V. Normanas. Lietuvos Konstituciją keis P. Gražulis? To dar nebuvo

 (10)
Trumpam išjunkite savo emocijas, nes tai, ką perskaitysite, neigiamai jas paveiks: mūsų šalies Konstituciją ėmė darkyti patys gražiausi Seimo nariai, inicijuodami naujas jos pataisas dėl generalinio prokuroro atstatydinimo. Pirmas iš jų - 12 kl. „išsilavinimą“ turintis Petras Gražulis, atrodo, laužantis įstatymus taip pat lengvai, kaip ir logiką – jam atrodo, kad yra aukščiau už visus ir viską. Ir tik jis vienas, kalbėdamasis su Dievu, užmezga tiesioginį ryšį. Tada atsineša į Seimą Bibliją ir skaito Dievo žodį. Beveik kaip mišios. Už mirštančią Lietuvą.
Konstitucija
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Bet, aišku, jis gina tradicines vertybes, kas paneigs, nors pats su asmeninėm šeimos problemom, panašu, nesusitvarko. Smurtas prieš vaikus jam atrodo normalu, o jis pats save laiko to pavydžiu: puikiu žmogum užaugo. Pasakykite, ką per visą laiką Seime, išskyrus gėdą Lietuvai, jis dar padarė? Tegul gina nors ir pagonių dievus, nors ir Perkūną ar Skaistumą – bet tegul ką nors daro ir parodo nuopelnus. O kad susitikinėja su Rytų kaimynais ir palaiko „gražuoliškus“ santykius su jais – dar didesnė gėda už suvaidintus spektaklius per mažumų paradus, kur tikimasi užsidirbti balsų iš nepilnaverčių, nepilnapročių provincijos gyventojų.

Kasdieniame gyvenime ponas Petras – su plačia šypsena, panašia į V. Uspaskicho, einančio iš teismo, kur pasiskelbė save politiniu kaliniu. Jį gi įkalino Lietuvos Respublikos Konstitucija! Viešpatie, švenčiausias, o jis gi cerkves Tau stato, ar Tu nematai, kas daros, gal apžlibai, Dieve, gal akinius Tau vietoj cerkvių nupirkti? Konstitucija nenormali - reikia pakeisti: tegul būna atvirkščiai - teisti, kaip Rusijoje, reikia tuos, kas siekia demokratijos, o paleisti į laisvę - vagis ir demokratijos griovėjus. Baltai-rusiška logika. Mes tikri baltai.

O P. Gražulis, matyt, žino – kvailiai ir vėl balsuos, jei parėkaus apie tradicinę šeimą. Toks žaidimas. Kvailiai ir bažnyčioj mušami: Dievas kvailiams negailestingas.

Kita gražuolė - Seimo pusę metų nelankančios ir save aukščiau už Konstituciją laikančios teisuolės, kažkur užsienyje esančios Neringos Venckienės „draugiaška“ Aurelija Stancikienė. Drąsuolė atsirado. Tokių drąsuolių Lietuva jau matė, bet dar nieko naudingo šaliai jos nenuveikė ir istorija neprisimena, kad gindamos nusikaltėlius, jos būtų galėję keisti Konstituciją.

Ir gražiausias iš visų - visada „putiovas“ Naglis Puteikis. Bet apie jį, mano galva, viską pasako ne pavardė, o vardas, todėl neverta ilgai aptarinėti istorinius juo nuopelnus.

Susumuokime ir paklauskime: kaip Konstituciją gali perrašinėti partijos, kurios iniciatorė ir Motina kažkur slapstosi užsienyje nuo tos pačios Konstitucijos, narė? Arba įstatymus laužantis P. Gražulis, kuris imasi smurtauti viešuose renginiuose? Ir visi bijo pasakyti: tai nusikaltimas.

Ar jums čia viskas logiška? Ne, čia logikos rasti nepavyks. Čia – visiška betvarkė. „Bezabrazija.“ Tiesiog minėti asmenys, manau, daugiau neturi ko parodyti, neturi kaip pasireklamuoti, neturi kitų būdų kaip sulaukti visuomenės dėmesio. Galima tik konstatuoti, kad rodyti nelabai yra ką. Tad dabar džiaukitės: jūs minimi, visiems patarėjams dar priminkite ar įsakykite (turbūt demokratiškai bendrauti su pakalikais nemokate) parašyti daug interneto komentarų ir už tai paskirkite premijas Šventų Kalėdų ir Naujųjų metų proga. Palaiminti laižantys kojas, jų lauks šunų dovanytės.

Nevyksta gėjų paradai, nesvarstomi įstatymai apie smurtą prieš vaikus, o P. Gražuliui norisi dėmesio. Prieš ką tada kovoti? Prieš prezidentę, Konstituciją ir Lietuvą. Ar būtina dabar, kai Lietuva yra viso pasaulio dėmesio centre, pirmininkauja ES, tuoj čia Europos viršūnių susitikimas, daryti tokias nesąmones? Jam tai kas – jį parodys per televizorių. O Gargždų „davatkos“ vėliau ir vėl perrinks į Seimą.

Stancikienei, atrodo, irgi norisi dėmesio. O kai partijos matrona, metusi visus savo amžinos teisuolės darbus, kažkur dingo, ir tik generalinis prokuroras žino, kur ji, tai šitai „draugiaškai“, paminklų restauratorei, šovė geniali mintis - reikia keisti Konstituciją.

O N. Puteikis, atrodo, suvedinėja asmenines sąskaitas. Kaip patys konservatoriai jį laiko partijoje man – nesuvokiama. Net V. Landsbergis tyli. Ar dėl vieno mušto tikisi gauti dešimt nemuštų? Ta prasme, tikisi atimti balsų iš „davatkų“, kurios balsuoja už populistus? Būtų juokinga, bet čia – tragikomedija. Neįmanoma kalbėti rimtai, tačiau neįmanoma ir ištisai juoktis, nes tuoj Petras pasakys, kad jis dar aukščiau už Jėzų Kristų. Kad Dievas jam perleido Lietuvos ir viso pasaulio kontrolę, kad dabar jis čia valdo padėtį, nes Aukščiausiajam pagailo žiūrėti, kaip Jo Sūnus dėl mūsų nuodėmių tiek prisikentėjo, o čia tokios nesąmonės vyksta. Kažkoks pasityčiojimas iš vienatinio Sūnaus kančių.

Pati Konstitucijos pataisa gali būti svarstoma demokratinėje valstybėje. Bet diskutuojant, tariantis visoms aukščiausioms valdžioms ir ne tada, kai svyla padai, kai reikia apginti Lietuvą nuo atviros Rytų atakos, kur ekonomika ir politika – du viename. Kai reikia „nepasišiukšlinti“ prieš Europą ir visą pasaulį. Ir ne tada, kai įstatymas dar nebaigė aiškintis, ar keli Seimo nariai neturėtų pakeisti Parlamento pastato į labiau nieko neveikimui pritaikytas kalėjimo kameras. Taip, teismas dar nepaskelbė galutinio nuosprendžio – ir tai bloga, o ne geroji naujiena. Jūs, teisiamieji, dar neįrodėte savo nekaltumo. Jūs esate įtariamieji – tokie ir likite, slėpkitės po pernykščiais lapais, nes normalūs žmonės, kai juos teisia, nesigiria, kad jie yra Dievo avinėliai, naikinantys demokratijos nuodėmes. Ir prie Konstitucijos liečiatės tik dėl to, kad niekas Nepriklausomybės pradžioje tokios tragikomedijos negalėjo net susapnuoti. Konstitucijos kūrėjai nesapnavo košmarų, kad juos ims perrašinėti tie, kas neigia tai, ką jie parašė. Ten nebuvo paranojikų. Dabar net kiek apmaudu dėl to.

Tačiau atrodo, kad Petrui, Aurelijai, Nagliui – viskas nė motais. Jie nori dėmesio. Jie nori būti demokratija, Lietuva, liaudimi, įstatymu, tiesa, pradžia ir pabaiga. Visai kaip Jėzus Biblijoje. Jie visi – labai religingi žmonės, kaip ir Artūras Paulauskas, atrodo, jie tiki: jei prisikėlė Jėzus, tai vėl prisikelti gali jau visiškai bet kas. Ir iš bet kokio griovio. Bet kokioje stadijoje. Pakeitęs bet kiek partinių suknelių. Jėzus, informuoju, kovojo prieš bet kokią politiką ir su ja jis apskritai nesuderinamas. Gerbkite nors tai, po velnių, kas parašyta Biblijoje.

Bet atrodo, kad jiems svarbu, kad vėl būtų priešų, nes gėjai, pedofilai, azerbaidžaniečiai daugiau nesireiškia. Tada jau pulti reikia savo šalį, prezidentę, Konstituciją. Ir Loretos Graužinienės pavyzdžiu sakyti: nu va, aš tai žinau šimtu procentų – tikrai dirbu Lietuvai ir Lietuvos žmonėms.

Nepriklausomybę atkūrė ir demokratiją bandė kurti žmonės, kurie jautė atsakomybę, kurie gerbė Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurie turėjo ne kažkokius paminklų restauratorių diplomus. Mano galva, jums perrašinėti Konstituciją – nusikaltimas.

Deja, televizininkams ieškant pamainos Radžiui, Ostapenko ir Minedui staiga buvo atrasta nauja aukso gysla: rodyti politinius lavonus ir ligonius. Tik nenumatytos pasekmės – ne visi atskiria, kur yra televizijos šou ir kur yra politika. Šou – puiku, žiūrėkit, bet jau užteko valinskinio farso. Visi turėjo suprasti, kuo tai galiausiai baigiasi. Betvarke. „Bezabrązyja“, - kaip pasakytų Viktoras.

Konstituciją būtina keisti. Iš esmės. Pirmiausia, sekant krikščionybės pavydžiu, reikėtų įrašyti, pirmu punktu: jei turi kitą Dievą, o ne mane, Konstituciją, tai nekišk prie manęs savo purvinų letenų, parsidavėli!!!

Yra toks filmas: „Purvini žaidimai“, kuriame kandidatas į JAV prezidentus sako, kad tiki JAV Konstitucija ir niekuo daugiau. Būtent taip ir turi būti, jei tai demokratija. Jei žmonės, kurie net negerbia Konstitucijos, kurie nesigaudo, kokiai partijai, kokioms pažiūrom pritaria, nori ją keisti – tai jau ne demokratija, tai jau šizokratija.

Tada reikia tikėti kitu tekstu: Jono Ronsono knyga „Kaip atpažinti psichopatą“. Šios knygos pagrindinė mintis labai labai paprasta: „Psichopatijos esmė – moralinių suvaržymų stoka“. Kai žmonės įsijaučia į Jėzaus Kristaus vaidmenį, žemėje neatsiranda rojaus, joje dažniausiai užgimsta tikras pragaras. A. Hitleris ir J. Stalinas – du neblogi pavyzdžiai. Jiems nereikėjo nei įstatymų, nei Konstitucijos.

Jie šventai tiki: nu jau mes, tai tikrai už TIESĄ, mes už viską aukščiau, mes geriausiai žinome ko reikia, kas čia ta Konstitucija, ta prezidentė, ir, tiesa, mes vis tiek dirbame Lietuvai ir jos žmonėms. Mus išrinko liaudis. Nesvarbu, kokia liaudis. Gal ir ne visai blaivi, bet kas ten alkotesterį per rinkimus nešios.

„Jokių abejonių?“ – paklausite nustebę. „Ne, niekada“, - užtikrintai atsakys.

Turėtume susimąstyti, ar Konstitucijoje nereikėtų apibrėžti, kad prie valstybės tarnybų negali būti prileidžiami žmonės, turintys visus klinikiniam psichopatui būdingus bruožus:

Štai vieno garsiausių šios srities psichologo H. M. Cleckley sudaryti klasikinio psichopato bruožai, pateikti knygoje „Normalumo kaukė“:

1. Nenuoširdus žavesys ir vidutinis arba aukštesnis nei vidutinis intelektas. Atrodo gerai prisitaikęs. Atrodo, jog pasižymi gerais intelektiniais sugebėjimais , neturi socialinių ar emocinių problemų;

2. Kliedesių arba iracionalaus mąstymo požymių nebuvimas - nėra psichotiškas;

3. „Nervingumo“ (nerimo) arba psichoneurotinių apraiškų nebuvimas - beveik nesugeba jausti nerimo, reakcijos paprastai ramios;

4. Nepatikimumas, įsipareigojimų nevykdymas, nepriklausomai nuo to, ar jie yra svarbūs, ar ne - neturi atsakomybės jausmo, nenuspėjamas;

5. Netiesos sakymas arba nenuoširdumas - išskirtinis tiesos ignoravimas, nepaisymas; lengvai meluoja bet kokioje situacijoje;

6. Sąžinės graužaties ar gėdos stoka - negali prisiimti kaltės už nelaimes, kurias neša kitiems, neturi gėdos jausmo;

7. Neadekvačiai motyvuotas, impulsyvus, prastai suplanuotas asocialus elgesys - neturi motyvų asocialumui;

8. Nevykę sprendimai, nesugebėjimas pasimokyti iš savo patirties - atrodo, kad turi sugebėjimus samprotauti, protauti bet nesugeba jų panaudoti priimant sprendimus, o elgesio nekeičia patirties įtakoje (t.y., nenori pakliūti į kalėjimą ar būti paguldytas gydymui, bet vis vien ten patenka);

9. Patologinis egocentriškumas. ir nesugebėjimas prisirišti ir mylėti. Visiškas koncentravimasis į save, nesugebėjimas mylėti. Gali imituoti meilę, jei kažką iš to gauna;

10. Skurdžios afektyvios reakcijos. Skurdžios, paviršutinės, neilgai trunkančios emocijos, išpūstas sąmojingumas, kuris skiriasi nuo tikro humoro jausmo (kuris pasižymi kuklumu);

11. Įžvalgos trūkumas. Nesugebėjimas matyti savęs taip, kaip mato kiti. Dažnai mano, kad įstatymu numatytos bausmės neturi būti taikomas jam;

12. Neatsakingumas tarpasmeniniuose santykiuose. Nedėkingumas, jei kiti rodo kilnumą ar pasitikėjimą. Neturi kilnumo, pasitikėjimo, užuojautos.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (75)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (242)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.

Vairuotojai, apie kuriuos nutylima: ar nereiktų jiems perlaikyti teisių? (297)

Visi žinome, kad neblaivus žmogus už vairo yra didelis blogis, nes yra sulėtėjusi jo reakcija, manevrai – nekoordinuojami ir t.t. ir t.t. Bet kokia yra pensinio amžiaus žmonių reakcija?

30-metį kankina darbo paieškos: nenoriu būti pasityčiojimo objektu (184)

Atviras laiškas – klausimas Seimui, Vyriausybei, LR prezidentei: dirbti ir gauti atlyginimą už darbą esi netinkamas, o atidirbti už socialinę pašalpą tinki. Kodėl?