Vegetuojanti auditorija arba pilkoji kapitalistinė vartojančių zombių era

 (25)
Dirbame tam, kad įtiktume, įtinkame tam, kad nusiviltume, nusivylę dirbame tam...
© DELFI / Tomas Vinickas

Menu mokyklos laikus, kuomet mokytojos paklausti, kaip atrodys pasaulis 21 amžiuje, akimirksniu atsakydavome – kompiuteriai, skraidantys automobiliai, robotai ir t.t. Įdomi retrospektyva. Dabar vis galvoju, ar mus jau vaikystėje ruošdavo masiniam vartojimui, kasdieniam daiktų „ėdimui“, technologijų vaikymuisi (prisiminkime kompiuterius ir robotus), ar tai buvo bei yra verslo planas kapitalistinės valdžios?

Pamėginkim pagvildenti šią temą – jau būdami gimnazistai tampame išradingi vartotojai – perkam tik firminius drabužius, kasdienėje bei buitinėje kalboje nuolat operuojame „brandiniais“ frazeologizmais. Vėliau vairuoti galime tik prestižinės markės automobilius, ilsėtis tik žymiuose kurortuose, valgyti tik prašmatniuose restoranuose bei pirkti elementarius higienos reikmenis už nepadorią pridėtinę vertę. Kažkodėl visi vienodi daiktai atlieka jiems skirtas funkcijas, tačiau visi skirtingai kainuoja. Smalsu, kaip buvo nustatytas gerumo, kokybės, prabangos kartėlis?

Kyla klausimas – prie ko priveda šis procesas? Ką iššaukia iššvaistomas laikas bei energija „gerų“ daiktų įsigijimui? Kiek kainuoja laimė, kurią nusiperkame už savo gyvenimus? Pamąstykime. Ar verta aukoti potencialą vardan nieko, kai galėtume aplankyti parodą, susitikti su artimaisiais, kurių gimimo dienų nebeatsimenam, sudalyvauti visuomeninėje veikloje ar tiesiog paskaityti nuo seno pageltusį romaną, kuris vis laukia vakaro, kuomet bus atverstas, nors buvo gautas iš geriausios draugės, kuri jį jums padovanojo nusipirkusi per akciją, eidama eiliniam pasiplepėjimui pas jus.

Išvada, manyčiau, kad mes vegetuojame kaip žmonija, tauta, visuomenė, nes nesugebame reikšti asmeninės nuomonės, bijodami valdžios, darbdavio (socialistinis palikimas). Tyliai sukame pelės ratus nuo algos iki algos, nes vis įsigeidžiame, žinoma, ne savo noru, naujo mobiliojo telefono, jeigu taip galima pavadinti, kuris turi net penkias slinkties juosteles, ne kaip senasis - keturias, nors atlieka tas pačias funkcijas ir bene svarbiausią – padeda komunikuoti. Keista, tačiau tam, kad paskambintume iš naujojo aparato, o ne senojo, mes paaukojame laiką, skirtą pinigų uždirbimui vietoj susitikimo, kad darytume tą patį, ką darėme anksčiau. Kodėl? Atsibuskite iš šios priklausomybės vartoti daiktus. Mūsų gyvenimo kokybė bei pilnavertiškumas nėra matuojamas turima materialine našta. Niekada netapsime laimingi dėl to, kad turime daugiau negu kitas, nes visai atsitiktinis turės daugiau.

Atsakymas į pavadinimą – vegetuojanti auditorija.

Taip sakau todėl, kad užgožti vartojimo kultu bei jo tradicijomis, nebesirūpiname ypač svarbiu klausimu, t. y. tuo, kas vyksta aplink. Kas daroma mūsų mokėtojų pinigais, ką mes už tai gauname, kam mes mokame pinigus. Tiesiog vyrauja tokia pozicija, jog mūsų ar manęs tai neliečia, tad kodėl turėtume tuo rūpintis? Kam kvaršinti savo užimtas galvas kažkokiomis politinėmis aktualijomis ar piniginėmis machinacijomis, kurias įgyvendina turintys tam tikrų privilegijų, juk esame iki kaklo užsiėmę, nes siekiame įtikti kitiems.

Pabaigai noriu pabrėžti, kad dauguma nesidomi netgi tuo, kodėl brangsta aptarnavimo mokesčiai, kam sumokami akcizai, ką jie gali gauti už tai, kad moka mokesčius ir t.t. Tad atsakykime sau – ar mums paranku vegetuoti ir būti „maudomiems“ bei „melžiamiems“? Ar mes tikime šviesesniu rytojum? Manau, kad ne. Ne, nes įgudome gyventi šiandien diena, nes šiandien kaip bebūtų nelabai gerai, nėra blogai ir visiškai nesvarbu, kaip bus rytoj. O rytoj bus dar blogiau. Liūdniau ir tamsiau, nes sulauksime savo neveiklumo atsako. Atpildo, kuomet gyvensime, kaip anekdote, kad uždirbdami 1000 litų, mokėsime 2000 litų valstybei.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (175)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (122)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (179)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.

Buvusi dailės mokytoja sugėdino lietuvių kalbos mokančią kolegę (114)

Gerbiama Lietuvių kalbos mokytoja, parašiusi, kad dailės pamokos yra mažiau svarbios nei lietuvių kalbos, man priimtinas Jūsų noras nedaugiažodžiauti, todėl iš karto einu prie esmės. Na, pažiūrėkime į Tamstos argumentus iš kitos pusės.

Renginyje pasibaisėjo mokytojų elgesiu: A. Tapinas buvo teisus (278)

Perskaičiau Andriaus Tapino straipsnį, šįkart jis man labai artima tema – apie mokytojus, „Kokie šventi mokytojai, kokie baisūs tėvai, kokie baisūs vaikai“. Kad ir kaip nesmagu bebūtų, teko viduje pritarti jo pastebėjimams. Greičiausiai tas pritarimas ir būtų likęs tik viduje, jei nebūčiau paskaičiusi „nuskriaustųjų ir įžeistųjų“ mokytojų komentarų, kur piktinamasi, kad Andrius Tapinas nepabuvęs mokytojams skirtuose seminaruose drįsta juos taip šmeižti.