Vienišos mamos laiškas: tėti, kiek praradai, kai pusketvirto tūkstančio dienų nebuvai kartu

 (93)
Mūsų namuose dešimt metų nėra tėčio. Auga (jau užaugo) trys vaikai. Kaip gyvename? Gerai ir paprastai.
© Shutterstock nuotr.

Kartais piniginė pilnesnė (keletą dienų po algos ar avanso), kartais tuštesnė (sumokėjus įprastus mokesčius, nupirkus nuolatinius bilietus, dar kuriam nors batus, šampūno, kojinių ir t.t.). Visada žinome, kad kaip nors išsisuksime, kad išeitėlę rasime. Ne kartą patys nustembame: visai neblogai iki algos prasisukome ir gana ramiai jos sulaukėme.

Gal todėl, kad puodai ant viryklės nuolat pilni (anądien balandėlių išviriau du puodus: kopūstas buvo didokas, į faršą įmaišiau moliūgių, morkų, grybų - tris dienas valgėme už 15 litų, ir buvo išties skanu), turbūt todėl, kad dirbu dviem etatais, dar todėl, kad mokomės atskirti būtiną poreikį nuo užgaidos.

Niekada nesiskundžiame, nors mūsų pajamos tik per plauką didesnės už skurdo ribą. Priešingai - vienai kitai tolimesnei kelionei ar buto remontui, daromam savomis rankomis, pasitaupome.

Dešimt metų mūsų namuose ramybė. Tai be galo daug.

Dešimt metų nesu viena: esame keturiese.

Tik kartais dilgteli širdyje: nemokėsiu, oi nemokėsiu būti viena, kai mano džiaugsmeliai, mano aukso obuolėliai išskris. Kiek daug, oi, kiek daug, mūsų tėti, praradai, kai pusketvirto tūkstančio dienų nebuvai kartu ir neišgyvenai to laiko, kupino šypsenų, dūkimo, ašarų, ligų, meilės, šeštadienio rytais į lovą atnešamos kavos, tinginystės, darbelių, pykčių, barnių, dovanų, susitaikymų, kasdienybės ir švenčių - mūsų vaikų dienų, mūsų vaikų metų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Rašinys skirtas DELFI Piliečio paskelbtai Savaitės temai „Vienas auginu vaiką: kaip aš išgyvenu“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Mokytojos atsiųstas ketvirtoko atsakymas suspaus širdį: kam klausinėjate tokių dalykų? papildyta specialistės komentaru (332)

Esu mokytoja ir šiuo metu sukuosi standartizuotų testų ir kitokių man nelabai suprantamų veiklų rate. Tačiau šiuolaikinė švietimo sistema nesudaro galimybės ją bent kiek suprasti (bet čia atskirą straipsnį parašyti galėčiau, jei norėčiau). O šiandien tiesiog jūsų klausiu: pasižiūrėkite nuotraukas ir atsakykite, kur slypi šio ketvirtokams duodamo pildyti klausimyno prasmė?

Kritikuojate jus gydžiusius medikus? Pagalvokite apie pasekmes (21)

Žodžio galybė – neišmatuojama ir nepervertinama. Jis gali iškelti į padanges, o gali... ir užmušti. Naujiena šiais laikais dažniausia telpa į kelias taupias eilutes. Tačiau vis tiek guodžiamės, kad tenka kapanotis neišbrendamame iš informacijos srauto, kuriame kai kada pasimeta tai, kas svarbiausia...

Graudi prognozė, kaip Lietuva atrodys po 2 metų (18)

Atsikeliu 2019 metų liepos 17 d. rytą ir, iš anksto paruošęs pusryčius, išleidžiu vaikus į mokyklą. Liko tik dvi savaitės iki mokslo metų pabaigos, tad berniukai su džiugesiu skuba į paskutines etnologijos pamokas.

Dirbu Palangoje – man gėda pasakyti savo atlyginimą (142)

Gyvenimas susiklostė taip, kad po studijų gavau darbą sanatorijoje Palangoje. Svajonė išsipildė, nes dirbu tai, ko visada norėjau, padedu žmonėms reabilituotis po sunkių ligų. Tik labai liūdna, kad mano darbas yra labai menkai apmokamas.

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (78)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.