Vienišos mamos realybė: išgyvena už 630 litų per mėnesį

 (150)
Paklausit, kaip gyvena vieniša mama? Tai nėra lengva. Gyvenimas kartais pakiša koją ir tenka pradėti gyventi kitaip. Mes su vaiku gyvename tik iš 630 Lt. Paklauskite, kodėl?
© Shutterstock nuotr.

Aš esu darbinga ir dirbau nuo pat aštuoniolikos, tačiau prieš pastodama dirbau ne Lietuvoje, todėl man neužskaito darbo stažo. Grižus į Lietuvą iškart įsidarbinau, tačiau stažo išdirbti nepakako...Vaiko tėvas alimentų nemoka, nors jo idėja buvo susilaukti vaiko. Žadėtos vestuves, meilė...Tačiau realybė yra visai kita.

Prieš pat vestuves jis pabėgo. Likau nėščia ir viena. Taip kad daug nervinausi ir vaikas gimė ypač dirglus, todėl beveik visas gaunamas pajamas reikia atiduoti vaikui. Mankštos, masažai, baseinai, mikstūros, vaistai, sauskelnės, komunaliniai mokesčiai ir t.t. tai yra tik mano rūpestis. Aš seniai jau pamiršau, ką reiškia valgyti daugiau nei košes.

Skaniausias patiekalas, kurį galiu sau leisti - kruopos ar bulvės su paprastom pieniškom dešrelėmis. Neatsimenu, kada linksminausi, kada buvau koncerte ar kokiame dar filme. Vyrai to nesupras. Mano vaiko tėvas man pasiūlė naudoti pigesnes sauskelnes ar vystyklus plauti rankomis. Nes jis jau kuria kitą šeimą ir šis vaikas jam nerūpi.

O kur dar bemiegės naktys, skaudanti nugara: kai vaikas yra dirglus, apie miegą gali pamiršti. Dabar žiūriu į miegantį sava angeliuką ir meldžių Dievą, kad spėčiau padaryti visus namų darbus ir numigti nors valandą. Po to reikia atsikelti, suruošti vaiką giminaičiams ir lėkti ieškoti darbo.

Ir kodėl po viso šito, ką tu dėl vaikų darai, tau visur atsuka nugarą? Bandyk įsidarbinti, kur geresnė alga, tai priims, jei nežinos, kad esi vieniša mama. Bet jei vaikas suserga ir dažnai tenka imti biuletenius, tau tiesiog pasiūlo išeiti iš darbo. Ir tada vėl viskas nuo pradžių, nes vaikas rūpi labiausiai.

Tad visoms vienišoms mamoms linkiu stiprybės ir kantrybės. Kažkada ir mes gyvensime geriau. O vyrams linkiu gerai pagalvoti, ar galėsite susitvarkyti su pasekmėmis, ar paliksite vaiką mokytis skaičiuoti nuo kūdikystės, o patys gyvensite kaip inkstai taukuose.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Rašinys skirtas DELFI Piliečio paskelbtai Savaitės temai „Vienas auginu vaiką: kaip aš išgyvenu“.

Auginti atžalą vienam – nelengva... Tokiu atveju ant pečių paprastai nugula ne tik visi buitiniai rūpesčiai, bet ir nemenka finansinė našta. Šią savaitę DELFI Pilietis teiraujasi jūsų – pasidalinkite savo kaip vienišos mamos ar tėvo patirtimi.

Papasakokite, kaip planuojate savo finansus, ar šių pakanka, ar buvusi antroji jūsų pusė pakankamai padeda išlaikyti vaiką? Galbūt turite patarimų, kaip reikėtų auginti atžalą, kai negyvenate kartu?
Istorijas siųskite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Atžala“ iki lapkričio 24 d.

Primename, kad DELFI Piliečio rubrikoje publikuojamų tekstų autoriai kiekvienos savaitės pabaigoje gali gauti ypatingą prizas už geriausią istoriją, pranešimą apie įvykį ar puikiai pateiktą nuomonę!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (47)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.