Vienišos mamos laiškas: tėti, kiek praradai, kai pusketvirto tūkstančio dienų nebuvai kartu

 (93)
Mūsų namuose dešimt metų nėra tėčio. Auga (jau užaugo) trys vaikai. Kaip gyvename? Gerai ir paprastai.
© Shutterstock nuotr.

Kartais piniginė pilnesnė (keletą dienų po algos ar avanso), kartais tuštesnė (sumokėjus įprastus mokesčius, nupirkus nuolatinius bilietus, dar kuriam nors batus, šampūno, kojinių ir t.t.). Visada žinome, kad kaip nors išsisuksime, kad išeitėlę rasime. Ne kartą patys nustembame: visai neblogai iki algos prasisukome ir gana ramiai jos sulaukėme.

Gal todėl, kad puodai ant viryklės nuolat pilni (anądien balandėlių išviriau du puodus: kopūstas buvo didokas, į faršą įmaišiau moliūgių, morkų, grybų - tris dienas valgėme už 15 litų, ir buvo išties skanu), turbūt todėl, kad dirbu dviem etatais, dar todėl, kad mokomės atskirti būtiną poreikį nuo užgaidos.

Niekada nesiskundžiame, nors mūsų pajamos tik per plauką didesnės už skurdo ribą. Priešingai - vienai kitai tolimesnei kelionei ar buto remontui, daromam savomis rankomis, pasitaupome.

Dešimt metų mūsų namuose ramybė. Tai be galo daug.

Dešimt metų nesu viena: esame keturiese.

Tik kartais dilgteli širdyje: nemokėsiu, oi nemokėsiu būti viena, kai mano džiaugsmeliai, mano aukso obuolėliai išskris. Kiek daug, oi, kiek daug, mūsų tėti, praradai, kai pusketvirto tūkstančio dienų nebuvai kartu ir neišgyvenai to laiko, kupino šypsenų, dūkimo, ašarų, ligų, meilės, šeštadienio rytais į lovą atnešamos kavos, tinginystės, darbelių, pykčių, barnių, dovanų, susitaikymų, kasdienybės ir švenčių - mūsų vaikų dienų, mūsų vaikų metų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Rašinys skirtas DELFI Piliečio paskelbtai Savaitės temai „Vienas auginu vaiką: kaip aš išgyvenu“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaitytojo nuomonė. Laisvės premija turėjo būti įteikta kitiems (56)

Štai ir sulaukėme 26-ujų Sausio 13-osios metinių, o su metinėmis iš paskos – ir klausimas, kam duoti arba kam neduoti Laisvės premiją. Na, pagaliau seimūnai nusprendė, kam šiais metais paskirti premiją – nepriklausomybės akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui.

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (179)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Emigranto prisipažinimas: atsipeikėkit! (466)

DELFI pasirodęs straipsnis apie lietuvį, kuris po penkerių metų nusprendė su šeima iš Norvegijos grįžti gyventi į Lietuvą, diskusijų skiltyje sukėlė gyvenančių gimtinėje ir užsienyje skaitytojų diskusiją, ar teisingai pasielgė istorijos herojus. Nors dauguma ir nepalaikė tokio tautiečio žingsnio, tačiau sutiko, kad ne visada materialinė nauda atstoja Tėvynės ilgesį. Kiti pasidalino ir asmenine patirtimi, tad pateikiame įdomiausias nuomones. Taip pat galite pasidalinti savo patirtimi rašydami adresu el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano sprendimas“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (249)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.