Šių pamąstymų nerekomenduoju skaityti ištekėjusioms moterims ir vedusiems vyrams, laimingai gyvenantiems šeimoje ir nejaučiantiems vienišumo diskomforto. O jei vis tik jaučiate bendravimo stygių - kelias pas psichologą jums tebūnie rožėmis klotas.
Žemiau išdėstyti samprotavimai skirti žmonėms, kurie vakarais parslenka į šaltus bedvasius namus, žinodami, kad ten užsidarys vieni - geriausiu atveju, išves pavedžioti ten per dieną paliktą tokį pat vienišą šunį... Na, gal dar pusvalandžiui užsuks į šalia atsidariusį prekybos centrą - ne todėl, kad reikėtų ko nors nupirkti, o tiesiog šiaip sau, pasiklausyti prieškalėdinių, vėliau iki koktumo įgrisiančių motyvų, pažiūrėti į gyvus žmones eilėje, ir parsinešti vieną indelį jogurto, nes prieš savaitę ėmeisi laikytis naujo pavyzdžio dietos ir jokio poreikio pirkiniams nebejauti.
Vargu ar ką išvis jauti... Seniai tavo ranka nebuvo kieno nors šiltame delne, seniai springdamas spagečiais emocionaliai kažkam pasakojai apie kažką tokio nereikšmingo, tačiau labai labai svarbaus tau ir jam...
Psichologė Tatjana Leus vienišumą apibūdina sąvoka „liūdna būsena“. Jos metu žmogus patiria pojūtį, kad jo niekas nesupranta, niekam jis nėra įdomus ir niekam nereikalingas. Dar graudžiau: jam niekas neįdomus, nereikalingas ir nėra kam apie tai pranešti...
Vienišo žmogaus būsena yra susikuriama laisvanoriškais pagrindais. Niekas mums tame procese nevadovauja. Mes patys pareiškiame pasirinkimą būti vienišais. Tai mūsų asmeninis sprendimas, už kurį mes patys ir turėtume prisiimti atsakomybę. Ar prisiimame - kitos temos kitas klausimas...
Vieniši vyrai ir vienišos moterys, visuomenės nuomone, yra vertinami skirtingai: moterims suteikiama lengvata būti vienišoms, nes dar labai gajus požiūris, kad moteris - pasyvioji pusė, kuri vadovaudamasi gero tono taisyklėmis turėtų laukti aktyviosios pusės, t.y. vyro dėmesio proveržių. Visuomenė tokias moteris išstumia į socialinį užribį ir suteikia privilegiją jausti begalinę užuojautą ir net gailestį.
Tuo tarpu lygiai taip pat nelaimingais save traktuojantys vieniši vyrai sociumo požiūriu atsiduria nekarūnuoto princo nugalėtojo pozicijoje. „Svajonių jaunikių“ etiketėmis padabinti vienišiai savo pojūčius galėtų apibūdinti taipogi įvairiai. Priklauso nuo jų gyvenimiškos patirties. Vieni išties nuoširdžiai džiaugiasi nusikratę atsakomybės už šeimą balasto, ir pasirengę visą likusį gyvenimą nešti laisvai svetimose pievose besiganančio mustango vėliavą, kad tik vėl nepatirtų bauginančios nelaisvės pančių.
„Kalnų ereliai nelaisvėje nesidaugina“ - kaukaziečių folklorą cituoja psichologas Sergejus Šiškovas... Jis pabrėžia, kad laisvė skiriama į dvi priešingos prasmės kategorijas: viena iš jų - laisvė nuo ko nors (laisvė nuo atsakomybės, laisvė nuo įsipareigojimų ir kitos to pobūdžio destruktyvios laisvės, ištuštinančios individo sielą); ir kita, teigiama, kūrybos laisvė ką nors veikti (laisvė rinktis įsipareigojimus, laisvė auklėti savo vaikus, galų gale, laisvė būti šalia kito žmogaus, jo neskaudinant.... pastaroji laisvė suteikia asmenybei emocinę bendrovės su artimaisiais pilnatvę).
Vyriškiui, ypač sulaukus vidutinio amžiaus, tapti pačiam sau šeimininku - tokią nuostatą tarytum galima pripažinti kažkokio lygmens asmenine vertybe. Šis požiūris būdingas netradiciškai laisvę suvokiantiems vyrams, kažkada priėmusiems sprendimą likti vienišais, išsiskiriant su prieš tai buvusia žmona.
Tačiau metų tėkmė - nesustabdomas procesas, tad sulaukus penkiasdešimties tokie vyrai vis tik pripažįsta sau ir savo aplinkai, kad vis tik tušti namai yra pernelyg slogi atmosfera pilnatviškam gyvenimo pojūčiui. Jei keturiasdešimtmečiai gali jaustis dar vis nusiteikę vienadienių drugelių gaudymo ypatumų demonstravimui, tai vyriškiai po penkiasdešimt penkerių perkainuoja vertybes ir sugriauna savo pačių sukurtą emocinę nuostatą nebūti rimtų, įsipareigojimus primenančių santykių ieškojimuose. Tuomet žmogus nugali savo aukos kompleksą ir bando daryti kai kuriuos žingsnius diskomforto, keliančio vienišo žmogaus pojūčius, panaikinimo link.
Sėkmė rasti tinkamą partnerystę gyvenimui priklauso nuo daugelio faktorių: pirmiausia svarbu tai, kokią bazę buvo pasirinkęs dažniau vienišas vyriškis ar rečiau vienišė moteris. Moterys pernelyg silpnos prisipažinti, kad joms nelengva gyventi vienoms ir neigdamos savo kompleksus, dažniausiai slepiasi už visiems gerai žinomų frazių apie būties lengvumą be antros pusės, nenorėjimą nors ką nors keisti savo aplinkoje. Jos sunkiai pripažįsta vienišumo sunkį sieloje ir buityje, šventai įtikėjusios, kad keisti yra ne jų valioje. Kadangi į vienišumo problemą šiandien norėjau pažvelgti per vyriškių skelbimuose pareikštų pageidavimų prizmę, tai moteriškasis vienišumas šiandien verčiau lieka paraštėse.
„Noriu susipažinti“... Pabandykite surinkti atrodytų tokią banalią frazę „Google“. Protingasis internetas išmes dešimtis tūkstančių pavienių skelbimų bei tūkstančius svetainių adresų, kuriuose rasite milijonus bendraminčių, neturinčių kam pasiguosti, prie ko prisiglausti, su kuo persimesti žodeliu...
O dabar padarykite savo socialinį eksperimentą: pabandykite prisiregistruoti nors vienoje minėtų svetainių. Jūsų sėkmė priklausys nuo to, kokią frazę panaudosite savo prisistatymui. Jei parašysite, kad norite ilgalaikių santykių, draugystės ar net tik susirašinėjimo - jums rašys įvairūs žmonės, taip pat ir tie, kuriems norisi nedviprasmės pažinties su jūsų kūno formomis, ir tokie, kurie skatinami primityviosios prigimties siekia savo momentinių geidulių tenkinimo ir išties vieniši, jaučiantys elementaraus bendravimo stygių žmonės.
Atsisakius intymaus pasakų sekimo proceso kai kurie individai tiesiai šviesiai apšauks jus klimaksiniais nesusipratėliais, nesuprantama, ką veikiančiais tokioje veiksmingoje ne tik savaitgalio, bet ir kasdienos pažinčių derliumi garsėjančioje draugiškoje svetainėje. Lengviausiai tokiuose pažinčių svetainėse bendrauti su išties liūdnais, nes panirusiais į save, savo pergyvenimus vienišumo pagrindu žmonėmis. Jie su malonumu tenkinasi pasiūlyto atvirumo lygmeniniu komunikavimu, atsiverdami ir iš dalies apnuogindami savo susiformavusius kompleksus.
Pažinčių svetainėse galima sutikti taip pat aibes keisčiausių poreikių kupinų žmonių. Brandžios moterys trokšta būti įvertintos, tapti vėl geidžiamomis, taip pat dažniausiai reikšdamos norą užimti sąlyginėje šeimoje moteriškam pradui skiriamą tradicinę vietą, pačios sau prieštarauja, nesutikdamos tapti pasisiūliusių užuovėją vyriškių antromis pusėmis dėl neryžtingumo, įvairiausių baimių ir apskritai nenorėjimo vėl tapti priklausoma... Tokie vienos krypties, tačiau skirtingų prasmių prieštaravimai joms neleidžia susikurti gyvenimo, apie kurį jos paslapčia ir svajoja...
Su vienišais pagyvenusiais vyriškiais kiek kitaip. Kartais vienišas vyriškis paskęsta savo būsenos mėgavimęsi. Jis viešai visiems skundžiasi savo nelengva vienišiaus dalia, tuo padarydamas pirmą teisingą savo žingsnį sėkmės link, tačiau pasirinkimuose nemato ateities su žemiška moterimi, kadangi ji neatitinka žurnalų viršeliuose pavaizduotų prototipų ar paties sukurto stereotipinio moters idealo. Tokiu būdu inertiškumas sukuria precendentą verčiau dar palaukti ir paieškoti nei susieti save su nauja, galinčia blynus kepti, namus tvarkyti, padėti amžinai žaliuojančių sodų formavime, turinčia kitus socialinius įgūdžius moterimi, tačiau, savaime suprantama, dėl amžiaus neatitikmenų ir kitų parametrų neturėjimo, visiškai netinkama manekenės pareigybinei pozicijai užimti.
Savaime suprantama, po kelių ar keliasdešimties tokių bandymų vienišiai nusiviliama ir jiems išblėsta viltis rasti subalansuoto proto ir puikios, nepriekaištingos išvaizdos moterį. Tuomet vyrai krenta į vidutinio gylio depresijos santykiuose krizę, tuo pačiu iš savęs atimdami dar porą metų galimo harmoningo gyvenimo dviese su moterimi, turinčia labai daug teigiamų savybių, tačiau, savaime suprantama, pas kurią priekabus vartotojas rastų ir ydų.
Tiesiog toleruoti, ką ten toleruoti - mylėti ir gerbti, vyrai gali tik tokią moterį, kurios ydos jiems nėra erzinančios ir nemalonios... Vyrukai pamiršta, kad apie tobulas moteris - humanoidus tenka pamiršti... Jų elementariausiai žemės planeta negamina (nebent tai buvo jų pirmoji žmona). Tačiau būna priešingai: kai kurie vyrai „pagauna azartą“ ir kaip nutrūkę nuo pavadžio ima vieną „tvirtovę“ po kitos, savo sielos vėliavose pažymėdami pergalingas kovas ir akimirksniu pamiršdami pralaimėtus mūšius. Tokie vyrai eina per gyvenimą su nesibaigiančio karo šūkiu: „Gyvenk linksmai, mylėk karštai“.
Na, jei jau įjungti moterišką nuovoką, galima drąsiai teigti, kad kai kurie skelbimus ar anketas į pažinčių svetaines užpildę vyrai, ypač pusamžiai, turi labai sudėtingus santykius su savo nuosavais veidrodžiais: dažniausiai sutinkamas ūgio „pervertinimo“ ir amžiaus, „nuskynimo“ penkeriais, o kai kuriais atvejais - visa dešimčia metų, sindromas.
Neretai patys turėdami keliolikos, o sykiais keliasdešimties kilogramų antsvorį reiškia pageidavimą susipažinti ir džiaugtis likusiomis pensijinio gyvenimo dienomis su lieknomis, liaunomis, nepriekaištingo beraukšlio veido moterimis, kurių krūtinės apimtis, be abejonės, viršytų Pamelos Anderson gabaritus.
Tuo pat metu ponų pageidavimuose paklausios, savaime suprantama, moterys be žalingų įpročių, protingos, nuoširdžios ir ištikimos. Pažinčių skelbimuose vyrauja išskirtinis grožio poreikis. Nors pačių pageidavimų pareiškėjų nuotraukos nerodo, kad galėtų ponai publikuotis madų žurnalų viršeliuose, tačiau reikalavimai: kad būtų graži išore, kas man iš vidinio grožio, jei ryte pamačius nustos širdis plakusi...“ - kone standartiniai.
Dar viena labai svarbi ir dažna pageidaujama pretendentėms savybė - protingumas... kokiu būdu tas IQ būtų testuojamas su gramatinėmis klaidomis parašyto skelbimo autoriaus, lieka tik spėlioti, tačiau jau dabar galima susivokti, kad su beprotėmis nei artimų, nei tolimų santykių nenori niekas....
Atskiru punktu pamitę vyrai įvardija tvarkingumą. Reikia gerai pasukti galvą, kokia prasme tas tvarkingumas, realizuotinas gyvenime ir kas turėta mintyje: ryte tvarkingai atsikėlus eiti į darbelį, iš kurio grįžtant parvilkus maisto produktus vakarienei, kurią pagaminus nepriekaištingai suplovus indus, jau galima nutūpti bendrame guolyje?
O gal jokių mergvakarių su draugėmis, jokių pasisėdėjimų kavinėse, jokių vakarėlių su kolegomis, ypač šiukštu, dalyvauti korporatyvuose, kuriuose ištvirkavimui terpė išties palanki? Na, gal dar vieno, antitvarkingo gyvenimo, nors mažiausiai realaus varianto pavyzdys būtų: moters parsinešto pora dėžių alaus ir dvi savaitės nenuplėšiamo nuo teleekrano pasaulio futbolo čempionato stebėjimas? Dėl skonio, kaip sakoma, nesiginčijama, tačiau vargu ar tvarkingumas šiuo atveju tų vyrukų buvo sietinas su operacinės lygio švara ir tvarka namuose.
Na, apie naudos neieškojimą čia net neverta užsiminti... Kone kas trečiame skelbime akcentuojamas siekis neieškoti naudos ar finansinės paramos. Nematerialistės, ko gero, populiariausia geidžiamiausių moterų kasta Lietuvoje. Gyvenant sykiu dalintis pusamžio vyro gaunamais minimalaus atlyginimo trupiniais ar skurdžios pensijos ištekliais taip pat amoralu, kaip ir pačių žymiausių pasaulio teležvaigždžių honorarais.
Kelių pildytų skelbimų potencialios likimo lemtos moters vyraujanti dvasinė savybė turėtų būti humoras. „Kad smagu būtų bendrauti“ - rašo vienas jau šešiasdešimtmetį perkopęs pilietis. Kokiu būdu tas smagumas turėtų pasireikšti ir kuriai moteriai į tokį skelbimą atsiliepti - mistinė paslaptis.
Apie mąstymo galias jau užsiminiau proto turėjimo skiltyje, tačiau, manau, frazė „su mąstančia toliau savo nosies, žaisminga, platesnio akiračio...“ ir penkiolika metų už save jaunesne ponia norintis susipažinti plikis, ryškiai nuo savo deklaruojamo amžiaus dar „nusukęs“ dešimtį metelių, savo teigiama savybe įvardijo gražią šypseną.
Na, pageidavimas, kad moteris žinotų, ko nori iš gyvenimo, irgi ne pati rečiausia sąlyga. Tarytum filosofiniai „Hamleto“ klausimai būtų lengvas riešutėlis kiekvienai lietuviškai vienišei moterėlei, kuriai darbdavys už katorgišką darbą, dirbamą nuo ryto iki vakaro, moka atlyginimo minimumą, iš kurio tik pasitelkus neeilinius maginius gebėjimus galima išlaikyti šeimas, papenėti vaikus ir dar nelikti skolingomis už komunalinius mokesčius... Skelbimai, prisodrinti realių ir nelabai pageidavimų, atspindi visuomenės dvasinę būseną: žmonės iš esmės vieniši ir nepajėgūs kovoti su vienišumu. Tad ką daryti?
Psichologai, patardami, ką daryti vienišiui, kuris rado savyje jėgų pripažinti savo vienišumo neįgalumą pirmuoju žingsniu vadina patį teisingiausią veiksmą: kaip ir įvardijant bet kokias priklausomybes, taip ir priklausomybę nuo vienišumo, yra paties fakto, kad esi vienišas ir tame procese nelaimingas, konstatavimas.
Antras žingsnis - aukos komplekso atsikratymas, lydimas inertiško požiūrio į viltį galimybę... Padarius netinkamus žingsnius: įjungus pernelyg aktyvią neigiamo požiūrio į moteris poziciją ar pernelyg priekabiai vertinant galimą bendravimą su moterimi arba iš esmės pernelyg reikliai vertinant moteris, vėl netenkama ieškojimo aktyvumo būsenos ir persijungiama į kančios kultivavimą nuo vienišumo.
Tuo tarpu norintys susipažinti vienišiai jau savaime yra nusivylęs savo buvusiomis moterimis socialinis produktas, ir savo veiksmais dar labiau gilinantys situaciją, ypač po vienos ar kelių nesėkmių. Jei numatoma moteris nepasidalino bendrumu arba dėl neaišku kurios priežasties atsakė dėmesio, tai suformuoja būseną, tarytum sniego riedulį, nuolat apaugantį negatyvu, sukuriančiu apie save kaip asmenybės menkavertiškumo, socialinio nepilnavertiškumo kompleksą. Tuomet vėlgi susidaro tam tikra disharmonija, išbalansuojanti artimus santykius su savimi (kai imi savęs nemylėti, nepriimti, kaltinti save, nesupranti pats savęs ir net meluoji pats sau).
Psichologinės sveikatos balansas iš esmės yra ne tuomet, kai minėti destrukciniai pojūčiai neaplanko sveikas asmenybes, o tuomet, kai sveika asmenybė juos labai greitai atpažįsta ir imasi veiksmų, skubiai išeiti iš tokios būsenos. Nusivylusius vienišius tokia būsena lydi nuolat, jie net gardžiuojasi tokia būsena, ją nuolat matuodamiesi.
Daugelis gali paprieštarauti, kad vidutinio amžiaus krizė aplanko visus. Taip, tačiau tai laikina būsena ir galima ją sulyginti su buvimu narkozėje chirurginės operacijos metu. Jei tokie pojūčiai susiformuoja chroniškai, tai reikia ieškoti priežasčių, kokiu būdu nugalėti vidinę vienišumo krizę, kol neišryškėja šalutiniai vidiniai visuminės vienumos požymiai, kai individas dėl visų jį ištinkančių bėdų kaltina neteisingai besielgiančius aplinkinius.
Tokiu atveju emocijų nevaldymas gali reikšti tik viena: toks vienišas žmogus savo emocijų valdymą atiduoda jį supantiems žmonėms... Suprasdamas, kad su juo dedasi keisti dalykai, aplinkiniai ima erzinti, dirgiklius vienišius perkelia į žmones, su kuriais susitinkama darbe, buityje, aplinkoje... Tuo pačiu jam dar labiau sumažėja noras bendrauti su priešingos lyties žmonėmis, nes į paviršių iškyla užslėptos atostūmio baimės: viena pretendentė gali atrodyti pernelyg graži, kita - nepakankamai graži ar neįdomi, trečia - nelygiavertė socialiniame sektoriuje, ketvirta netinkama dėl dar kokių nors prisigalvotų fobijų.
Susidaro situacija, kai nebandymas atrodo pati optimaliausia išeitimi. Tik nereikia galvoti, kad vienišiai - negalintys prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą yra analogiškai nuskriausti kitose srityse. Tokie žmonės, priešingai, sociume gali būti labai sėkmingi, vadovauti didelėms įmonėms ar korporacijoms, netgi efektingai dalintis atsakomybę už įspūdingo dydžio finansinius išteklius ar kitas vertybes, taip pat dideles grupes žmonių.
Mes labai gerai žinome, kad kiekvieno žmogaus didžiausia siekiamybė yra aukščiausių malonumų troškimas. Dažnai mūsų aptariamiems vienišiams buvimas tokioje socialinėje kategorijoje ir yra aukščiausia malonumo apraiška. Tai psichologai įvardija kaip žaidimą vienišumu. Toks amžinas gyvenimo klajūnas net dykumoje neieško šaltinio, tiesiog jis demonstratyviai klajoja po dykumą, prieš tai visiems apreiškęs savo norą klajoti.
Kiekvienas iš mūsų laisva valia renkamės savo kelią. Neretai vienišiai savo pasirinkimą vartoja kaip savo sielos žinovai gydytojo skiriamus vaistus: kasdien po arbatinį šaukštelį skundų apie nelengvą vienišiaus dalią jiems atneša puikią savijautą visai dienai. Nepamirškime: laisvos asmenybės turi neatsiejamą laisvę pasirinkti: tapti laisvais išdidžioje vienumoje ar džiaugtis laisve dviese.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!