Michaelis Connelly, Tess Gerritsen, Aleksandra Marinina ir net Khaledas Hosseini liko toli už nugaros. Tai, be abejo, vienas ryškiausių literatūrinių įvykių ne tik detektyvų žanre. Apeiti romano neįmanoma – galima tik pabandyti suprasti, kas jame yra tokio ypatingo, ir – ar yra?
Kokia yra populiariausia visų laikų tema? Meilė? Ne, ne meilė – santuoka. Prisiminkime visus klasikinius pavyzdžius, nuo „Pavojingų ryšių“, „Egoisto“, „Ponios Bovari“, „Anos Kareninos“, „Lolitos“ iki D. Browno „Da Vinčio kodo“ – jame taip pat buvo aptarinėjama ne meilė, o Jėzaus Kristaus „santuokiniai“ ryšiai.
Santuoka yra viso Vakarų civilizacijos „taboo“, kurį skirtingais būdais bandė nuvainikuoti bene visi geriausi pasaulio rašytojai. Patį žodį „taboo“ čia reikėtų suprasti ne draudimo, bet Įstatymo kontekste, ir tada santuoka, žinoma, yra amžina tradicinė vertybė, be kurios civilizacija išnyktų.
Gillian Flynn sumaniai išnaudoja šią civilizacijos dovaną literatūrai, ir dar kartą pabando perrašyti įstatymus: Nikas ir Eimė – tradicinė viduriniosios klasės pora, nei per daug turtingi, nei visiški skurdžiai ir žinoma, jie abu pakliuvo į nelaimingos santuokos žabangas. Jie abu - tarsi ištraukti iš sociologijos vadovėlio tam, kad parodytų statistiniam skaitytojui jį patį.
Romanas „Dingusi“ – tai vyro ir moters pasakojimai. Dvi skirtingos perspektyvos, žvelgiančios į tą patį reiškinį – santuoką. Romano pradžia gali klaidinti, nes autorė nepasako, kad Eimės dienoraštis, kuris čia įpintas – viso labo pradžios intriga. Tolesnio galvosūkio detalė. Jis perdėtai banalus, lyg būtų pasiskolintas iš kokios eilinės supermamos socialinio tinklapio sienos.
Super laiminga žmona, besidžiaugianti viskuo, kuo tik įmanoma. Nes ji pagaliau rado savo svajonių vyrą. Ir dėl jo paaukojo viską – karjerą, Niujorką, savigarbą, pinigus. Žemiau kristi turbūt ir nebuvo įmanoma. Bent jau taip atrodo iš pradžių. Vėliau – pagal klasikinį scenarijų – ji turėjo susitaikyti su vyro smurtu ir išdavyste.
Bet nesusitaikė. Šis romanas galėtųsi vadintis ir „Nesusitaikymas“. Jame aprašyta moteris, kuri keršija savo vyrui, ji parodyta kaip budelis, bet mažai kam šautų į galvą ją kaltinti (juolab, nepamirškime, romaną rašė moteris). Taigi, viskas atrodo tipiška ir aišku, ar ne? Kas čia naujo – nepatenkinta, nelaiminga, užguita žmona ir pasileidėlis vyras. Tai normalu. Nenormalu būtų, jei būtų atvirkščiai. Romano sėkmę nesunku suprasti – čia viskas bus atvirkščiai.
Žmona, Eimė, imasi keršyti už sugriautą gyvenimą, už nepateisintus lūkesčius, už atimtą laimę. Tiesa, autorė nenorėjo parodyti, kad žmona elgiasi teisingai. Ji visais įmanomais būdais stengėsi paversti ją „blogiuke“. Daug pastangų, norint pavaizduoti nelaimingą moterį kaip pamišėlę ir vis tiek jos vyro, Niko, niekaip nepasidaro gaila.
Nes jis pats nesijaučia dėl nieko kaltas, jis pasimetęs ir atrodo ne visai supranta, kas blogai. Pats suvokia, kad smurtas prieš moterį nėra gerai, bet savęs dėl jo nekaltina. Kaip ir dėl viso kito.
Paradoksas: nors romaną parašė moteris, vis dėlto, ji tvirtai laikosi santuokos „taboo“ principo – tai amžina vertybė. Juokinga, kad pabaigoje autorė parašo padėką savo šauniam vyrui ir suvardija, kuo jis toks šaunus. Gal tai nėra reklaminis triukas, bet žvelgiant plačiau – tikrai juokinga, kad pati autorė tarsi atkartoja Eimės sumeluotą dienoraštį. Po kurio seka nesumeluojamos gyvenimo tragedijos.
Romanas pagavus, vietomis žaižaruojantis nesuvaidintu moterišku pykčiu, ir atvirai besityčiojantis iš vyrų giminės - nors ir labai „tiesiai per aplinkui“. Detektyvinė intriga čia mezgama iš to, kad niekada nežinai, kur melas ir kur tiesa. Tiek Nikas, tiek Eimė gyvena melo ir apgaulės pasauliuose, kur tiek melo, kad atrodo, jog nepavyks rasti tiesos. Bet galiausiai viskas paaiškėja. Ir kiek nuvilia. Bet nevalia išduoti knygos pabaigos, kuri nėra labai nenuspėjama, tačiau nėra ir banali, kaip dažno amerikietiško detektyvo.
Pačia bendriausia prasme – tai romanas apie santuokinį melą, apie bandymą „prisitaikyti“, apie socialinį ir kultūrinį spaudimą, kuris sako: kiekvienas žmogus turi gyventi santuokoje ir turėti vaikų. Banalu? Ne. Tokia yra šiandieninė civilizacija. Vis dar tokia.
Kadangi niekam nešauna geresnė mintis, kuo būtų galima pakeisti santuoką, žmonės ir toliau ja tiki, arba – nori tikėti. Visi nori būti normalūs ir paprasti, tilpti į standartinį rėmą. Ir galiausiai paaukoti laimę dėl to, kas yra paprasčiausia socialinė inžinerija.
Todėl knygos sėkmė nestebina – akivaizdu, kad santuoka nusivylusių žmonių yra daug ir jie mielai bando „išspręsti“ šią problemą, ieškodami receptų, atsakymų, patarimų, kaip pagerinti santykius, kurie a priori yra pasmerkti.
Žinoma, nereikia manyti, jog tai knyga prieš santuoką. Jokiu būdu. Ji gal daugiau apie tai, kad nereikia skrajoti padebesiais ir tikėti pasakomis. Ar tu vyras, ar moteris, vis tiek nesi tobulas. Esi silpnas ir pažeidžiamas. Todėl ir jokios tobulos santuokos negali būti.
Romanas „Dingusi“ narplioja painius vyro ir moters siekius kartu pasiekti tobulumą, kurio neįmanoma pasiekti. Romane daug kartais erzinančių vienas kitam prieštaraujančių minčių, bet juk tai apspindi gyvenimą: viskas juoda ir balta yra tik totalitarinėse valstybėse. Laisvame pasaulyje viskas daug sudėtingiau.
Kalbant apie literatūrinę knygos pusę – jos čia tikrai nėra daug. Vienas kitas pasakojimo formos sprendimas gali būti traktuojamas kaip originalus. Rašymo stilius – pernelyg buitinis. Bet tobulų romanų nebūna. Net ir tada, kai patys romanai apie netobulumą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!