V. Normanas. Stalinizmo atgimimas Putino pavidalu

 (78)
Kas buvo stalinizmas – tik Lietuvoje aiškus atsakymas. Blogis. Ir taškas. Reikia tai pasmerkti, uždrausti apie tai kalbėti teigiamai ir praktiškai sužlugdyti bet kokią gilesnę šio – neabejotinai baisiausio žmonijos istorijoje – reiškinio analizę. Bet aiškūs atsakymai ne tik nepadeda suvokti sudėtingų klausimų, bet ir nepadeda pasimokyti iš klaidų.
Josifas Stalinas
© RIA/Scanpix

Nes dabartinis Kremliaus rėžimas su stalinizmu turi daugiau panašumų nei skirtumų, tad reikia ne bėgti nuo stalinizmo, o bandyti jį kuo geriau suvokti. Kad netyčia jis vėl nepasikartotų.

Kuo pavojingas yra draudimas kalbėti apie stalinizmą teigiamai? Tuo, kad tai primena patį stalinizmą: baimę kalbėti laisvai. Netyčia išsprūdę žodžiai, kad, tarkim, J. Stalinas buvo unikalus ir genialus (diktatorius), netyčia gali būti suvokti pažodžiui ir už tai gali grėsti baudžiamoji atsakomybė. O jis toks neabejotinai buvo: nes istorija prisimena tik tuos, kurie sukūrė stebuklus arba sunkiai suvokiamus košmarus.

Kai S. Žižekas, kuris šiam istoriniam momentui skiria bene daugiausia dėmesio iš nūdienos intelektualų, kur nors parašo apie J. Staliną nors vieną teigiamą sakinį, visi jį užsipuola kaip beprotį, kuris nesupranta, ką kalba. Tačiau ar galima kalbėti apie J. Staliną tik neigiamai, kai jis sugebėjo – tik apytikriais skaičiavimais – sunaikinti daugiau nei 55 milijonus žmonių? Nors vieni istorikai šį skaičių siūlo padauginti iš dviejų, bet iš tiesų mes negalime net turėti tokio vaizdinio, kuriame žūsta toks skaičius, todėl nesivelkime į matematiką ten, kur logika ne padeda, bet trukdo. Tiek žmonių (55 mln.) apytikriai žuvo per II pasaulinį karą. O J. Stalinas tai padarė vienas. Naikindamas ne kokią nors priešišką stovyklą, kitą rasę, tautą ar šalį – jis naikino visus iš eilės, tarsi kompiuterinė programa, kurios tikslas – sunaikinti viską, ką yra pajėgi sunaikinti.

Šiame žmonių teroro, kankinimo, naikinimo ir „valymo“ reiškinyje svarbu ne pasmerkti ir uždrausti kalbėti apie stalinizmą, o jį atverti ir parodyti visiems, kaip jis susikūrė ir kaip jis vėl atgimsta. Dabar nė kiek ne mažiau baisesniu – V. Putino rėžimo pavidalu. Tie patys metodai naudojami dar aršiau ir putinizmo kritikai tildomi dar geriau ištobulintais KGB metodais. Todėl tylėti apie šį nusikaltimą – irgi nusikaltimas.

Garry Kasparovas – didžiausias opozicijos lyderis Rusijoje, jau paprašė Latvijos pilietybės, nes V. Putinui baisi menkiausia grėsmė. Visai kaip J. Stalinui. Paranoja. Lietuvoje buvęs pasaulio šachmatų pasaulio čempionas, Kremliaus užsakymu, apipilamas gausybe komentarų, kur raginama jį gydyti psichiatrijos klinikoje. Ir neatsiranda nė vieno teigiamo komentaro. Sutapimas? Tik tiems, kas tiki stebuklais. Šiek tiek išsisėmė propagandistų fantazija – kas patikės, kad šis genijus nesveikas? Tik nesveiki žmonės.

Pussy Riot“ narė Nadežda Tolokonikova ištremiama į Sibirą – atrodo, kad V. Putinui pasimaišė protas, nes pasaulis tikrai nepatikės, jog tai sveiko proto žmogaus įsakymas. Stalinizmas atgimsta. Propagandistai gali rašyti kad ir milijardą komentarų apie G. Kasparovą ir N. Tolokonikovą – tai nė vieno neįtikins, jog Kremlius nesiekia susidoroti su visais, kurie kovoja ne prieš Rusiją, o prieš sistemą, kuri valdo tą šalį.

Nadežda Tolokonikova
Nadežda Tolokonikova
© AP/Scanpix

Istorikai, tiriantys ir rašantys apie stalinizmą, visuomet mums pateikia krūvą liudijimų ir faktų, kuriuose retai pasitaiko bandymų svarstyti, analizuoti, ieškoti priežasčių, priešistorės ir sąlygų, kuriose gimė šis makabriškas naikinimo aparatas.

Pradedant nuo priešistorės, kuri siekia XVI amžių ir Ivaną Rūstųjį, įkūrusį Opričniną – KGB ir dabartinės FSB pirmąjį „vairiantą“ –, manau, Rusijos valdymo sistemą galime drąsiai vadinti „prievartos mašina“. Žinoma, Opričnina buvo tik pradžia tam, kas vėliau virto tvirtu ir lanksčiu mechanizmu, gebančiu iš XVI amžiaus išgyventi iki šių dienų ir veikti taip, lyg jis apskritai būtų amžinas ir nenugalimas.

Tiems, kam atrodo, kad nusikelti į tokius tolimus laikus – kvailystė, lengva pateikti analogijų su dabartiniu Kremliaus rėžimu. Pavyzdžiui, kaip ir V. Putinas, Ivanas Rūstusis už tai, kad Opričninos galvažudžiai naikindavo žmones, suteikdavo jiems žemės, kaip dabar V. Putinas visiems savo KGB draugeliams už ištikimybę ir tarnybą išdalija didžiausias Rusijos įmones. Smurto mąstai dabar, žinoma, daugybę kartų didesni, bet juk Ivanas Rūstusis neturėjo tiek daug opričnininkų, kiek dabar pakalikų turi Kremlius.

1570 – ais metais, paranojiškas Ivanas Rūstusis įsakė surengti kruvinas skerdynes Novgorode, nes įtarė jų gyventojus bendradarbiaujant su Lietuva. Dabar Kremlius „skerdžia“ ne taip paprastai, o kur kas baisiau. Štai Anos Politkovskajos paskutinės knygos, kurioje surinkti jos straipsniai apie karą Čečėnijoje, „Tik tiesa, nieko daugiau“, ištrauka:

„Iš namo Nr. 36 į Penktąją Liniją pasitikti federalų staiga išėjo 74 metų Saidas Zubajevas, o kareiviai privertė jį „šokti“ – šaudė automatais į žemę prie kojų, taip versdami jį šokčioti vengiant kulkų. Senis pavargo – jį nušovė. Ir šlovė Alachui! Saidas nesužinojo, ką padarė jo šeimai.

Sultanas nutyla, vis aukščiau lošia galvą. Jis nenori, kad išdavikės ašaros nutekėtų per skruostus: niekas neturi pamatyti jo silpnumo. Sultanas kresteli galvą – sugena ašaras atgal, į raukšlėtus paakius ir tęsia: Apie 9 valandą vakaro įsilaužę vartus į Zubajevų kiemą įsiveržė šarvuotis. Operatyviai ir be nereikalingų žodžių kareiviai išvedė iš namų ir išrikiavo prie laiptelių 64 – erių Zainab, senuko žmoną. Jos dukrą, 45 – erių Maliką, rusų milicijos pulkininko žmoną. Mažąją aštuonmetę Malikos dukrelę Aminą. 40 – metę Saido ir Zainab dukrą Mariet. 44 metų Saido sūnėną Saidachmedovą. 35 metų Saido ir Zainab sūnų Ruslaną. Jo nėščią žmoną Luizą. Jų aštuonmetę dukrą Elizą. Kelios kulkosvaidžių šūvių serijos – ir visi žuvę, guli prie tėvų namų. Štai taip šiame pasaulyje neliko nė vieno iš Zubajevų, išskyrus Inesą – keturiolikmetę Ruslano dukrelę. Ją labai dailią merginą, prieš sušaudydami kariškiai įžvalgiai nuvedė į šalį, o paskui kažkur nutempė.

Mes labai uoliai ieškojome Inesos, bet ji tarsi išgaravo, - pasakoja Sultanas, - manome, kad ją išprievartavo ir užkasė. Kitaip būtų grįžusi laidoti savo artimųjų. Kartu su Zubajevais tą naktį žuvo ir 55 – osios mokyklos direktorius Idrisas – jį iš pradžių ilgai mušė daužydami į sieną, sulaužė jam visus kaulus, tada kontroliniu šūviu į galvą pribaigė. Kitame name radome greta gulinčias 84 metų rusę senučiukę ir jos 35 – metę dukrą Larisą, Grozne žinomą advokatę, - abi išprievartautos ir nušautos. Kieme tįsojo 42 metų Čečėnijos valstybinio universiteto profesoriaus fiziko Adlano Akajevo lavonas su kankinimų žymėmis. 47 metų Damilchanui Achmadovui nukirto ne tik galvą, bet ir rankas. Skiriamasis baudžiamosios operacijos Naujosios Katajamos gyvenvietėje požymis – daugeliui nukirsto galvos. Aš mačiau kelias kruvinas trinkas malkoms kapoti. Pavydžiui, Šefskajos gatvėje stovėjo tokia trinka, į ją buvo įkirstas kirvis ir padėta – moters galva su raudona skarele, o šalimais, ant žemės, begalvis vyro kūnas, bet vyro. Dar radau nukirsdintą begalvį man nepažįstamos moters kūną, jos pilvas buvo perpjautas ir į jį įkišta galva. Jos galva? Kieno nors kito galva?“.

Čia ne romanas – čia šiandienos rėžimo vykdomi nusikaltimai už kuriuos tai parašiusi ir viešai išspausdinusi žurnalistė pati buvo nužudyta. Jei čia būtų melas, ar kas nors būtų ją žudęs V. Putino gimimo dieną? Spręskite patys. Apkaltinti buvo čečėnų teroristai, bet juk A. Politkovskaja labiausiai gynė Čečėniją, o V. Putinas, pareiškęs, kad ši žurnalistė „nebuvo labai svarbi“, padarė didelę klaidą: po jos mirties visi aukščiausio rango pasaulio lyderiai pareiškė užuojautą. Tai kur čia logika, kad ji buvo nesvarbi?

Rusijos istorija – tai ne šiaip kraupi skerdynių epopėja – tai nesuvaldomo savęs ir kitų naikinimo kronika, kurioje visa yra anapus gėrio ir blogio: čia nėra pusių, nėra savų ir svetimų. Čia visi anksčiau ar vėliau tampa aukomis, nes pati sistema gyva tuo, kad naikinimas yra vienintelis būdas išlikti. Nėra tokio Rusijos caro, tokio slaptųjų tarnybų vado, apskritai, nėra jokio veikėjo, su kuriuo nebūtų buvę arba bandoma susidoroti, arba susidorota. Tai rodo mums viena: pamirškite pasakas apie Rusiją kaip apie potencialią demokratiją. Norisi tikėti, kad taip bus. Bet istorija sako priešinga dalyką – nebuvo net precedento kokiam nors judėjimui panašia kryptimi. Net patys iškiliausi protai buvo išskersti, sugrūsti į lagerius arba į psichiatrines klinikas.

1849 – ais metais ir vienas garsiausių visų laikų rašytojų, Fiodoras Dostojevskis, atsiduria priverstinių darbų lageryje Sibire. Kaltinimas – „priešvalstybinė propaganda“. Greitai Sibiras taps „koncentracijos stovyklų“ pasauliu – šį terminą pirmą kartą paminėjo V. Leninas 1918 - ais metais. Jam vaidenosi, kad jis įgyvendina Karlo Marxo mokslą, kurį savo kliedesiuose, nesuskaičiuojamų raštų tomuose, jis laikė absoliučiai tobulu. Oficialus dabartinės FSB priešistorės organas – ČK – taip apibūdino savo veiklą: „Mūsų moralinis kodeksas – visiškai naujas. Mūsų humanizmas – absoliutus, mums viskas leista, nes mes pirmieji pasaulyje išsitraukiame kalaviją ne siekdami pavergti, bet vardan laisvės ir išsilaisvinimo nuo priespaudos“.

Rusų istorikas M. P. Nikolajevičius taip aprašo šį absoliutų ČK humanizmą: „Kiekvienas ČK skyrius provincijoje taikydavo savus kankinimo būdus. Pavyzdžiui, Charkove aukas skalpuodavo, nuplėšdami nuo rankų vadinamąsias „pirštinaites“. Voroneže kankinius įmesdavo į statines, viduje prikaltas vinių, ir statines ridendavo, kaktoje išdegindavo penkiakampę žvaigždę, o dvasininkams uždėdavo ant galvos spygliuotos vielos „vainiką“. Carycine ir Kazyšine pjūklu pjaudavo kaulus. Jekaterinoslave kryžiuodavo arba užmušdavo akmenimis. Odesoje karininkus degindavo krosnyje arba draskydavo į gabalus, o Kijeve juos uždarydavo karstuose su pūvančiais lavonais ir užkasdavo, o po pusvalandžio vėl atkasdavo“.

V. Normanas. Stalinizmo atgimimas Putino pavidalu
© DELFI / Tomas Vinickas

V. Leninas - pirmasis žmogus istorijoje, kuris visiškai nesuprasdamas K. Marxo filosofijos ir turėdamas visus politiniam lyderiui reikiamus psichopato bruožus, sugebėjo iš carinės policijos sukurti analogų neturintį ideologija grįstą totalitarizmą, kuriame bet kuris asmuo galėjo būti paaukotas dėl „revoliucijos“. Gaila, jog Lietuvoje V. Lenino raštai yra išmesti iš bibliotekų ir mažai žmonių yra susipažinę su tuo, ką šis veikėjas rašė. Jis nesiekė sukurti socializmo, jis nesiekė proletariato diktatūros, jis tiesiog kliedėjo apie būtinybę įvykdyti revoliuciją ir nežinojo, kas turėtų būti po to. To, beje, niekada neaprašė ir pats K. Marxas. Jo idėja buvo tokia, kad proletariatas stebuklingu būdu pasidalins turtą draugiškai ir nekils jokių konfliktų. Ir tik prieš mirtį jis prisipažino, kad pats nėra marksistas.

Trumpas ekskursas į dabarties kairiųjų diskursą, kuriame, nesuprantant nei K. Marxo, nei juo labiau „kairumo“ esmės: laisvės ir lygybės, kovojama prieš kapitalizmą be aiškios idėjos „kas būtų po to“. Tokie kairieji, kurie smerkia kapitalizmą, neturėdami jam alternatyvų, yra visiškai analogiški V. Leninui. Apsėsti savo teisumo manijos, jie tiki, kad revoliucija – tiesiausias kelias į rojų. Dažniausiai tai turtingų tėvų sūneliai ir dukrelės, kuriems maištauti prieš „sistemą“ – tik mados reikalas. Būti maištininkais jiems atrodo taip pat stilinga, kaip hipsteriškas aprangos stilius, prie kurio kažkodėl priderinami „Apple“ produktai ir prabangus gyvenimas tėvų sąskaita. Jeigu jiems reikėtų atsisakyti šių dešiniųjų privilegijų, jie iš karto atsisakytų ir savo neva kairuoliškų pažiūrų.

Bet grįžkime prie Rusijos istorijos. Pats V. Leninas taip apibūdino savo misiją, kurią vėliau atpasakojo vienas Gruzijos liaudies komisaras: „žudyti, naikinti, nepalikti akmens ant akmens, jeigu visa tai tarnauja revoliucijai“. Daugeliui kairiųjų ir dabar atrodo, kad tai visai neblogas kategorinis imperatyvas. Bet nereikia manyti, kad V. Leninas buvo visiškai ligotas žmogus, aklai siekęs sunaikinti imperializmą ir proletariatą paversti (kažkokiu mistiniu būdu) valdančiuoju organu. Jo tikslai buvo kilnūs – sunaikinti vergiją, sunaikinti pavergiančiąją buržuazijos klasę, bet tai, kaip jis to siekė, pranoko tai, prieš ką jis kovojo.

Dėl to ir dabar yra daug leninizmo fanatikų: tie tikslai patrauklūs ir V. Lenino užsidegimas juos paversti realybe – daugiau nei herojiškas. Jis be jokios baimės rizikavo viskuo, skaitė G. Hegelį ir K. Marxą, mokėsi, mokėsi ir mokėsi, bandė padaryti tai, ko pasaulyje niekada nebuvo – sukurti laisvą ir lygybe grįstą visuomenę. Čia esama paradoksalaus atatrankos efekto – kuo kilnesnis tikslas, tuo labiau jis „įgalina“ naudoti pačias žiauriausias priemones tiems, kurie nori tuos tikslus sugriauti. V. Leninas patikėjo, kad jis neklysta ir tai buvo jo lemtinga klaida.

Į valdžią atėjus jokių kilnių tikslų neturinčiam J. Stalinui, leninistinė utopija apie revoliuciją virto siaubingu teroro realizmu: J. Stalinui nerūpėjo niekas, nors jo artimieji savo memuaruose jį liaupsina ir vadina puikiu žmogumi, bet iš tiesų jis žinojo tai, ko nežinojo niekas iki jo: kad Sovietų Sąjungoje neįmanoma išlikti valdžioje, jeigu nenaikini kiekvieno, kuris kelia bent menkiausią grėsmę tavo sostui.

Stalinizmas buvo grįstas tuo, kad niekas, išskyrus patį J. Staliną, nespėdavo įgyti nė menkiausios įtakos, ir greitai būdavo nužudomas. Pavyzdžiu, 1937 – ais metais J. Stalinas tiesiog nušlavė nuo žemės paviršiaus 3000 NKVD karininkų. Iškalbinga statistika: NKVD, J. Stalino įsakymu, sunaikino 80 proc. Raudonosios armijos pulkininkų ir 90 proc. generolų. Šis, žiaurumu jokių lygių istorijoje neturintis asmuo, naikino taip beatodairiškai, jog kartais net istorikai nesupranta, kodėl vienas ar kitas asmuo staiga buvo sušaudytas. J. Stalinas visuomet jautė baimę (ir ji buvo pagrįsta), kad kas nors ims sekti jo pavyzdžiu – ir sunaikins jį patį. Vienintelė stalinizmo išeitis – naikinti, žudyti, nepalikti akmens ant akmens. Bet priešingai nei leninizmo atveju, nebuvo net iliuzijų apie revoliuciją. Reikėjo ne revoliucijos, tikslas buvo tik vienas – amžinai išlikti soste. Absoliučiai niekuo nesiskiria nuo putinizmo.

V. Normanas. Stalinizmo atgimimas Putino pavidalu
© AFP/Scanpix

Kova, kuri pradžioje vyko SSRS viduje, greitai peraugo į kovą prieš visą pasaulį, nes J. Stalinas žinojo, kad tik taip jis gali išlikti valdžioje. Taip leninizmo įteisintas teroras, staiga virto akla, visiškai bejausme traiškymo sistema, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidino ne politika, o NKVD, vėliau virtusi KGB, o dabar vadinama FSB. Ta pati panelė, tik kita suknelė.

Tiek Sovietų Sąjungą, tiek dabartinę Rusiją valdo ne politikai, o saugumo tarnybų darbuotojai. Po šito išgamos, J. Stalino, mirties, kuomet SSRS kalėjimuose kalėjo mažiausiai 20 milijonų žmonių, kuriuos prižiūrėjo apie 2 milijonai prižiūrėtojų, viskas pakrypo dar blogesne linkme: 1954 metais buvo įkurta KGB (Valstybinis saugumo komitetas), kuris tapo net stalinizmui neprilygstančia organizacija. KGB – tai ne kokia nors saugumo tarnyba, ne koks nors Opričninos tipo kovos su liaudies priešais organas. Tai keletą milijonų narių turintis tinklas, kurio valdymo neįmanoma kontroliuoti vienam žmogui, o jo nariai gali nesibaimindami žudyti, terorizuoti ir naikinti. Jeigu jie sunaikina priešą (dažniausiai dar gi – tik įsivaizduojamą), jiems negresia jokia atsakomybė. Žudyk ir mėgaukis.

Ilga šio teroristų tinklo istorija reikalautų atskiro pasakojimo, bet, manau, trumpai galima pasakyti, kad KGB struktūra yra tokia sudėtinga, jog panaikina ne tik atsakomybės už žmogžudystes jausmą, bet apskritai – veikia taip aklai, kaip savo įsivaizduojamus priešus žudė J. Stalinas.

KGB‘istams visas pasaulis yra priešai. Bet kuris KGB priklausantis padaras padarys viską, kad sunaikintų priešą. Tik priešingai nei stalinizmo laikotarpiu, KGB šiek tiek pakoregavo taktiką: savi buvo žudomi rečiau, o visi kiti – daug dažniau. Karas, vykęs tik pačioje SSRS, persikėlė į tarptautinę areną. Vienas po kito SSRS vadai kėlė sau ir KGB kone vienintelį uždavinį: sunaikinti JAV ir užvaldyti pasaulį. Ir tam reikėjo ne atviro, bet paslėpto teroro, kuris greitai tapo firminiu šios organizacijos ženklu.

KGB suprato, kad norint valdyti pasaulį, to nepavyks pasiekti tiesioginiu karu ir kad tai reikia daryti verbuojant užsienio piliečius, kiršinant Vakarų valstybes ir t.t.

Vienas iš tada dar NKGB vadų, P. Sudoplatovas, II pasaulinio karo pabaigoje, puikiai nusakė įsiskverbimo į užsienio šalis taktinį planą, kuris akivaizdžiai veikia ir dabartinėje Lietuvoje Rusiją valdant V. Putinui: „Pirmiausia ieškokite potencialių agentų tarp gamtos ar likimo nuskriaustų žmonių, pavyzdžiui, invalidų, arba tarp tų, kurie jaučiasi nepilnaverčiai. Žinodami, kad priklauso kažkokiai įtakingai, visagalei organizacijai, jie pasijus viršesni už kitus ir bus patenkinti gyvenimu“. Geriau nė nesugalvosi. Visi invalidai ir likimo nuskriausti žmonės dabar uoliai dirba Kremliui.

Aišku, pačioje SSRS teroras nesibaigė, jis tik įgavo dar baisesnius kankinimo būdus. Stalinizmo lagerius pakeitė „psichiatrinės“ klinikos, kur atsidūrė visi mąstantys „kitaip“. Matematikos profesorius, V. Černyšovas, kuris kaip ir F. Dostojevskis buvo apkaltintas „antivalstybine propaganda“, taip aprašo savo įspūdžius iš šio pragaro: „Čia sunku pačiam patikėti, kad esi psichiškai sveikas. Buvimas šioje ligoninėje tolygus asmenybės žūčiai. Nors ir bijau fizinės mirties, bet mieliau sutikčiau, kad mane iškart sušaudytų. Mintis, jog mano siela bus suteršta, man bjauri ir nepakeliama“.

Tačiau pagrindinis KGB tikslas buvo ne savo šalies disidentų naikinimas. Pagrindiniai KGB tikslai – įtaka užsienio valstybėms ir pirmiausia JAV. Dauguma autorių aprašo neįtikėtinus mastus, kuriais KGB įsiskverbia į galingiausias pasaulio organizacijas – nuo JTO iki NATO. Nuo visų kvailų kairiųjų, žaliųjų ir bukųjų judėjimų iki CŽV ir Europos slaptųjų tarnybų. KGB agentai, pabėgę į Vakarus, pasakoja nesuvokiamas protu istorijas apie praktiškai maniakišką Rusijos troškimą valdyti pasaulį. Manoma, kad 1981 metais KGB organizavo ir pasikėsinimą į popiežių Joną Paulių II, kas rodo, kad šita organizacija nušluotų bet ką, idant pati galėtų pasijusti galinga.

Manau, kad V. Putinas – gerai ištreniruotas KGB šakalas, kuris vykdo niekuo nuo pačių seniausių stalinizmo ir KGB tradicijų nesiskiriančią politiką, kurios pagrindinis tikslas – moralinis Vakarų žlugdymas, destabilizavimas, dezinformacija, sabotažas, ir svarbiausia – demokratijos griovimas. Stalinizmas ir putinizmas grįsti absoliučiu laisvės vaakumu. Tai, kas Vakaruose dažnai laikoma vertybe – kairiųjų judėjimai (nuo žaliųjų iki pacifistų) yra dažniausiai Rusijos naudojami tam, kad tarnautų jos interesams. Todėl kartais patenkama į tikrai šlykčią pasalą, kai kilnių tikslų vedini žmonės nesupranta, ką daro, bet vis tiek tai daro: norėdami daugiau laisvės, jie pasitarnauja didžiausiai pasaulyje nelaisvės sistemai. Bet koks radikalus, ekstremistinis veiksmas, kuriuo siekiama „įvesti tvarką“ griežtos rankos politika – net abejonių nekeliantis KGB veiklos pavyzdys. Lietuvoje tokių tvarkdarių, kurie elgiasi KGB vadovėlių logika, jau darosi neadekvačiai daug. Ir čia jiems visiems norisi pacituoti V. Suvorovą: „Jis žiūri į mane ir vos vos šypsosi. Supranta, kad esu teisus. O aš žvelgiu į jį, į savo pirmąjį agentą, užverbuotą užsienyje. Savo puikios šalies saugumą jis parduoda už trisdešimt sidabrinių. Man tai visai nepatinka. Aš tai darau todėl, kad neturiu kitos išeities. Toks likimas. Jei ne čia, tai kitoje vietoje sistema man rastų žiaurų darbą. Jei atsisakysiu, sistema mane praris. Nesu laisvas žmogus. Bet tu, šunsnuki, laisva valia veržiesi mums padėti. Jei būtum pasipainiojęs man tuomet, kai buvau Specnaze, aš tau, šliuže, dantis dilde būčiau nudildęs. Staiga prisimenu, kad agentams reikia šypsotis. Ir aš jam šypsausi“.

Laisva valia vakariečiai (ir lietuviai taip pat) parsiduoda tiems, kurie daug geriau suvokia: kartą parsidavęs, amžiams liksi vergu. Kairieji, norėdami išvengti pasalos, turėtų niekuomet nepamiršti, kad Rusija – didžiausias kairiųjų priešas pasaulyje. Ne tik dėl to, kad FSB yra ta pati KGB, tik su dar didesniais ištekliais ir dar geriau išmokytais agentais, bet ir todėl, kad apie jokią rusišką laisvę ir lygybę negali būti net kalbos. Per visą šios šalies istoriją. Manau, kad tai šalis, sukurta iš teroro ir žmonių naikinimo. Ir tie, kas dabar yra gyvi, niekada nesulauks jokios demokratiškos ir vakarietiškos Rusijos – nebent įvyks paruzija ir čia antrą kartą atėjęs Jėzus Kristus, pradės daryti stebuklus. Pirmas iš jų bus V. Putiną prikelti iš emociškai mirusio žmogaus būsenos. Antras – apsaugoti, kad jis tada nenusižudytų, pirmą kartą gyvenime pajutęs empatiją ir supratęs, ką padarė.

Kuomet kalbame apie Rusiją, mes turime kalbėti ne apie šalį, o apie KGB. Ir visus, kurie čia regi paranoją, iš karto galime nurašyti nesusipratusiems arba jau nupirktiems KGB, atsiprašau, FSB darbuotojams. Tokie padarai net neverti dėmesio ir aptarimo. Jei jų nejaudina tai, kiek žmonių nušlavė KGB, ką su Čečėnija padarė V. Putinas – jie neverti kad mes juos laikytume žmonėmis.

V. Normanas. Stalinizmo atgimimas Putino pavidalu
© AP/Scanpix

Pabaigai norėtųsi tik pridėti dar vieną puikią V. Suvorovo, vieno iš nedaugelio agentų, ištrūkusių iš GRU (dar vienos slaptos SSRS tarnybos) romano „Akvariumas“ ištrauką apie tai, kas palaiko šį pragarišką rėžimą ir kodėl patys rusai nesukyla prieš juos naikinantį Blogį:

„ - Jūs žinote, Viktorai Andrejevičiau, GRU ir KGB labai retai pasitaiko žmonių, bėgančių į Vakarus.

Linksiu.

- Visi jie nelaimingi. Tai ne propaganda. Šešiasdešimt penki procentai pabėgėlių iš GRU ir KGB grįžta atgailaudami. Mes juos sušaudome. Jie tai žino – ir vis vien grįžta. Tie, kurie į Sovietų Sąjungą negrįžta savo noru, gyvenimą baigia savižudybe, prasigeria, nusirita į dugną. Kodėl?

- Jie išdavė savo socialistinę tėvynę. Juos graužia sąžinė. Jie prarado savo draugus, artimuosius, savo kalbą...

- Ne tai svarbiausia, Viktorai Andrejevičiau. Esama kur kas rimtesnių priežasčių. Čia, Sovietų sąjungoje, kiekvienas iš mūsų – aukščiausio luomo narys. Kiekvienas, net pats menkiausias GRU karininkas – antžmogis visiems kitiems. Kol esate mūsų sistemoje, jūs turite kolosalias privilegijas, palyginti su kitais šalies gyventojais. Kai esi jaunas, turi valdžią, privilegijas – tai pamiršti. Tačiau prisimeni vėliau, kai nieko nebegalima susigrąžinti. Kai kurie iš mūsų bėga į Vakarus tikėdamiesi turėti puikų automobilį, vilą su baseinu, pinigų. Ir Vakarai jiems moka iš tiesų daug. Tačiau gavęs mersedesą ir nuosavą baseiną, išdavikas pastebi, kad visi aplink jį turi gerus automobilius ir baseinus. Jis staiga pasijunta skruzdėle tokių pat turtingų skruzdėlių minioje. Jis praranda pranašumo prieš aplinkinius jausmą. Jis tampa paprastas, toks, kaip visi. Net jei priešo žvalgyba priima tą išdaviką į tarnybą, vis vien jis nebeatgaus prarasto pranašumo prieš aplinkinius jausmo, nes Vakaruose tarnauti žvalgyboje nėra laikoma didžiausia garbe ir pripažinimu.

- Niekada apie tai negalvojau...

- Galvok apie tai. Visada galvok. Turtas yra reliatyvus. Jei tu po Maskvą važinėji lada, į tave žiūri labai gražios merginos. Jei tu po Paryžių važinėji ilgu citroenu, niekas į tave nesižvalgo. Viskas reliatyvu. Leitenantas Tolimuosiuose Rytuose – Dievas ir caras, gyvųjų valdovas, viešpats. Maskvoje pulkininkas – pėstininkas, nes šalia tūkstančiai kitų pulkininkų. Išduosi – prarasi viską. Ir prisiminsi, kad kažkada priklausei galingai organizacijai, buvai absoliučiai nepaprastas žmogus, iškeltas virš milijonų kitų. Išduosi – pasijusi pilkas, nepastebimas menkysta, toks kaip ir visi aplinkiniai. Kapitalizmas duoda pinigų, tačiau ne valdžios ir pagarbos. Tarp mūsų esama ypač gudrių, kurie nepabėga į Vakarus, bet lieka, slapta pardavinėdami mūsų paslaptis. Jie turi kapitalizmo pinigų ir naudojasi antžmogių padėtimi, kurią duoda socializmas. Tačiau mes tokius greitai randame ir sunaikiname...

- Aš žinau. Penkovskis...

- Ne tiktai. Penkovskis žinomas visame pasaulyje. Daugelis nežinomi. Pavyzdžiui, Vladimiras Konstantinovas. Jis grįžo į Maskvą atostogų, o pakliuvo tiesiai į tardymą. Įkalčiai nenuneigiami. Mirties nuosprendis.

- Jį sudegino?

- Ne. Jis prašė jo nežudyti.

- Ir jo nenužudė?

- Ne, nenužudė. Tačiau kartą jis saldžiai užmigo savo kameroje ir atsibudo karste. Giliai po žeme. Jis prašė nenužudyti, ir jo nenužudė. Bet karstą užkasti reikia. Tokia instrukcija“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Asmeninis išbandymas – įveikti sunkūs kilometrai vaizdingoje Norvegijoje (5)

Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau. Pirmas mano rimtesnis ultra bėgimas būtent ir buvo šios serijos pionierius – Ecotrail de Paris 80 km, o šią žiemą, kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nereali mintis įveikti visus Ecotrail serijos ultra bėgimus.

Moteris turi aukso vertės patarimą, kaip atpažinti neištikimybę (109)

Įtariate, kad sutuoktinis neištikimas? Turiu auksinį patarimą – atsakykite sau į vienui vieną klausimą: ar jis tebeužsiima ta veikla, kurios dėka susipažinote? Pavyzdžiui, eina į klubus, į mįslingas vakarones su draugais, į rungtynes, į golfo aikštyną? Deja, skaudi patirtis sako, jog tai yra, taip sakant, raudona vėliavėlė...

Melu prasidėjęs tarnybinis romanas pateikė ne vieną siurprizą (64)

Tai buvo pirmoji mano diena naujajame darbe. Galvoje sukosi įvairiausios mintys: kaip man seksis? Kokie žmonės čia dirba? Ar pritapsiu? Iš tikrųjų, sekės gana sunkiai: nepavykdavo rasti reikiamų dokumentų, ne kartą teko paklaidžioti įstaigos suktais koridoriais ieškant tam tikro kabineto, o ir kalbant telefonu su klientais padariau ne vieną klaidą.

Apskaičiavo prabangų savaitgalio poilsį Palangoje: pagaliau nemačiau čeburekų pardavėjų (88)

Pastebėjau tokią tendenciją – Lietuvos gyventojai (arba labiau tie, kurie dar liko Lietuvoje), vis dažniau renkasi užsienio kurortus ar turistinius miestus. Dabar retai kada tai būna uždari miesteliai kaip Šarm el Šeichas ir Hurgada Egipte ar Marmario kurortas Turkijoje.

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.