek tiek išgąsdino tvarka, kad į mikroautobusus neprimami keleiviai stovėti, mat piko valandomis yra daug norinčiųjų važiuoti šiuo maršrutu. Nedidelis mikroautobusas niekaip nesutalpintų visų norinčių į sėdimas vietas. Tačiau, „karščiausiomis“ valandomis mikroautobusus netruko pakeisti didesni, stovinčius keleivius galintys vežti autobusiukai.

Tad, bent jau Rokantiškių gyventojams, transporto reforma atnešė tik gerų naujienų. Miestą galime pasiekti patogesne transporto priemone, su tuo pačiu mėnesiniu bilietu, kurį naudojame ir mieste. Ir maršrutas tapo dar patogesnis, mat autobusai važiuoja ilgesniu maršrutu ir vaikus nuveš arčiau mokyklos.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Turite daugiau informacijos šia tema?
O gal norite pareikšti savo nuomonę?
Pasidalinkite ja su DELFI skaitytojais
Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (184)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (121)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (180)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.

Buvusi dailės mokytoja sugėdino lietuvių kalbos mokančią kolegę (114)

Gerbiama Lietuvių kalbos mokytoja, parašiusi, kad dailės pamokos yra mažiau svarbios nei lietuvių kalbos, man priimtinas Jūsų noras nedaugiažodžiauti, todėl iš karto einu prie esmės. Na, pažiūrėkime į Tamstos argumentus iš kitos pusės.

Renginyje pasibaisėjo mokytojų elgesiu: A. Tapinas buvo teisus (278)

Perskaičiau Andriaus Tapino straipsnį, šįkart jis man labai artima tema – apie mokytojus, „Kokie šventi mokytojai, kokie baisūs tėvai, kokie baisūs vaikai“. Kad ir kaip nesmagu bebūtų, teko viduje pritarti jo pastebėjimams. Greičiausiai tas pritarimas ir būtų likęs tik viduje, jei nebūčiau paskaičiusi „nuskriaustųjų ir įžeistųjų“ mokytojų komentarų, kur piktinamasi, kad Andrius Tapinas nepabuvęs mokytojams skirtuose seminaruose drįsta juos taip šmeižti.