Vienišos mamos patirtis: „duosiu, kai turėsiu“ kas mėnesį girdi tūkstančiai mamų

 (587)
Šiuo metu sukūriau naują šeimą, tačiau vienišos mamos patirtis niekur nedingo. Nekalbėsiu apie moralinę, psichologinę ir emocinę skyrybų pusę. Daug nesiplėsdama norėčiau pakalbėti apie grynai finansinį aspektą. Arba beveik finansinį, nes neretai šis aspektas labai glaudžiai susijęs ir su morale, ir psichologija, ir emocijomis.
© Shutterstock nuotr.

Vaiko išlaikymas po skyrybų yra reglamentuojamas Civilinio kodekso. Būtent šiuo dokumentu prieš nosį mojuoja ne tik teisininkai, bet ir patys išlaikymo mokėtojai – esą čia juodu ant balto nurodyta, kas kiek ko turi skirti vaikui. Ir visi jie puikiai žino kiek šiuo metu mokėti yra „norma“.

Taigi, dabartiniu metu lygiai pusė minimalaus atlyginimo – 500 Lt. Abiems po tiek. Tačiau niekas neatsiverčia to paties CK, tam, kad gyventų pagal reglamentuotą nurodymą ne tik išlaikyti, bet ir faktiškai rūpintis savo vaiku – jo auklėjimu ir pan.

Ar jums atrodo teisinga, jog su mama likęs gyventi vaikas, išlaikomas abiejų po lygiai finansiškai?

Nekalbant jau apie tai, kad tai netgi neįmanoma, nes argi kas iš mamų veda buhalterinę vaiko išlaikymo apskaitą, o viršijus limitą nustoja jį išlaikyti?

Be to niekam ne paslaptis, kad po skyrybų laisvas kaip vėjas nuo kasdienių pareigų tampa būtent vyras (nesakau, kad nėra išimčių) – nei jam galvos skauda dėl to, kaip po darbo spėti į darželį, o dar ir maisto nupirkti, kaip pareigas darbe suderinti su mamos pareigomis, kaip viską suspėti, kai niekas kitas, tik tu viena turi tai padaryti? Ir tai gerai, jei viskas gerai. O jei reikia slaugyti sergantį vaiką?

Juk darbdaviams tikrai nepasiguosi, kad visą naktį šokinėjai prie karščiuojančio mažylio, o nuo saulės patekėjimo ieškojai, su kuo jį palikti, nes bijai prarasti darbą, o nedarbingumo imti darbdaviai „nepataria“. Visa tai tėra tavo vienos rūpesčiai. Nekalbant apie tai, kad laisvalaikio taip pat beveik nelieka, tad šansai susitvarkyti asmeninį gyvenimą sumažėja beveik iki nulio. Nekalbant jau apie tai, kad auginant vaiką sukurti naują šeimą taip pat gana problematiška. Bet čia ne apie tai.

Grįžkime prie išlaikymo pinigų. Taigi, jei abu tėvai vaiko išlaikymui privalo skirti vienodai, tai kodėl ne vienodai privalo rūpintis vaiku? Kodėl mano miegas ir laisvalaikis trumpesnis, kodėl aš skalbiu, vežu vaiką, gaminu maistą ir pan., bet mano atliekamo darbo vaikui išlaikyti niekas neįvertina ir aš prie išlaikymo turiu prisidėti lygiai tiek pat, kiek mano buvęs sutuoktinis, savaitgalinis tėvelis, kuris per mėnesį vaikui skiria vos keletą valandų, tą laiką praleisdamas picerijose ir kino teatruose?

Aš myliu savo vaiką. Todėl neskaičiuoju bemiegių naktų, skaudamos nugaros ar iš nuovargio alpstančio kūno patirčių. Aš dėl savo vaiko padarau dar ir daugiau nei galiu. Ir skiriu pinigų, toli gražu ne lygiai tiek, kiek mano buvęs vyras. Ir aš nereikalauju, kad būtų kitaip, nes tai neįmanoma, aš tik noriu, kad vyrai, kitą kartą prieš savo vaiko motinai ar teisme teisėjai sakydami, jog gali skirti „tik tiek“, priekaištaudami, jog „tu irgi skirk tiek pat“ paklaustų savęs – ar yra valandinis įkainis už darbą, kurį mama atlieka augindama tavo vaiką?

Taip, yra. Begalinė meilė.

O mes jokiais įstatymais nepriversime vyro mylėti savo vaiko. Net kalbant vien finansine prasme, meilės stoka akivaizdi, nes mylintis žmogus atiduos viską tam, kurį myli. Deja, išsiskyrusių tėvų vaikai, matyt, į šią kategoriją nepatenka – jiems atitenka tik trupiniai nuo tėvelio stalo, nes frazę „duosiu, kai turėsiu“ kas mėnesį girdi tūkstančiai mamų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Esate vieniša mama ar vienišas tėvas? Pasidalinkite savo išgyvenimais: ar iš tiesų itin sudėtinga vienam išlaikyti atžalą, kur ieškote pagalbos? Galbūt turite patarimų kitiems, gyvenantiems taip, kaip jūs? Laukiame Jūsų laiškų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienišas“

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaitytojo nuomonė. Laisvės premija turėjo būti įteikta kitiems (56)

Štai ir sulaukėme 26-ujų Sausio 13-osios metinių, o su metinėmis iš paskos – ir klausimas, kam duoti arba kam neduoti Laisvės premiją. Na, pagaliau seimūnai nusprendė, kam šiais metais paskirti premiją – nepriklausomybės akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui.

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (179)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Emigranto prisipažinimas: atsipeikėkit! (466)

DELFI pasirodęs straipsnis apie lietuvį, kuris po penkerių metų nusprendė su šeima iš Norvegijos grįžti gyventi į Lietuvą, diskusijų skiltyje sukėlė gyvenančių gimtinėje ir užsienyje skaitytojų diskusiją, ar teisingai pasielgė istorijos herojus. Nors dauguma ir nepalaikė tokio tautiečio žingsnio, tačiau sutiko, kad ne visada materialinė nauda atstoja Tėvynės ilgesį. Kiti pasidalino ir asmenine patirtimi, tad pateikiame įdomiausias nuomones. Taip pat galite pasidalinti savo patirtimi rašydami adresu el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano sprendimas“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (249)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.