Menu mokyklos laikus, kuomet mokytojos paklausti, kaip atrodys pasaulis 21 amžiuje, akimirksniu atsakydavome – kompiuteriai, skraidantys automobiliai, robotai ir t.t. Įdomi retrospektyva. Dabar vis galvoju, ar mus jau vaikystėje ruošdavo masiniam vartojimui, kasdieniam daiktų „ėdimui“, technologijų vaikymuisi (prisiminkime kompiuterius ir robotus), ar tai buvo bei yra verslo planas kapitalistinės valdžios?
Pamėginkim pagvildenti šią temą – jau būdami gimnazistai tampame išradingi vartotojai – perkam tik firminius drabužius, kasdienėje bei buitinėje kalboje nuolat operuojame „brandiniais“ frazeologizmais. Vėliau vairuoti galime tik prestižinės markės automobilius, ilsėtis tik žymiuose kurortuose, valgyti tik prašmatniuose restoranuose bei pirkti elementarius higienos reikmenis už nepadorią pridėtinę vertę. Kažkodėl visi vienodi daiktai atlieka jiems skirtas funkcijas, tačiau visi skirtingai kainuoja. Smalsu, kaip buvo nustatytas gerumo, kokybės, prabangos kartėlis?
Kyla klausimas – prie ko priveda šis procesas? Ką iššaukia iššvaistomas laikas bei energija „gerų“ daiktų įsigijimui? Kiek kainuoja laimė, kurią nusiperkame už savo gyvenimus? Pamąstykime. Ar verta aukoti potencialą vardan nieko, kai galėtume aplankyti parodą, susitikti su artimaisiais, kurių gimimo dienų nebeatsimenam, sudalyvauti visuomeninėje veikloje ar tiesiog paskaityti nuo seno pageltusį romaną, kuris vis laukia vakaro, kuomet bus atverstas, nors buvo gautas iš geriausios draugės, kuri jį jums padovanojo nusipirkusi per akciją, eidama eiliniam pasiplepėjimui pas jus.
Išvada, manyčiau, kad mes vegetuojame kaip žmonija, tauta, visuomenė, nes nesugebame reikšti asmeninės nuomonės, bijodami valdžios, darbdavio (socialistinis palikimas). Tyliai sukame pelės ratus nuo algos iki algos, nes vis įsigeidžiame, žinoma, ne savo noru, naujo mobiliojo telefono, jeigu taip galima pavadinti, kuris turi net penkias slinkties juosteles, ne kaip senasis - keturias, nors atlieka tas pačias funkcijas ir bene svarbiausią – padeda komunikuoti. Keista, tačiau tam, kad paskambintume iš naujojo aparato, o ne senojo, mes paaukojame laiką, skirtą pinigų uždirbimui vietoj susitikimo, kad darytume tą patį, ką darėme anksčiau. Kodėl? Atsibuskite iš šios priklausomybės vartoti daiktus. Mūsų gyvenimo kokybė bei pilnavertiškumas nėra matuojamas turima materialine našta. Niekada netapsime laimingi dėl to, kad turime daugiau negu kitas, nes visai atsitiktinis turės daugiau.
Atsakymas į pavadinimą – vegetuojanti auditorija.
Taip sakau todėl, kad užgožti vartojimo kultu bei jo tradicijomis, nebesirūpiname ypač svarbiu klausimu, t. y. tuo, kas vyksta aplink. Kas daroma mūsų mokėtojų pinigais, ką mes už tai gauname, kam mes mokame pinigus. Tiesiog vyrauja tokia pozicija, jog mūsų ar manęs tai neliečia, tad kodėl turėtume tuo rūpintis? Kam kvaršinti savo užimtas galvas kažkokiomis politinėmis aktualijomis ar piniginėmis machinacijomis, kurias įgyvendina turintys tam tikrų privilegijų, juk esame iki kaklo užsiėmę, nes siekiame įtikti kitiems.
Pabaigai noriu pabrėžti, kad dauguma nesidomi netgi tuo, kodėl brangsta aptarnavimo mokesčiai, kam sumokami akcizai, ką jie gali gauti už tai, kad moka mokesčius ir t.t. Tad atsakykime sau – ar mums paranku vegetuoti ir būti „maudomiems“ bei „melžiamiems“? Ar mes tikime šviesesniu rytojum? Manau, kad ne. Ne, nes įgudome gyventi šiandien diena, nes šiandien kaip bebūtų nelabai gerai, nėra blogai ir visiškai nesvarbu, kaip bus rytoj. O rytoj bus dar blogiau. Liūdniau ir tamsiau, nes sulauksime savo neveiklumo atsako. Atpildo, kuomet gyvensime, kaip anekdote, kad uždirbdami 1000 litų, mokėsime 2000 litų valstybei.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!