Apsipylimas šaltu vandeniu man yra elementari sveikos gyvensenos, asmens higienos dalis, kuri nėra ir neturi būti viešai demonstruojama.
Aukojimas ir labdara yra didžiulė šiame pasaulyje esanti galia, apie kurią mažai žinome. Senoji žmonijos išmintis byloja, kad tikrasis aukojimas, ar kiek paprastesnė jo forma – davimas, yra atliekamas be jokių savanaudiškų troškimų, nesitikint jokio atlygio (šiuo atveju ir dėmesio), neprisirišant prie jo rezultatų.Tikrasis aukojimas yra noras būti naudingu kitiems be mažiausios minties apie grąžos gavimą, išgarsėjimą. Jei aukojama siekiant naudos sau, išgarsėti, pasirodyti prieš kitus, tai trukdo dvasiškai tobulėti.
Aukoti, dalintis reikia kasdien, o ne populiarumo kampanijų metu. Davimas turi tapti įpročiu, teikti vidinį džiaugsmą. Aukojama tyliai, be reklamos, pasigyrimo. Ir dalintis galima ir reikia ne tik pinigais. Galima aukoti savo laiką, maistą, daiktus, galima skirti dėmesio tam, kam jo reikia, padėti nuveikti darbus, dalintis išmintimi, patarimais ir t. t. Jei kam įdomu, turėčiau prisipažinti, kad aukojimas yra tapęs mano gyvenimo sudėtine dalimi.
Visais laikais buvo ir yra žmonių, kurie duoda tik todėl, kad jų vardai, nuotraukos atsirastų įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Tai su tikru dosnumu, tikru davimu neturi nieko bendro. Visame šiame „ledinio kibiro iššūkio“ žaidime, geriausia yra pradžia, pirmasis veikėjas. Tai pasiteisino ta prasme, kad buvo duotas ženklas, jog kažkam reikalinga pagalba. Toliau turėtų veikti kitas procesas – tylus davimas iš širdies.
Apskritai keistai atrodo visa ši „ledinio kibiro iššūkio: akcija, inspiruojama daugiau savireklamos tikslų, nei nuoširdaus aukojimo. Suprantu, kai tai daro „pop žvaigždės“, bet kai tarnautojai?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!