Ironiška. „Sėdžiu“ pažinčių portaluose jau kokius penkerius metus. Dažnas paklaustų, kodėl ten? Tiesa ta, kad jau išbandyti klubai, kuriais nusivyliau, nes ten ateina 20-metės studentės arba draugų kompanijos su poromis tiesiog papramogauti. O aš jau esu 35-erių metų vyriškis, todėl turėjau laiko įsitikinti, kad vienam kabinti studentes ar kokios nors draugų kompanijos merginas - kvailas būdas.

Į draugų vakarėlius nevaikštau, nes, manau, esu ramus žmogus ir man tai svetima. Nemėgstu susibūrimų, kur be saiko vartojamas alkoholis, per visus aukštus skamba muzika. Be to, tam ir draugų neturiu, nes dauguma tokiame amžiuje jau sukūrę šeimas, augina atžalas, tai jiems ne tas rūpi.

Bandžiau pakviesti į pasimatymus ir keletą simpatiškų bendradarbių, tiesa, nepasisekė, nes gaudavau atsakymus, kad jos jau turi širdies draugą arba pasijausdavo nepatogiai, nes nenori veltis į intrigas su bendradarbiu, nenori apkalbų.

Taigi, belieka pažinčių puslapiai. Tik ten koks 90 proc. iš tiesų neieško gyvenimo meilių ar ilgalaikių draugysčių. Ieško kažko tokio - tikro vyro, „supermeno“, dažniausiai nuotykių arba kaip pratempti darbo laiką tuščiai praplepant su kuo nors socialiniuose tinkluose.

Į pasimatymus merginas, su kuriomis susipažinau pažinčių tinklalapiuose internetu, kviečiu gana dažnai. Aišku, stengiuosi žvilgtelėti į nuotraukas, pabendrauti žinutėmis, kad nebūtų tuščias susitikimas ir nereikėtų nusivilti.

Nemanau, kad esu labai išrankus, paprastai man po pirmo susitikimo būna aišku, kuri mergina man atrodo simpatiška, o su kuria daugiau nenorėčiau susitikti. Manau, merginos ilgiau galvoja ir renkasi. Jeigu susidomiu, būtinai paskambinu, pakviečiu kur nors susitikti. Susitikimo vietas pasirenku įvairias - ir jaukias senamiesčio kavines, ir pasivaikščiojimą po parką, kino seansą ir t.t.

Nevengiu sakyt komplimentų ir dovanoti gėlių. Gaila, bet po kurio laiko jos pasako, kad aš ne tas žmogus, kurio ji ieško. Nesu ir nesistengiu būti „supermenu“, nesuprantu, kaip dar atsiranda 30-ečių, kurios iki šiol naiviai ieško pačių pačiausių. Gal neturiu tų savybių, kurių dabar vaikosi, gal koją kiša, kad esu romantikas, kad susitelkiu į bendravimą ir nesiblaškau tarp keliasdešimt kandidačių, ieškodamas geriausios, kaip turbūt elgiasi dauguma tų, kurie ieško įdomybių, nuotykių, o gal paikumo.

Manau, esu įdomus žmogus, turintis įvairių pomėgių - mėgstu keliauti, nueiti i koncertus, būti gamtoje, plaukioti baidarėmis, ekstremalią žvejybą, muzikuoju. Turiu aukštąjį išsilavinimą, darbą, tik asmeninio gyvenimo niekaip neišeina susitvarkyti. Kaip tik ir noriu tai padaryti. Esu atviras bendravimui, kuris būtų abipusis, nuoširdus ir nesavanaudis, paremtas pasitikėjimu ir tikras, tokiam, kurį būtų galima pavadinti draugyste. Esu vienišas, bet vis dar tikiu, kad esu vertas geresnės, nei tos, su kuriomis iki šiol teko susitikti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.

Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“ iki vasario 10 d. Vieno teksto autoriui atiteks specialus DELFI puodelis ir 50 litų „Vero Cafe“ čekis.

Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: