Vairuotojo išpažintis: kaip aš mečiau gerti

 (13)
Vyrai gėrė, vyrai gers, kol žemelė apsivers, o kai žemė apsivers, antroj pusei vyrai gers. Tos dainos šaknų galima drąsiai ieškoti gilioje senovėje, nes nuo pat žmonijos atsiradimo ją lydi vienokios ar kitokios rūšies alkoholis. Neabejoju, kad ir pirmykštis žmogus gėrė raugintą mamuto pieną, o po to apimtas ekstazės su paprasta kuoka tą žvėrį medžiojo maistui.
© Shutterstock nuotr.

Dabartiniai mamutų medžiotojai ne ką geresni. Apspangę muša, daužo, lekia, žudo, tik dabar vietoj kuokos naudoja šaunamus ginklus, peilius, beisbolo lazdas ar įvairaus kalibro bimbalus, tik, deja, jų grobis – jų pačių ir mūsų artimieji, kurie maistui netinka.

Negaliu pasakyti, kad užaugau alkoholikų šeimoje, bet šis produktas nebuvo retenybė mane supančioje aplinkoje. Mamos niekada nemačiau vartojančios, tėvukas paimdavo pagal tų laikų standartus, bet neperžengdavo ribos, už kurios prasideda įvairūs profilaktoriumai ir bendravimas su atitinkamomis įstaigomis.

Pirmą lašą paragavau labai anksti. Tikriausiai ne iš poreikio, bet iš smalsumo. Neprisimenu pojūčių. Rimtesnis kartas buvo šeštoje klasėje. Prisiplakiau prie vyresnių vaikinų kompanijos ir tie pasiūlė būti vyru. Daug tada nereikėjo iki vyriškumo, bet namo parnešė. Vėliau augant, bręstant ir plečiantis nelabai teigiamų draugų ratui vis dažniau pasijusdavau tuo vyru. Dėl pernelyg ankstyvo alkoholio vartojimo nesulaukiau kažkokios ypatingai griežtos tėvuko reakcijos. Jis labiau reaguodavo į mokykloje krečiamas išdaigas, mokytojų skundus. Kartais parėjęs namo su kvapu paauglys nelabai jo erzino, nes tuo metu alkoholio vartojimas daugeliui sovietinių žmonių buvo norma. Net buvo sakoma, kad jei kuris iš kompanijos negeria, tas yra išdavikas, provokatorius, skundikas ir t.t. Nuo jaunystės nebuvau nei provokatoriumi, nei skundiku. Visada pritapdavau prie kompanijos.

Po vedybų pakliuvau į šeimą, kurioje požiūris į tą ydą buvo kitoks, buvo vertinamas saikingas vartojimas. Iš pradžių šiek tiek pritapau, bet po to, kai atsirado vaikas, užvaldė jausmas, kad žmona niekur nepabėgs ir vėl atleidau stabdžius. Nebuvau iš tų, kuris pragerdavo šeimos pinigus, palikdamas ją be duonos. Atlyginimą ir beveik visą vairuotojo chaltūrą nešdavau namo, bet ir sau pasilikdavau. Laimei, darbas prilaikė, nes prieš reisą reikėdavo nuvykti į medicininį patikrinimą.

Darbo dienos būdavo beveik sausos, neskaitant kelių butelių alaus, bet už tai vairuotojų diena – penktadienis – visada būdavo mano ir mano kolegų. Po to dažnai ji prasitęsdavo šeštadieniais ir sekmadieniais iki pietų. Kažkam buvo liūdna, kažkam linksma, bet šeimos biudžetas tempė tą išlaidavimą ir namiškiai kentėjo. Bet kuo toliau, tuo dažniau savaitgaliai praslinkdavo kaip rūke. Pradėjo pastebimai irti šeima, grėsė skyrybos ir net darbe kartais tekdavo tais laikais įprastais būdais išsipirkinėti darbo dienas.

Nežinia, kaip būtų susiklostęs likimas, bet gyvenimas katalikiškoje šeimoje, uošvienės maldos (ji – šventas žmogus, sugebėjęs sovietiniais laikais mane, dvidešimt dviejų metų komjaunuolį, priversti pasikrikštyti ir vesti bažnyčioje) laikė kažkur giliai sąmonėje blaivaus proto kibirkštėlę. Atėjus laikui ji pradėjo rusenti ir privertė susimąstyti ir pasirinkti: draugai, degtinė, patvorys ar jaukūs namai ir šeima.

Griūnant Sovietų sąjungai, padvelkus naujiems vėjams, įvedinėjant įvairias blaivybės programas ir sausus įstatymus kaip iš gausybės rago pasipylė organizacijos ir stebukladariai, kurie žadėjo atpratinti žmones nuo vienos iš tos epochos blogybių. Mūsų mieste vienas po kito pradėjo lankytis įvairūs koduotojai.

Susidomėjau ir aš jais, bet neskubėjau, nes ką gali žinoti, gal koduojant galvą užsikoduos ir kita vieta, juk turėjau pažįstamą, pabandžiusį net dviejų raganių burtų. Kas kartą po burtų terapijos praėjus porai mėnesių jis sėsdavo prie stalo ir taręs „Reikia patikrinti, kas stipresnis – kodas ar aš“, sėkmingai jį nulauždavo, ir pradėdavo dar labiau pijokauti nei iki tol. Neskubėjau, be to, buvo sunku išsirinkti, kam patikėti savo smegenis.

Pagaliau atsirado vienas, kuris tą procedūrą atlikinėjo viename miestelyje su švento žmogaus, amžiną atilsį, žinomo vienuolio pagalba. Ten apsilankė ir man gerai pažįstamas žmogus. Metus laiko stebėjau jį. Turėjau akivaizdų pavyzdį (...). Per metus laiko jis tapo kitu žmogumi. Susitvarkė jo šeima, karjera, buitis ir t.t. Ryžausi ir aš. Vienintelė sąlyga – savanoriškumas, dvi savaites prieš kodavimą nevartoti alkoholio ir turėti 200 tarybinių rublių, iš kurių 180 buvo paliekamas tos vietos, kur buvome, restauravimui. Taip man sakė ir aš tuo tikiu.

Paskirtą dieną suvažiavo nemažai žmonių. Gal apie trisdešimt, gal daugiau. Iš pradžių pakalbėjo vienuolis. Po to išėjo gydytojas. Papasakojo trumpai apie save, apie savo mokytoją A. Dovženką ir kodavimo principus. Jis paklausė, ar kam nors ką nors skauda. Man labai įsiskaudėjo galvą. Nepamenu tiksliai, bet, atrodo, atsistojau, suplojau delnais, suskaičiavau iki kažkokio skaičiaus, o jis žiūrėjo į mane savo tamsiomis akimis. Išpylė karštis ir skausmas praėjo. Po trumpos pažinties surinko visus. Mes sėdėjome, tyliai plepėjome, o gydytojas kaip prižiūrėtojas susimastęs vaikščiojo priešais. Staiga jis rusiškai griežtai liepė nutilti, padėti rankas ant kelių ir žiūrėti jam į kaktą. Akimirksniu visi pakluso tai komandai. Jis kalbėjo, vaikščiojo, o mes sustingę sekėme jį akimis ir klausėme. Vienu metu pabandžiau kilstelėti rankas, bet jos buvo kaip švininės. Tai truko dešimt, gal penkiolika minučių, o po to ėjome visi asmeniškai pas jį. Pasisodinęs priešais paklausė, kiek metų noriu? Pasakius, kiek noriu, staigia nykščiais suspaudė smilkinius pasuko atstūmė ir pasakė gali eiti. Kelias akimirkas sėdėjau išsižiojęs, tikėdamasis, kad įdės į burną kokį paplotėlį, bet jis mandagiai priminė, kad už durų yra dar norinčių.

Namo važiavau nieko nepajutęs, nieko nesupratęs ir nesuvokdamas, kaip kodas mane veiks. Ar purtys nuo alkoholio, ar vemsiu, ar tiesiog aplenksiu tas parduotuves. Tačiau jau kitą dieną akivaizdžiai įsitikinau kodo poveikiu. Vyresnės kartos žmonės pamena, kad vienu metu devyniasdešimtais metais buvo striuka su alumi. Būdavo didžiulės eilės ir alaus mėgėjai atstovėję imdavo visada daugiau negu reikia. Tą kartą užėjus į parduotuvė, kas ne keista, nebuvo eilės. Matyt pataikiau geru laiku. Praėjau abejingai pro lentyną, nukrautą alumi, ir tik išėjęs į lauką susigriebiau, kodėl aš nepuoliau jo pirkti.

Netrukus pasijuto ir kiti blaivaus gyvenimo privalumai. Pasitaisė reikalai darbe, finansai ir, svarbiausia, šeimoje, nes netrukus susilaukėme sūnaus. Man buvo trisdešimt metų, kai užsikodavau, ir jau dvidešimt penkerius metus nevartoju alkoholio. Tikrai turiu, ką lyginti. Koks buvo gyvenimas iki to ir po to? Kartais pagalvoju, kad reikėjo daug anksčiau tai padaryti, bet kita vertus, nepraėjus tos juodos gyvenimo atkarpos nebūtų to akivaizdaus skirtumo tarp tų dviejų gyvenimų. Manau, viskam yra savas laikas, svarbu jo nepražiopsoti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi, padėkite tiems, kurie nori atsikratyti priklausomybės. Gal žinote, koks būdas veiksmingiausias? Gal galite papasakoti, kas padėjo jums?

Jūsų istorijų ir nuomonių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (91)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.