Veido pudra, vynas, degalai ir samurajų saulėlydis: kas juos sieja?

 (3)
Pirmas klausimas, iškilęs perskaičius straipsnio pavadinimą — kas juos visus sieja? Atsakymas paprastas, švinas. Vis dar neaišku? Tuomet leidžiamės į kelionę po švino apsinuodijimų istoriją...
© Scanpix

Pirmoji stotelė — Senovės Roma. Didingas Koliziejus, šlovingos pergalės, „duona ir žaidimai“, išvystyta vandens perdavimo akvedukais sistema... Ir pirmieji masiniai apsinuodijimai švinu. Garsiojo romėnų karvedžio Julijaus Cezario inžinierius Vitruvius rašė: „vanduo iš keramikinių vamzdžių yra sveikesnis nei iš švininių. Atrodo, jog tai priklauso nuo švino, kuris, sakoma, yra pavojingas žmogaus kūnui“.

Tačiau vandentiekio sistema — nevienintelis švino šaltinis. Romėnai, siekdami pasaldinti vyną, į jį dar dėdavo švino cukraus (švino acetatas), kuris dažnam sukeldavo podagrą. Be to, nedideli elemento kiekiai į organizmą patekdavo valgant švininiuose induose termiškai apdorotą maistą. Kai kurie istorikai įsitikinę, jog prie Senovės Romos saulėlydžio stipriai prisidėjo ir apsinuodijimai švinu.

Antroji stotelė — Japonija ir samurajų sluoksnis. Darbo ir aplinkos sveikatos universiteto (Japonija) tyrėjai, atlikę palaikų rentgenologinius tyrimus, padarė išvadą, jog samurajų sluoksnio agonijos priežastis — moterų makiažas. „Edo epochoje išpopuliarėjo kosmetika, kurios madas demonstruodavo aktoriai, kurtizanės ir geišos, - pasakoja tyrėjai, cituojami vieno portalo straipsnyje. – Anuomet naudota balta pudra buvo gaminama iš gyvsidabrio chlorido ir baltojo švino. Jo kiekiai suaugusių moterų kauluose dvigubai viršijo vyrų kauluose rastus švino kiekius.

Tokia kosmetika besigražinusių moterų pienas būdavo tikras nuodų kokteilis, kuris į kūdikių organizmus pumpuodavo neįtikėtinus kiekius švino. Gali būti, kad toks švino kiekis Edo epochos samurajų atžalų organizmuose lėmė, kad jie užaugę stokojo intelektinių įgūdžių ir nesugebėjo susidoroti su lemiama politine krize 1853-1867 m. Manome, kad viena pagrindinių samurajų luomo žlugimo priežasčių yra kosmetinė pudra, nes anuomet ji buvo prabangos dalykas, - reziumuoja T. Nakašima. – Žemesnių socialinių klasių atstovai (žemdirbiai, žvejai) buvo neturtingi ir tokios prabangos sau leisti negalėdavo“.

Kita stotelė — XX a. ir automobilių naudotas kuras. Antrojo dešimtmečio pabaigoje į automobilių degalus buvo pradėta dėti tetraetilšvino — medžiagos, kuri sumažindavo kuro detonacines savybes ir taip pagerindavo variklių darbą. Vis dėlto, švinas kuro bake neužsilikdavo — po degimo elemento patekdavo į aplinką, dirvožemį ar geriamąjį vandenį.

Susirūpinus švino koncentracijos žmonių kraujyje didėjimu, šimtmečio pabaigoje medžiagos imta atsisakyti — vietoj jos pradėti naudoti MTBE (metiltretbutileteris) ir ETBE (etiltretbutileteris) priedai, kurie sudega iki anglies dioksido ir vandens garų. Nuo 1995 m. pagrindinis Lietuvos benzino ir dyzelino tiekėjas „Orlen Lietuva“ gamina tik neetiliuotą (bešvinį) kurą, kuris atitinka ES standartus.

Paskutinė stotelė — XXI a. pradžia ir nauji iššūkiai. Atrodytų, jog švinas jau baigia pasitraukti iš mūsų kasdienio gyvenimo — veido pudroje šio elemento jau nebelikę, vynas nebesaldinamas baltuoju švinu, automobiliai jau varomi neetiliuotu (bešviniu) benzinu.

Vis dėlto, sunkiojo metalo taip lengvai atsikratyti nepavyks: švino vis dar aptinkama keramikiniuose gaminiuose, naudojamas kaip baltas pigmentas dažų gamyboje (ypač didelė koncentracija XX a. baltuose dažuose), glazūrose (nerekomenduojama gerti rūgščiųjų gėrimų iš senesnių glazūruotų indų). Tad prireiks dar nemažai laiko, kol galutinai pašalinsime švino junginius bent jau iš artimiausios, namų aplinkos.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Papasakojo apie darbą kazino: spjaudymas ir stumdymas dar ne blogiausia (73)

Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau, ar tikrai Lietuvoje gyventi taip gera? Vos tik įjungi žinias, internetą ar šiaip pradedi pokalbį su pažįstamais iškart girdi: kainos kyla, algos mažos, ne gyvenimas, o išgyvenimas.

Susidūrimas su nepriklausomybės kartos jaunuoliu – jo nerimas turėjo priežastį (43)

Skaičiau Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės straipsnį „Kaip mus žalojo“. Idomus sutapimas, bet kaip tik pastaruoju metu teko bedrauti su studentu iš Lietuvos – jaunu žmogumi, ieškančiu vietos po saule. Nereikėjo ilgai bendrauti, kad pasidarytų aišku, jog tas ieškojimas kitoks negu jo bedraamžių.

Kelionė į Kražius: miestelio kultūra ir neaiški „Naisių bendruomenės“ iniciatyva (32)

Po nusisekusios ir daug teigiamų įspūdžių palikusios kelionės į Kauną gavau dar vieną pasiūlymą aplankyti kitą Lietuvos vietą – nedidelį, bet daugeliui gerai žinomą (ar bent jau girdėtą), žymų pėdsaką Lietuvos istorijoje palikusį Kražių miestelį, įsikūrusį Kelmės rajone.

Norime įspėti poilsiautojus: žygis baidarėmis po liūčių virto košmaru (384)

Praėjusį savaitgalį patirtą košmarą plaukiant baidarėmis mūsų draugų grupelė prisimins dar ilgai. Tad savo pareiga laikau įspėti kitus šalies gyventojus nekartoti mūsų klaidų ir gerai pagalvoti, ar esate pajėgūs plaukti Lietuvos upėmis, kurių vandens lygis po rekordinių liūčių smarkiai pakilo. Visiškai to nenorėdami, mes ne tik smarkiai rizikavome savo gyvybe, bet ir patuštinome pinigines labiau nei planavome.

Palangiškio nuomonė: ir taip suprastėjusiam sezonui kenkia ne laiku vykdomi statybos darbai (14)

Seniai, oi kaip jau seniai šviesios atminties maestro Stasys Povilaitis savo išlavintu balsu dainavo, o gražuole Palanga! Šiam straipsniui, manau, labiausiai tinkamas pavadinimas būtų, o nesiliaujančių statybų Palanga!