V. Rutkūnas. Kada mintis per Vėlines taps kūnu...

 (8)
Per amžių glūdumas lietuviai išsaugojo įstabią Vėlinių dainą-žaidimą, kurio pirmas posmas skamba ypatingais žodžiais: „Kas tave šaukia?/ Žalio vario!“.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Kituose posmeliuose, vis kartojant „Žalio vario!”, išdainuojamas ilgesys ir kviečiama palaipsniui praeiti pro vėlių vartelius. Vaikštant dviem gretom vienai prieš kitą, dalyviai ramiai, iškilmingai dainuoja, tarsi pereina iš gyvųjų pasaulio į mirusiųjų. Ši giesmė atspindi lietuvišką gelminę pasaulėžiūrą - žmogaus gyvenimas sukasi ratu, gyvename tam, kad gyvybė būtų pratęsta mūsų vaikuose, anūkuose, ir visi, laikui atėjus, darniai pereitų iš gyvųjų pasaulio į mirusiųjų dausas.

Rudeniniams vėjams beplaikstant medžių lapus, gamtai traukantis žiemos poilsio, mūsų pasąmonėje pradeda skambėti mirusiųjų artimųjų šauksmas, tarsi kviečiantis aplankyti giminės kapelius, uždegti žvakelę, parymoti, prisiminti tuos, kurių dėka mes gyvename šioje žemėje.

Aplankome ir tėviškę, su brangiais giminėmis sėdame prie kuklaus Vėlinių stalelio gimtuose namuose. Pagal lietuvišką paprotį šalia mūsų ant vėlių suolelio susėda ir mūsų giminės mirusieji. Minint iš šio pasaulio išėjusius tėvus, senelius, prosenelius, mes matome jų bruožus prieš mus sėdinčiuose šeimos narių veiduose. Aptinkame ir būdo, įpročių, gebėjimų paveldėjimą ir pajuntame didžiąją nemirtingumo paslaptį - mes esame mūsų protėvių įsikūnijimas ir amžinumą galime perduoti išauginant savo vaikus, įskiepijant jiems gyvybės tęsimo būtinybę.

Lietuviai jaučia ryšį su vėlių pasauliu nuolat, todėl ant Kūčių stalo padedama lėkštelė ir šeimos mirusiems, tuokiantis aplankomi mirusių tėvų kapai, prisimenami mums brangūs išėję žmonės visose svarbiausiose šventėse. Juk tam, kad mes gyvename šiame pasaulyje, esame dėkingi mūsų protėviams, nešusiems gyvybę mums per tūkstančius metų. Kartų kartos gimė, augo, mylėjo, tuokėsi, gimdė ir augino vaikus, kaupė dvasines vertybes, gebėjimus, išmintį, patirtį tam, kad galėtume džiaugtis gyvenimu mes. Šių dalykų įsisąmoninimas suteikia jėgą įveikti visus sunkumus ir patirti gyvenimo laimę.

Ne pinigai ir turtai yra svarbiausi gyvenime. Žymiai svarbiau yra dvasios stiprybė ir tarpusavio ryšys. Todėl lietuvių žodžiai „vėlė“ ir „vėliava“ turi bendrą šaknį, nes vėliava atspindi dvasios stiprybę ir jungia pulkus kovai už išlikimą. Juk mirusiųjų pasaulis yra žymiai didesnis už gyvųjų. Iškėlę vėliavą ir jausdami už mūsų pečių stovinčius mūsų mirusius protėvius, mes patiriame didžiulį palaikymą ir jėgą, todėl galime įveikti visus sunkumus.

Sunkumų nūnai netrūksta. Kaip mes naudojame protėvių jėgą ir patirtį? Ar neslypi atsakymas į šiuos klausimus vėlių suolelyje, jo ilgyje? Jei mes prisimename vieną - dvi artimiausias mūsų išėjusių artimųjų kartas, mes susitelkiame šitų kartų patirtyje ir jėgoje. Tačiau kiekviena karta yra vienodai svarbi. Mūsų protėviai yra visi šventi! Kad ir kaip klostėsi jų likimas, kad ir blogiausiomis sąlygomis jie gyveno, visi jie suteikė mums gyvybę ir laimę gyventi šiame pasaulyje.

Įsisąmonindami kuo daugiau mūsų protėvių kartų, tuo didesnę patirtį mes perimame, tuo stipresni jaučiamės. Svarbiausia, kuo daugiau išėjusių kartų apims mūsų sąmonė, tuo daugiau atrasime mums bendrų giminių ir pajusime, kad visa tauta yra brangūs giminės, todėl verta rūpintis ir kautis dėl kiekvieno tautos nario! Tuomet žymiai pakyla tautos jėgos ir galimybės.

Visiškai aišku, kodėl šviesusis mūsų jaunimas taip ieško ryšio su kuo gilesnėmis tautos ištakomis. Atgimė užmirštos sutartinės, vėl išmokome gaminti kankles, nieko nestebina gausybė folkroko festivalių. Net tautinių rūbų, atkurtų XIX a. laikmečio pavyzdžiu, tapo per maža, todėl mielai dėvimi pagal tūkstantmečius radinius naujai pasiūti rūbai arba jų dalys, ypač žalvariniai papuošalai.

Svarbu ne tik tai, kad amžių gelmės mus sujungia, leidžia pajusti neišardomą kraujo giminystę. Kiekvienas laikmetis perduoda mums savo vertybes, todėl ypatingai svarbu, kurias vertybes pasirenkame kelrodėmis. Atsaką į šį klausimą duoda atgimę žalvariniai papuošalai. Būtent jie mus suriša su laikmečiu, kai lietuvių tauta buvo stipri ir galinga, sugebėjo sutriuškinti dvasinio pavergimo nešėjus kalavijuočių, kryžiuočių ordinus, sustabdė ordų iš rytų skverbimąsi į Europą.

Lietuvių sėkmė buvo ne trumpalaikė ir tęsėsi šimtmečius, tuo tarpu kai gretimos tautos jau buvo seniai dvasiškai palūžusios. Šis laikmetis reikšmingas ir tuo, kad turėdami visas mums reikalingas dvasines vertybes, mes buvome atvira pasauliui tauta. Šio atvirumo ženklas yra tas pats žalvaris, kurio galima buvo gauti tik prekiaujant su kaimynais. Žalvariniai papuošalai, gausiai aptinkami šio laikmečio kapuose, liudija, kad būdami nepriklausomi, mes buvome stiprūs ir turtingi.

Lietuviška stiprybės ir galybės atramos buvo tamprus ryšys su protėvių žeme, kurioje jau gyvename daug tūkstančių metų, darnus sambūvis su gamta, gyvybės šventumas, pilnaverčiogyvenimo papročių perdavimas iš kartos į kartą. Visų šių vertybių svarba dar labiau išaugusi, todėl mes, lietuviai, ilgiausiai jas išsaugoję, drąsiai galime vadinti save išrinktąja tauta, kuriai lemta būti ne tik stipriai, bet ir grąžinančiai pasauliui ir Europai gyvybę.

Todėl protėviai šaukia mums: „Žalio vario!“. Tam, kad pajutę savo kraujyje, pasąmonėje, visoje savo esybėje tūkstantmetę protėvių jėgą, pakiltume. Kai šis šauksmas lydės mus, kai mes juo išdrįsime pasveikinti tautiečius, ypač per Vėlines, mes susijungsime į galingą tautą, reikšmingą gyvybės ir pasaulio išsaugojimui.

Mintis taps kūnu per Vėlines aplankius ne tik savo artimiausiųjų kapelius, bet ir tūkstantmečių pilkapius, piliakalnius, senkapius, kurie saugo mums protėvių jėgą. Tą jėgą greičiau perimsime, jei šiose šventvietėse pasiseks atšvęsti Vėlines su būriu draugų pagal protėvių papročius. Žalio vario!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ko nori urėdai? (46)

Esu tas urėdas, kuris aplinkiniais keliais vis minimas žiniasklaidoje, tačiau nedrįstama įvardinti – kas gi jis toks? Patenkinsiu smalsumą – tas nedorėlis, kuris urėdu dirba nuo 1985 metų, esu aš.

Į Lietuvą grįžusi emigrantė pašiurpo: ar čia tikrai liko tik tokios moterys? (527)

Esu emigrantė. Jau 6 metus negyvenu Lietuvoje. Kvaila sakyti, bet na, mano laikais (dabar man trisdešimt), to, apie ką rašysiu, nebuvo. Galėčiau prisiekti, kad nuo 2010-ųjų iki 2017-ųjų daug kas pasikeitė. Ar čia tikrai liko tik „tuštutės“?

Žinių reportažas laimingai ištekėjusiai moteriai sugadino nuotaiką: priėmė skaudų sprendimą (486)

Man 31-eri, turiu du aukštuosius, esu laimingai ištekėjusi, o ir karjera klostosi labai neblogai. Biologinis laikrodis tiksi vis greičiau ir, rodos, nuolat primena – jau laikas. Tačiau esu tvirtai apsisprendusi – vaikų Lietuvoje ir Lietuvai tikrai negimdysiu. Kodėl? Atsakysiu.

Susitikinėjau su „barakuda“ – ji mane išmokė svarbaus dalyko (221)

„Jei reiktų pasakyti, kad barakuda visada blogai, pasakyčiau, kad ne“, – ne vieną stebinančią mintį DELFI diskusijų skiltyje išsakė komentatorius „Konfucijus“. Perskaitęs atvirą vaikino istoriją „Trūko kantrybė – pažinčių svetainėje sutikau „barakudą“, jis išdrįso viešai pasidalyti savo mintimis apie sutiktas moteris, kurioms labiausiai rūpėjo jo pinigai. Dalijamės jo diskusijų skiltyje paskelbtu pasakojimu ir kviečiame atsiųsti savąjį el.p. pilieciai@delfi.lt.

Studento pagalbos šauksmas: bendrabutis – prastas, o administracija mumis naudojasi (64)

DELFI sulaukė pasipiktinusio, Lietuvos sporto universiteto studentu prisistačiusio žmogaus skundo, kuriame jis sukritikavo sprendimą priverstinai apklausti šio universiteto studentus. Pasak skundo autoriaus, prisijungiant prie informacinės sistemos, buvo privaloma atsakyti į apklausą apie universiteto autonomiją. Be to, skaitytoją stebina ir minėto universiteto bendrabučio sąlygos. „Labai liūdna, kad aukštosios mokyklos administracija, besigirdama moksliniais pasiekimais, pamiršta paprastas studentų gyvenimo sąlygas“, – rašė skundo autorius. Jo laišką ir universiteto komentarą galite rasti žemiau.