Eksperimento į moralinius atspalvius neskaidžiau. Litą pakėlė ir nusinešė tiek nuskurusi bobulytė, kuri už jį pavalgys sotesnę vakarienę, tiek jaunuolis su batais už trigubą bobulytės pensiją – jis tą litą greičiausiai paliks padavėjai arbatai (ne taip gailėdamas, nes kaip iš dangaus nukrito). Bet eksperimento išvada viena – visus dalyvius pastatanti prie tos pačios sienutės – jie pasisavino tai, kas jiems nepriklausė.
Žinau, kad kiekvienas iš eksperimento dalyvių pamąstė prieš pakeliant litą nuo žemės. Kažkas apsidžiaugė, kažkas pakėlimo veiksmą padarė automatiškai, kažkuris, galbūt, (tikiuosi) pagalvojo, kaip nepasisekė tam, kuris litą pametė. Kai reikia save pateisinti – kiek daug mūsų smegenys gali! Šiuo konkrečiu atveju, jei sąžinė pasibels, atsakytumėm: „juk niekas to lito neieškos, jei nepakelsiu aš, pakels kitas“. Bet jei smegenys išmąstė pateisinimą šiai menkai vagystei, ras ir tuomet, kai ant kelio pasipainios piniginė, ar kada kokia vargšė parduotuvės ar banko kasininkė atiduos per daug pinigų. Visi suprasim, kad tie pinigai, smagiai nugulę mūsų kišenėje, kažkam, kas jų neteko (nes pusiausvyra visada yra), baigsis skaudžiom ašarom. Bet ar mums rūpi?
Kaip dar vienas to įrodymas tapo perskaitytas straipsnis apie banko kasininkės klaidą. Jaunuoliai keitėsi svarus, kasininkė atidavė jiems trigubai daugiau pinigų nei priklausė, jaunuoliai pinigus susirinko ir dingo. Straipsnis turėjo šimtus komentarų – visi plakė kasininkę už žioplumą ir gyrė bei pavydėjo jaunuoliams: kaip pasisekė!
Tad galvoju. Kodėl smerkiam „Snoro“ aferistus? Jie juk taip pat, paprastaja kalba šnekant, pakėlė nuo šaligatvio tai, kas buvo neatsargiai pamesta ir apskaičiavo mus, kvailius, nesuprantačius klaidžių bankinių labirintų. Aišku, viskas daug aukštesniame lygyje ir kalba sukasi nebe apie litą, o apie milijardus. Bet rezultatas tas pats, ar spręstum sudėtingą lygtį su n nežinomųjų, ar paprastai iš vieneto atimsim vienetą, gausim 0. Buvo litas, o štai jo nebėra. Ir tikrai nenustebsiu, jei brangiausi pasaulio teisininkai ras „Snoro“ vagišiams pakankamai moralinių ir teisinių išlygų – juk jie pakėlė tik tai, kad buvo blogai padėta...
Ir šis straipsnis bus be pabaigos moralo. Nors gal ne, visgi parašysiu. Prisiminkim, ką kuris esam tyčia ar netyčia paėmę ne savo ir pasisavinę (kad ir adatą ar knygą). Grąžinkim. Ir gal ši neigiama lygybė taps teigiama? Gal tuomet neteks ne savo noru ją lyginti prarandant ar pametant pinigus, daiktus, artimuosius. Jei negalit grąžinti, aukokit neturintiems. Su artėjančiom šventom Kalėdom!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!