Verksniams be darbo: šiuo metu darbo nėra tik jums

 (217)
Labai jau neretai pasitaiko, kad spaudoje, DELFI Pilietyje žmonės atvirai verkia, jog nėra darbo. Kas blogiausia, verkia jauni žmonės, kurie turi daug energijos, yra imlūs, iš esmės tie, kuriems, skirtingai nuo vyresnio amžiaus žmonių, iš tiesų pakankamai lengva prisitaikyti prie didelio šių laikų rinkos progreso ir tempo. Bet ar tikrai taip blogai, kaip tie bedarbiai deklaruoja?
© AFP/Scanpix

O juk gi kalti visi - darbo birža, rinka, darbdaviai, bet kas - tik ne pats ieškantysis. Turbūt dar sovietinis paveldas davė savo ir, žinoma, tėvų maldelė „baik universitetą - turėsi darbą“ įsišaknijusi, sunku bus ją greitai pamiršti. Tačiau realybė kiek kitokia. Niekam tų jūsų diplomų nereikia, galit pasikabinti ant sienos, reikia jūsų sugebėjimų arba bent elementariausio noro, o diplomas yra reikalingas atvejams, kai reikalingos specifinės žinios ir sugebėjimai, o jis tik parodys, kad toje srityje bent kažką žinote.

Būtent noro ir iniciatyvos tokiems verksniams dažniausiai trūksta. Jei darbo ant padėklo niekas neatneša, galbūt ir neturite ką pasiūlyti tai išpuikusiai darbo rinkai? Gal vertėtų pagalvoti, vis dėlto, kodėl? Kodėl visi žmonės galvoja, kad jeigu turi pasą, kažkokią galvą ant pečių, neduok Dieve - diplomą ir nulį noro - turi privalomai akimirksniu gauti darbą? Taip buvo sovietiniais laikais, kai už 80 rublių varžtus nešiojo iš kampo į kampą ir dar „prisikombinuodavo“ (elementariai - vogė) viską, ką tik galėjo panešti viršylai nematant.

Labai dažnai, tenka girdėti „siunčiu jau du mėnesius CV ir niekas nekviečia į darbo pokalbį - nėra Lietuvoj darbų“. Ne, brangieji, darbo nėra jums, kitiems darbo yra ir rinkoje poreikis yra didžiulis, realiai yra netgi taip, kad nėra, kas dirba. Pabūkite bent penkias minutes darbdavio vietoje, ką jam daryti su 100 vienodų CV, kurį automatiškai sugeneruoja koks nors CV portalas? Kiek įdedate darbo į CV ir savo prisistatymą - tokį rezultatą ir turite. Jei norite, kad būtent jūs gautumėte darbą, ką konkrečiai dėl to padarėte? Užpildėte CV laukelius? Kaip ir dar tūkstančiai tokių pat kaip ir jūs (ir dar su 11 klasės nuotrauka arba išvis be jos). Pagal kokį kriterijų jūs turite gauti darbą? Jūsų CV darbdaviui parodo jūsų norą dirbti.

Taigi, dažniausiai būna taip, kad jauni, be patirties, ką tik baigę savo vadybas ir komunikacijas daro sekančius veiksmus – bet kaip užpildo CV ir siunčia visiems iš eilės, tikėdamiesi „paimti“ darbą „ant kiekybės“, o ne „ant kokybės“ - argi tai ne savotiškas loto, kur net į darbo pokalbį kvietimo neišlošia? Ir tokių siunčiančių CV tūkstančiai, jūs niekuo neunikalus. Garantuoju, kad jei bent padarytumėt raudoną CV su baltu tekstu, jau matytųsi, kad kažką padarėt, kad gautumėt tą darbą. Nebandėt į savo CV įdėti mažą poros sakinių motyvacinį laiškelį su įmonės, kurioje bandote gauti darbą, logotipu? Aišku, kad ne. Geriau sedėti „Facebook“ ir verkti, kad tuoj tuoj reikės važiuoti į Angliją. Čia turbūt pagirtina tik tai, kad tą CV išvis turit.

Nereikia, jokio ypatingo talento, kad gautumėte darbą - darbų yra įvairiausių, bet užduokite sau klausimą, ar jūs norite iš tiesų dirbti ar norite tik algą gauti? Nes jei norite algą gauti, jums turbūt į kokią biurokratinę valstybinę mašiną, kuri dar nemoderni, reiktų taikyti - ten ir diplomas vertinamas (tiesiog be jo nepriims) ir dirbti daug nereikia, svarbiausia savo valandas atsėdėti. O jei norite dirbti - turite kažką pasiūlyti.

Sakote, neturite patirties? Parodykite norą, parodykite, kad jums tas darbas įdomus, parodykite, kad jūs norite tobulėti, parodykite, kad matote save toje įmonėje. Ir aš nekalbu apie tai, jog reikia į CV įrašyti, kad esate „darbštus ir atsakingas“, visi jūs tokie. „Pyst“ ir šiukšlynėj jūsų toks CV. Padarykite darbo vertą CV - paskambinkite darbdaviui - įsiprašykite į darbo pokalbį. Jei problema, kad visi gauna darbus tik „per pažįstamus“, tai raskite pažįstamų. Eikite praktikuotis. Baikit kokius nors kvalifikacijos kursus. Pademonstruokit sugebėjimus. Nufilmuokit kvailą prisistatymo video, bet ką. Įdėkite pastangų.

Ir tik nuo čia prasidės tikrosios jūsų darbo paieškos. Turėsite tą savo norą pagrįsti. Ar žinote, kodėl norite į tą konkrečią įmonę? Ar žinote, ką tą įmonė veikia? Ar žinote, kaip jūs konkrečiai prisidėtumėte prie tos įmonės veiklos? Nes iš tiesų, jei negaunate darbo, jūs jo nenorite arba nesate jo vertas, net jei tai ir visų taip nurašomi „padavėja“ ar „pardavėjas“. O bet tačiau, tik kodėl gerų šios profesijos atstovų - vienetai ir gerą aptarnavimą visi vertina arbatpinigių išraiška (pinigais)? Ir galiausiai, užduokite sau klausimą - ar aš mylėčiau šitą darbą, ar man reiktų kentėti jį dirbant? Ar matote save tokiame darbe po daug metų? Jei ne - kam vargstate? Kodėl nededate pastangų rasti tokį darbą, kurį iš tiesų mylėtumėte? Kodėl ieškote bet kokio? Nes tingite, nenorite arba iš tiesų nieko nesugebate ir tai puikiai žinote, o kad savo nenorą pateisintumėte, įdedate daugiau energijos viešai verkšlendami, nei pačio darbo ieškodami. Pradėkite norėti.

Nes neturint noro ir suvokimo, kodėl jūs dirbsite apskritai (kaip ir greičiausiai neturėjote noro savo tam garbinamam diplomui gauti, o baigėte tik todėl, kad „reikia“), beveik garantuoju, kad tas darbas galų gale jums bus tiesiog kančia. Suformuokite pagaliau savo tikslus ir ko jūs apskritai norit iš gyvenimo, tada nereiks verkti, kad nėra darbo Lietuvoje, nes šiuo metu darbo nėra tik jums. O jei nepakeisit požiūrio, jo niekada ir neatsiras.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (108)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (85)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...