Vienišos mamos laiškas: tėti, kiek praradai, kai pusketvirto tūkstančio dienų nebuvai kartu

 (93)
Mūsų namuose dešimt metų nėra tėčio. Auga (jau užaugo) trys vaikai. Kaip gyvename? Gerai ir paprastai.
© Shutterstock nuotr.

Kartais piniginė pilnesnė (keletą dienų po algos ar avanso), kartais tuštesnė (sumokėjus įprastus mokesčius, nupirkus nuolatinius bilietus, dar kuriam nors batus, šampūno, kojinių ir t.t.). Visada žinome, kad kaip nors išsisuksime, kad išeitėlę rasime. Ne kartą patys nustembame: visai neblogai iki algos prasisukome ir gana ramiai jos sulaukėme.

Gal todėl, kad puodai ant viryklės nuolat pilni (anądien balandėlių išviriau du puodus: kopūstas buvo didokas, į faršą įmaišiau moliūgių, morkų, grybų - tris dienas valgėme už 15 litų, ir buvo išties skanu), turbūt todėl, kad dirbu dviem etatais, dar todėl, kad mokomės atskirti būtiną poreikį nuo užgaidos.

Niekada nesiskundžiame, nors mūsų pajamos tik per plauką didesnės už skurdo ribą. Priešingai - vienai kitai tolimesnei kelionei ar buto remontui, daromam savomis rankomis, pasitaupome.

Dešimt metų mūsų namuose ramybė. Tai be galo daug.

Dešimt metų nesu viena: esame keturiese.

Tik kartais dilgteli širdyje: nemokėsiu, oi nemokėsiu būti viena, kai mano džiaugsmeliai, mano aukso obuolėliai išskris. Kiek daug, oi, kiek daug, mūsų tėti, praradai, kai pusketvirto tūkstančio dienų nebuvai kartu ir neišgyvenai to laiko, kupino šypsenų, dūkimo, ašarų, ligų, meilės, šeštadienio rytais į lovą atnešamos kavos, tinginystės, darbelių, pykčių, barnių, dovanų, susitaikymų, kasdienybės ir švenčių - mūsų vaikų dienų, mūsų vaikų metų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Rašinys skirtas DELFI Piliečio paskelbtai Savaitės temai „Vienas auginu vaiką: kaip aš išgyvenu“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Nusprendė pasikeisti pensijos kaupimo sutartį – sulaukė pribloškiančio banko atsakymo (43)

DELFI nuolat matau tekstus apie tai, kaip sunku žmonėms gyventi – kaip per mažai jie uždirba, per daug išleidžia ir panašiai. Vieni sako „mes gyvename blogiausiai už visus“, kiti atgal šaukia tą patį. Man atrodo supratau, kas yra blogiausia – mus visus kasdien gąsdina ir perspėja, bet kai tik paklausi, ką gali dėl to padaryti, valstybė atkiša špygą.

Lietuvos kariai saugo mus, bet ar suteikiame jiems galimybes gyventi orų gyvenimą? (135)

Kiekvienas turime savo gyvenimą ir norime jį nugyventi oriai ir nemirti per anksti. Tam, kad būtume saugūs, apsaugoti nuo karo ir kitų grėsmių valstybėje, rūpinasi kariuomenė. Kariai saugo mus.

Asmeninis išbandymas – įveikti sunkūs kilometrai vaizdingoje Norvegijoje (5)

Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau. Pirmas mano rimtesnis ultra bėgimas būtent ir buvo šios serijos pionierius – Ecotrail de Paris 80 km, o šią žiemą, kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nereali mintis įveikti visus Ecotrail serijos ultra bėgimus.

Naujasis Darbo kodeksas: vieniems atiteko žirgas, kitiems – sudėtingesnės darbo sąlygos (63)

Gyvenimas intensyvus, kiekviena diena sklidina naujienų, jų daug, ne visada įmanoma jas visas suvokti ir įvertinti. Svarbiausia naujiena laikyčiau Darbo kodekso pataisų priėmimą ir tikėtiną kodekso įsigalėjimą nuo liepos 1-osios dienos. Bandžiau suvokti kodekso naujumą ir galimą demokratijos plėtrą dirbantiesiems.

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (109)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...