Girdėjau jo gilų alsavimą. Šiąnakt jis blaškėsi per miegus. Paglostau jo galvelę ir pabučiuoju. Akys pritvinsta ašarų... Ir tas šlykštus saldus skonis burnoje neduoda man ramybės. Pažvelgiu pro langą. Nejučiomis nusišypsau, per naktį prisnigo mažai, nereikės automobilio gramdyti.
Kai mano kūną šildo karštas vanduo, susigūžiu ir pravirkstu... Norėtųsi verkti, verkti tiek, kad išverkčiau visą skausmą, visą liūdesį ir neviltį. Bet vietoj ašarų jūros tik jaučiu, kaip gokčioju ir kūkčioju. Užsimerkiu. Mintyse prisimenu, kai tavo rankos lietė mane, kai tavo lūpos bučiavo mano kaklą. Kai aš įsikniaubdavau į tavo šiltą kūną ir gerdavau tavojo kūno šilumą, o tu viena ranka laikydavai mane apkabinęs, o kita – glostydavai mano plaukus. Paskui mus užvaldydavo instinktai ir mes mylėdavomės.
Atrodė, niekad nepasisotinsime vienas kitu, atrodė, niekad nesiliaus ši laukinė aistra, šis nenumaldomas geismas. Ir netgi tada, kai mūsų kūnai suglebdavo ir ilsėdavosi vienas kito glėbyje, abu jausdavome tą nenugalimą meilės alkį. Norėdavosi dar ir dar...Ir visaip. Atsimerkiu, užsuku vandenį ir apsigobiu rankšluosčiu.
Nueinu į virtuvę. Ant stalo stovi nugertas vyno butelis. Pakeliu taurę. Norėtųsi ją sviesti į sieną taip, kad ji sudužtų į milijoną šukių, kurios pažirtų ant grindų. O dūžtančio stiklo triukšmas užgožtų mano širdies balsą ir kad daugiau niekados, niekados neišgirsčiau... Bet susitvardau, taurę tyliai padedu į indaplovę, kad tik neprižadinčiau sūnaus. Šiukšlių kibire suskaičiuoju vyno butelius. Žinoma, nepamenu, kiek vakar gėriau viena. Žinoma, nepamenu kaip ilgai vakar gėriau viena... Bet pagal tai, kad jaučiu tą saldų skonį burnoje, suprantu, kad buvo kaip visada... Kad buvo taip, kaip pastaruoju metu tampa įprasta.
Suvokiu, kad šitaip negali tęstis ilgiau. Suprantu, kad vyne nenuskandinsiu savojo skausmo, kad tai ne išeitis, bet... Bet argi yra kita išeitis? Ne, nėra. Nėra! ir jau niekad nebus. Kaip jau niekados nebus tų paslaptingų mūsų rytų, tų tylių prisiglaudimo akimirkų, tų šypsenų mūsų veiduose ir širdyse. Niekada daugiau nepažvelgsi man į akis. Niekada daugiau neišgirsiu tavo užburiančio balso, niekada....
Gurkšteliu kavos. Ima krėsti drebulys. Šlapią rankšluostį pakeičiu chalatu. Bet vis dar šalta ir vis dar išlieka nemalonus pojūtis burnoje. Užverčiu galvą, suimu rankomis plaukus, mane užplūsta beviltiškumas. Suvokiu, kad turiu gyventi toliau, kad negaliu pasiduoti, kad privalau išgyventi ir šį kartą. Džiovintuvu džiovindamasi šlapius plaukus pastebiu, kokia suburkusi mano veido oda, kokios liūdnos mano akys ir koks pavargęs mano žvilgsnis.
Alkoholis ir rūkalai.... Kiekvieno vakaro žymė manyje, kiekvieno vakaro pėda mano širdyje. Žiūriu į savo atvaizdą veidrodyje. Galvoju, o jeigu išeičiau iš šio pasaulio, ar kas nors manęs pasigestų? Ar trūktų kam nors manęs? Ar tu ilgėtumeis manęs... Veidą ištepu pudra, paryškinu vokus, blakstienas, įsisegu auskarus. Viskas. Viskas, daugiau verkti negaliu. Nubėgs akių tušas. Privalau tvardytis, susiimti. Pažvelgiu į laikrodį, jau pats metas ir žadinti sūnų.
Mano vaikas miega ramiai, jo burna praverta. Tyloje klausau jo širdies dūžių. Paliečiu jo kūnelį, pašaukiu vardu, o kai pabučiuoju į žanduką, jis atsimerkia. Rytukas, sakau jam. Sūnus vartosi šiltoje lovoje, o aš žvelgiu į jį ir galvoju, kodėl reikia tiek iškęsti, tiek išverkti ir tiek išgerti, kodėl reikia parklupti, o paskui vėl atsikelti, kodėl negali būti viskas daug paprasčiau.
Paduodu sūnui drabužius. Vaikas rengiasi ir kažką kalba. Bet aš negirdžiu jo, nes manęs čia nėra. Aš nesu šiame kambaryje, aš nesu šiame laike, aš esu kažkur. Kažkur, įstrigusi tarp laimės ir beprotybės, meilės ir skausmo. Mano judesiai automatiški, žvilgsnis šaltas. Įdomu, ar septynmetis vaikas gali prisiminti šias dienas? Ar mano vaikais prisimins šį laiką?
Užrakinu namų duris ir paimu sūnų už rankos. Tylioje, dar miegančioje mūsų daugiabučio namo laiptinėje aidi mūsų žingsniai. Sustoju, apkabinu sūnų, pabučiuoju jį ir pasakau, kad mamytė jį labai myli. Dar paprašau, kad niekad to nepamirštų. Išeiname. Išeinu į naują dieną, į naują rytą. Nežinau, ką padovanos man ši diena. Ilgesį, ašaras ar... Bet tikiu, kad ateis ta diena, ta manoji diena ir kad aš tikrai išmoksiu gyventi be tavęs.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tikriausiai kiekvienas žino tą jausmą, kai širdis tarsi subyra į šipulius – mylimas žmogus taria „sudie“. Vienas tai daro trenkdamas durimis, kitas – žodžius vyniodamas į vatą, o būna ir tokių, kurie atsitveria tylos siena neva taip visiems lengviau.
Vis dėlto, ne veltui sakoma, kad laikas gydo žaizdas, o kartais – ir atveda į protą. Atsisukus atgal pagalvoji, kad mylimasis ar mylimoji padarė savotišką paslaugą – juk dabar geriau.
Likus kiek mažiau nei mėnesiui iki meilės šventės – Valentino dienos – prašome Jūsų padėti tiems, kurie išgyvena širdies sopulį, ir pasidalinti savo patirtimi, kad išsiskyrimas ne visada sugniuždo, o meilės pabaiga drąsiai gali tapti naujų jausmų pradžia.
Konkurse dalyvauti galite iki vasario 14 d. el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Išsiskyrimas“.
Konkurse galite dalyvauti trimis būdais – siųsdami laiškus el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Išsiskyrimas“, ar naudodamiesi nuorodomis žemiau. Nepamirškite nurodyti el.pašto adreso!
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti čia:
Taisyklės:
1. Konkursas vyksta nuo nuo sausio 16 d. iki vasario 14 d.
2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;
3. Nugalėtojas/-a renkamas/-a 2014 m. vasario 17 d. burtų keliu iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojas skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.
4. Konkurso prizas – knyga „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“.
5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis delfi.lt savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.