Planavome surengti storas lietuviškas vestuves. Šventės vietai pasirinkome didelę ir erdvią mokyklos valgyklos salę, kurioje telpa daug žmonių. Prieš kelis mėnesius tėvai sutarė dėl vietos ir šeimininkės paslaugų. Atrodo, lyg ir viskas vyksta sklandžiai. Viskas sutarta dėl maisto, dekoracijų.
Vestuvių išvakarėse su pabroliais ir pamergėmis susirinkome puošti salės, bet atėję į vietą buvome mandagiai išprašyti. Niekas nė neketino mūsų įsileisti. Tėvai nuėję aiškintis sužinojo, kad mokyklos ūkvedys persigalvojo ir salės mums nebenuomos. Tiesiog ėmė ir persigalvojo. Negavome jokių paaiškinimų. Negalėjome nieko išsireikalauti, nes net užstato nebuvome palikę. Negelbėjo net mano ašaros bei maldavimai. Likome it musę kandę.
Ryt vestuvės, pakviesta penkiasdešimt svečių, kur juos visus sutalpinti, kur paskutinę akimirką rasti vietą? Verkiau kruvinomis ašaromis. Skaudžiausia buvo tai, kad prieš kelis metus buvau pabaigusi šią mokyklą, šioje pačioje valgykloje šokau savo pačios išleistuvėse, pažinojau visus darbuotojus. Lyg ir nesipykom. Protu nesuvokiau, kodėl jie šitaip su mumis pasielgė.
Grįžome namo nusiminę. Aš raudojau taip, kad net kaimas skambėjo. Buvo visai vienodai, kad kitą dieną būsiu užtinusiomis akimis. Jau nebesitikėjau, kad vestuvės apskritai įvyks. Bet čia išeitį rado tėvai. Pasiūlė vestuves surengti namuose. Mama susiskambino su drauge, kuri karts nuo karto pašeimininkaudavo ir sutarė, kad ši pagelbės mums. Netrukus ji atvyko ir pasiraitojusi rankoves kibo gaminti maisto.
Liko klausimas, kaip sutalpinsime šitokį būrį svečių. Bet ir čia gimė planas. Tėvų namuose buvo plona lentinė siena, skirianti du kambarius. Su tėvų palaiminimu brolis, padedamas draugų, šia sieną išgriovė ir liko vienas erdvus kambarys. Iš kaimynų pasiskolinome stalų, iš spintų ištraukėme baltas staltieses, išnešėme baldus. Papuošimui panaudojome salei skirtas dekoracijas. Namai lieka namais, viskas neatrodė taip įspūdinga, kaip buvau suplanavusi, bet pagal esamą situaciją buvo gerai. Mano nervai šiek tiek aprimo. Tuo labiau, kad iš virtuvės ėmė sklisti nuostabūs kvapai.
Šeimininkė, mamos padedama, sukosi kaip vijurkas. Apsiraminusi išlėkiau į miestą pasiimti nuotakos suknelės. Buvau išsirinkusi savo svajonių suknelę. Kuklią, bet labai labai gražią. Šampano spalvos. Prie jos derėjo ilgos pirštinės ir puikus nuometas.
Per skubėjimą ir sudirgusius nervus atsiimdama atidžiai nepatikrinau, ar viskas gerai. Dar reikėjo sutvarkyti krūvą reikalų. Tik vakare namuose kabindama suknelę pažvelgiau atidžiau ir pamačiau, kad kažkas negerai su nuometu. Atrodo, lyg ir tas, kurį išsirinkau, bet lyg ir ne tas. Pridėjusi prie suknelės pamačiau, kad jo spalva visiškai skiriasi. Nuometas kaip ir suknelė turėjo būti šampano spalvos, bet jis buvo visiškai baltas.
Paskambinau salono savininkei ir paklausiau, kas čia dabar atsitiko. Ji ėmė teisintis, kad netyčia, norėdamos išvalyti nuometą, jos jį per daug nubalino. Pasiutau iš pykčio. Juk buvo galima pasakyti, perspėti, pasiūlyti kitą nuometą, o čia net puse lūpų neprasitarė. Nuotaika ir vėl sugadinta. Ką gi, teks būti be nuometo.
Vėliau viskas vyko lyg ir sklandžiai. Šeimininkė prigamino gardžių patiekalų. Stalai papuošti baltomis staltiesėmis, spindi švariais indais. Vestuvinis tortas ir nuotakos puokštė tokie, kokių ir tikėjausi. Galima šiek tiek atsikvėpti ir laukti rytojaus.
Vestuvių diena išaušo labai graži. Nors buvo ankstyvas pavasaris, bet oras buvo šiltas ir gaivus. Vakarykščiai nesklandumai pasimiršo. Manėme, kad daugiau jau niekas nebegali sugadinti šventės. Diena prabėgo labai sklandžiai. Ir ceremonija, ir fotosesija vyko gamtoje. Puikios nuotakos grįžome namo, kur jau laukė gausus būrys svečių, vaišėmis naukrauti stalai ir linksmi muzikantai.
Šventė įsibėgėjo. Visi kėlė taures už jaunųjų laimę, ragavo vaišių, šoko, dainavo. Mudu su vyru dar pasidžiaugėme, kad nepaisant visų nesusipratimų, šventė pavyko. Pasirodo, per anksti pasidžiaugėme. Dar nesušokus jauniesiems valso ir nesupjausčius vestuvinio torto, kažko nepasidalino jaunojo krikšto tėvai. Kilo barnis. Tėvus ėmė raminti sūnus. Šiems nepatiko, kad jis kišasi. Vyrai kibo vienas kitam į atlapus. Mano uošvis puolė juos skirti, gavo į kaulus ir šis. Dužo indai, ant grindų byrėjo vaišės. Šiaip ne taip peštukai buvo išprašyti pro duris ir santykius toliau aiškinosi lauke. Likę svečiai dairėsi sutrikusiais veidais. Bet muzikantai paragino linksmintis toliau.
Neilgai trukus vidun grįžo apdraskytas ir purvinas vyro pusbrolis. Pasirodo, jo tėvas, peštynių kaltininkas, išdrožė pėsčiomis namo. Į miestą. Iki kurio dvidešimt penki kilometrai kelio. Kažkas šoko į automobilį, pasivijo vyriškį ir siūlė pavėžėti, bet šis į automobilį nesėdo. Geradarys grįžo atgalios nieko nepešęs. Nors šventė tęsėsi toliau, nuotaika nebebuvo tokia gera kaip iš pradžių.
Muzikantai, ačiū jiems, stengėsi visus išjudinti. Kai jiems tai pavyko, šventės nesusipratimus vainikavo tai, kad įkaušusi mano anyta prie visų svečių ėmė mano mamai priekaištauti dėl nevykusios šventės. Mama puolė į ašaras, aš – iš paskos. Vyrai nežinojo, kurią pirmiausiai raminti. Pamažu, vienas paskui kitą ėmė skirstytis svečiai. Štai taip „linksmai“ prasidėjo mūsų šeimyninis gyvenimas, kuris kaip prasidėjo, taip ir baigėsi. Kartais pagalvoju, kad galbūt visi šie išbandymai buvo perspėjimas iš aukščiau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!