Kartais piniginė pilnesnė (keletą dienų po algos ar avanso), kartais tuštesnė (sumokėjus įprastus mokesčius, nupirkus nuolatinius bilietus, dar kuriam nors batus, šampūno, kojinių ir t.t.). Visada žinome, kad kaip nors išsisuksime, kad išeitėlę rasime. Ne kartą patys nustembame: visai neblogai iki algos prasisukome ir gana ramiai jos sulaukėme.
Gal todėl, kad puodai ant viryklės nuolat pilni (anądien balandėlių išviriau du puodus: kopūstas buvo didokas, į faršą įmaišiau moliūgių, morkų, grybų - tris dienas valgėme už 15 litų, ir buvo išties skanu), turbūt todėl, kad dirbu dviem etatais, dar todėl, kad mokomės atskirti būtiną poreikį nuo užgaidos.
Niekada nesiskundžiame, nors mūsų pajamos tik per plauką didesnės už skurdo ribą. Priešingai - vienai kitai tolimesnei kelionei ar buto remontui, daromam savomis rankomis, pasitaupome.
Dešimt metų mūsų namuose ramybė. Tai be galo daug.
Dešimt metų nesu viena: esame keturiese.
Tik kartais dilgteli širdyje: nemokėsiu, oi nemokėsiu būti viena, kai mano džiaugsmeliai, mano aukso obuolėliai išskris. Kiek daug, oi, kiek daug, mūsų tėti, praradai, kai pusketvirto tūkstančio dienų nebuvai kartu ir neišgyvenai to laiko, kupino šypsenų, dūkimo, ašarų, ligų, meilės, šeštadienio rytais į lovą atnešamos kavos, tinginystės, darbelių, pykčių, barnių, dovanų, susitaikymų, kasdienybės ir švenčių - mūsų vaikų dienų, mūsų vaikų metų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys skirtas DELFI Piliečio paskelbtai Savaitės temai „Vienas auginu vaiką: kaip aš išgyvenu“.