Vienintelis blogos nuotaikos sprendimo receptas

 (1)
Kai užpuola liūdnos mintys galima daryti daug smagių dalykų: susitikti su draugais, aplankyti mamą, apsipirkti, pažiūrėti smagų filmą, paskaityti gerą knygą, pasigaminti savo mėgstamą patiekalą, pasportuoti. Bet...
© Skaitytojo nuotr.

Atradau vieną esminį dalyką tuomet, kai mane buvo užpuolusi 30 metų krizė, kuomet skaičiau „Alchemiką“ vardan to, kad suprasčiau, kas vyksta, kuomet chroniškas nuovargis buvo taip smarkiai užvaldęs, kad visos naktys tapo bemiegės.

Supratau, kaip svarbu atrasti save. Savęs atradimas man reiškia harmoniją su savimi ir mane supančiu pasauliu. Pomėgiai keičiasi, karjera netenka prasmės, materialinės gerybės praranda vertę, draugai ateina ir išeina, o aš visada lieku su savimi.

Man atrasti save reiškia džiaugtis tuo, ką turiu čia ir dabar, o ne tuo, ką galėjau ir galėčiau turėti, kokia esu, o ne kokią mane norėtų matyti kiti. Manau, kad tai yra viso gyvenimo darbas ir būtent dirbant šį darbą sau atradau fotografiją. Aš be galo myliu gamtą, ir būtent gamtoje jausdavausi rami, saugi, laiminga.

Gamta mane visada užburdavo savo grožiu ir, kas svarbiausia, nepakartojamais vaizdais. Todėl dabar man nėra liūdnų dienų – kiekvieną laisvą akimirką aš mėgaujuosi savo nauju pomėgiu – įamžinu tai, kas sukelia pačias geriausias emocijas. Todėl vienintelis receptas įveikti blogą nuotaiką – mylėti save, įsiklausyti į save ir paklusti savo prigimčiai.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Šis rašinys skirtas konkursui „Kai užpuola liūdnos mintys, aš...“. Prašome skaitytojų – pasidalinkite geros nuotaikos receptu: ką darote, kai užklumpa liūdnos mintys, ką pasiūlytumėte daryti tiems, kurie niekaip negali pamiršti blogos nuotaikos? O gal galite pasidalinti istoriją, kaip praskaidrinote dieną kitam?

Už pozityvumą ir pagalbą nusišypsoti kitiems skirsime prizus! Trys skaitytojai, pasidalinę geriausiais puikios nuotaikos receptais ar istorijomis, kaip jiems pavyko praskaidrinti dieną sau ar kitiems, gaus po vieną knygą - Česlovo Milošo „Abecėlė“, Radeko Sikorskio „Šventųjų pelenai“ ar Aurimo Švedo pokalbių su Petru Repšiu knygą „Piešimas buvo tarsi durys“.

Receptus ir istorijas prašome siųsti el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Nuotaika“ iki lapkričio 5 d.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (108)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (85)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...