Aš nesakau, kad man reikia pagalbos ar lengvatų. Bet man tikrai norisi, kad valdžios atstovai matytų, kad aš esu, aš čia gyvenu, ir kad sprendimai nebūtų sukerpami pagal vieną kurpalių, tinkantį tik mažiausiai uždirbantiems arba jau nedirbantiems. Apie turtingiausius neverta kalbėti, jiems mūsų godos neįdomios, jie gyvena savo reikalais.
Ar čia tik man atrodo, kad Lietuva yra vienas didelis eksperimentas, o mes – eksperimentinės laboratorijos gyvūnėliai? Stebim, kaip iš nežinia kur atsiradę dėdės sprendžia, kad mūsų inkubatoriuje laikas pakeisti sąlygas, sumažinti deguonies lygį, atimti grūdą ar žolės stiebą, nes gretimame narvelyje esančiam gyvūnėliui tarsi jo labiau reikia.
Vidurinis sluoksnis, normali vakarietiška visuomenės struktūra, kuri užtikrina ir ekonominę gerovę, ir politinį stabilumą, čia niekam nereikalingas. Nes valdžia kaip senais gerais laikais mato tik turtingąją grietinėlę ir itin mažai uždirbančius varguolius, iš kurių jau nieko nebesitiki. Tačiau juk absoliuti dauguma Lietuvos nė vienam iš šių sluoksnių nepriklauso, bet... Valdžia, regis, deda visas pastangas, kad tas trečias sluoksnis taip ir nesusiformuotų.
Ir tai – vadinama profesionalų valdžia. Na, tai išpreparuokit Lietuvą, uždusinkit tą paprastą dirbantį žmogų, juk jis vos kvėpuoja. Jei nesugebam stiprinti, kurti, o tik atiminėti ir perskirstyti, tai gal sunaikinkim išvis? Paskutinis lašas, kuris mano įrodo, kad tai ne atsitiktinumas, o nuosekli politika, yra siūloma nauja pensijų reforma. Pasižiūri valdžia į Lietuvą ir nusprendžia, kad čia tėra du sluoksniai: vieni gyvena per gerai, tai nėra ko jų pensijų kaupimą remti, o va kiti uždirba per mažai, nieko jie čia nesukaups, ir … nurėžia valstybės paramą VISIEMS. Atleiskit, ne paramą, nes čia ne parama.
Nutaria atsiimti partnerystės pažadą, duotą visiems, kas taps pensininkais, ir tikisi tada kvėpuoti bent kiek lengviau, nei kvėpuoja tėvai. Ir man tas pažadas buvo duotas. Tam, kuris ir kaupia, ir sukaups, ir tuo pačiu jautė, kad valstybei rūpi. Kasdien sunkiai ir ilgai dirbu, kad išlaikyčiau šeimą, sumokėčiau mokesčius ir atidėčiau senatvei eurą kitą. Aūūūū, profesionalai, kodėl manyje matote ne gyvą žmogų, o ateities šmėklą, kai jau jūsų nebus? Bet tokie pasiūlymai – įrodymas, kad valdžia ignoruoja tuos, kurie ir kauptų, ir sukauptų, ir „Sodros“ naštą ateityje sumažintų.
Labiausiai liūdina, kad būtent tie, kurie Vakaruose suvokiami ne tik kaip ekonomikos garantas, bet ir kaip demokratijos bei stabilumo ramstis, čia ignoruojami. Esame paliekami likimo valiai ir turime kapanotis patys. Ir taip, mes išsikapanosime, pažadu, bet kodėl tuomet valstybė iš manęs turėtų tikėtis lojalumo ar pagarbos, man visiškai neaišku. Turėdamas galvą, rankas ir gebėdamas išlaikyti save ir savo šeimą aš tai galiu daryti bet kur. Kad ir ten, kur solidarumo ir socialinio teisingumo jausmas ir pagarba žmogui yra adekvati. Kokia čia būtų diagnozė, kai sutrikus regėjimui valdžia mato tik kažkokius fragmentus?
Ir pabaigai. Ar tik nėra taip, kad metai bėga, valdžios keičiasi, o seni įpročiai niekur nedingsta – lygiavos, o ne lygybės principas yra pagrindinis? O tie, kurie ne tik gali, bet ir turi savimi rūpintis patys, iš valdžios akiračio tiesiog išnyksta. Marijonas apie tokius gerai dainavo:
„Milijoną turiu įsipareigojimų
Kantriai gyvenu be apdovanojimų
Pridarau klaidų, pripažįstu – kur dėtis
Bet iš visų jėgų stengiuosi būti geras pilietis.“
Tik kad valdžiai tikrai jau ne dainos galvoje. Ir ne tie geri piliečiai. O tie, kuriuos norisi valdyti, mokyti, protinti ir riboti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Parodykite savo realybę ir be pagražinimų aprašykite savo patyrimus – kiek uždirbate jūs, kokia suma mėnesiui reikalinga Lietuvoje? Jūsų minčių laukiame el. paštu pilieciai@delfi.lt.