V. Normanas. Lemtingas Kremliaus karas prieš Lietuvą

 (208)
VSD paskelbė, kad iš Rusijos laukiama informacinės atakos prieš aukštus Lietuvos pareigūnus. Greičiausiai prieš prezidentę ir premjerą. Artėjantys prezidento rinkimai verčia didžiausią pasaulyje totalitarinę valstybę atvirai deklaruoti kovą prieš Lietuvą. Neabejotina, mes jos sulauksime, tačiau nereikėtų naiviai tikėtis, jog mes atspėjome, ką ruošia Kremlius. Priešingai – tai gerai apgalvotas ėjimas, kuris tikrai nebus tik pamazgų pylimas.
© AP/Scanpix

Pirmiausia šiame VSD išplatintame pranešime stebina tai, kad dažniausiai nieko neviešinantis departamentas ėmė ir paskelbė iš pažiūros visiškai precedento neturintį dalyką – kad šalis, su kurios premjeru visai neseniai kalbėjo A. Butkevičius, kuo ativiriausiai ruošiasi mus pulti. Lyg čia būtų „normalus“ dvišalis bendravimas. D. Medvedevas „pamokė“ mus kaip reikia gyventi ir staiga - karas. V. Putino marionetė įvykdė šeimininko komandą ir parodė „galią“, dabar laukime, ką dar sugalvos Kremlius, kuriam Lietuvos elgesys – daugiau nei įžūlus. Pirmininkavimas ES, bandymas atsiriboti nuo energetinės priklausomybės, propagandinės-račinės žiniasklaidos kontrolė. Visa tai labai siutina Rusiją. Ji niršta, nes Lietuva ne tik sugriovė SSRS, bet ir toliau tolsta nuo rusiško pragaro.

Bet ar tikrai ši paviešinta informacija yra VSD atradimas? Kad Rusija nuolat pila pamazgas ant Lietuvos – niekam ne naujiena. Tai iš tiesų mums netgi atrodo normalu: visokio plauko parsidavėliai net sukuria tokius tinklaraščius, kur sudeda visus kritikuojančius Kremlių ir pavadina tai, tarkim, sovietofobija, - ir aš ten papuoliau, labai tuo džiaugiuosi, vadinasi, Kremliaus samdiniams įsakyta tildyti kritiką, diskredituoti visus, rašančius prieš Kremliaus politiką.

Įdomu tai, kad tokių tinklaraščių autoriai, ne šiaip niekam nežinomi kvailiai, o vienos Lietuvos partijos veikėjų kompanjonai. Galbūt reikėtų peržiūrėti, ką priima į savo tarpą, nes Kremlius stengiasi įsiskverpti ne į atvirai prorusiškas partijas, o į tautininkų, nacionalistų, patriotų stovyklas. Tada šaukti: tik bepročiai kritikuoja mielą ir nuostabią Rusiją, tarsi ir labai lietuviška. Nes meluojama, kad geri santykiai su Rusija yra naudingi Lietuvai. Taip, jie tokie ir būtų, jei kas nors istorijoje gali atrasti atvejį, kada kokias nors šalis palaikė gerus santykius su Rusija ir tai nesibaigė blogai. Tik tokių pavyzdžių nėra ir juos teks sufantazuoti, kaip ir kitas pasakėles apie motušę Rusiją, kuri mus labai myli. Taip myli, kad norėtų stipriai apglėbti ir niekada nepaleisti. Iš meilės viskas. Tik iš meilės.

Bet argi VSD turėjo bent teorinę galimybę kažkaip „atrasti“ tokią informaciją? Iš geriausiai pasaulyje apmokytos specialiosios tarnybos – FSB? Kurioje dirba tik amžinai ištikimi ir visiškai lojalūs robotai? Ana Politkovskaja „Rusijos dienoraštyje“ V. Putiną išvadino bepročiu, kuris negerbia nei žmonos, kuris neturi jausmų, kurio elgesys – patologiškas ir visiškai kgbistiškas. Visai tai puikiai iliustruoja filmas „Dvigubas agentas“ („The Double“), kur vaizduojamas Rusijos šnipas, dėl savo mylimos tėvynės paaukojantis visą gyvenimą: žmoną, vaikus ir patį save. Dėl tėvynės. Iš meilės. Tik iš meilės.

Ar VSD gali pergudrauti tokius robotus? Dar gūdžiais 1991 – ais metais pasirodžiusi maža Mareko Ciesielczyko knygutė „KGB: Rusijos ir sovietų slaptosios policijos istorija“ atskleidžia, kaip yra treniruojami tokie žmonės, – kaip gyvuliai. Yra tik keli atvejai visoje istorijoje, kai kas nors sugeba ištrūkti iš šio kalėjimo: dažniausiai žmonės visą gyvenimą nepamiršta dresūros.

Lengva apšaukti kiekvieną Kremliaus kritiką neadekvačiu sovietofobu, nes tai, ką aprašo patys Rusijos žurnalistai, kritikuodami savo valdžią, – niekaip protu nesuvokiamas siaubas. To suvokti neįmanoma, nes tai pranoksta visus žmogiškumo rėmus. Tenka daryti pertraukas, skaitant apie Rusijos rėžimą, nes man primena Šiaurės Korėjos lagerius.

Sunku patikėti šiuo VSD atradimu. Greičiau toks ėjimas man primena puikiai apgalvotą taktiką parodyti, kad Rusija ne puola Lietuvą, o nori atskleisti mums, kas yra Rusijos galybė, jos jėga, jos įtaka, jos neišmatuojama meilė. Tai ne karinių veiksmų, o savo galios demonstracija, kurios slapta žinutė yra tokia: jei norite išbristi iš problemų, iš ekonominės krizės, iš ES, Briuselio kontrolės, tai laižykite mums kojas, išrinkite prezidentu kokį prorusišką veikėją ir mes jums vėl atnešime saulę!

Neįtikima? Tokia yra propagandos esmė: emocinis užtaisas, be loginės argumentacijos. Arba, kaip rašė filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis: „Svarbiausi propagandos veiklos orientyrai yra: instituciškai kontroliuojamas ir konstruojamas mąstymas, visuomeninė tapatybė ir manipuliuojama nuomonė, kontroluojamas elgesys“.

Būtent nuomonę apie gerąją Rusiją skleidžia visi Kremliui ištikimi skalikai. O visus kritikus laiko „sovietofobais“. Neva reikėtų pamiršti, kas buvo Sovietų Sąjunga? Turbūt reikėtų jausti sovietofiliją? Tam, kas mus naikino ir žudė? Tam, kas mus traiškė tankais? Net žodis „menkystos“ čia per menkas – nežinau, kaip pavadinti tokius padarus. Kremlius kerta iš peties – tiek norėdamas sumenkinti mūsų tapatybę, tiek kreipdamas mąstymą į „sovietofilijos“ pusę.

Dabar, kai Lietuva išgyvena ne pačius geriausius laikus ir tikrai daug lietuvių su sentimentais prisimena SSRS, Kremliaus propagandistai puikiai suvokia: reikia tuo visais būdais pasinaudoti. VSD net paskelbė, kad Kremlius superka visus: žurnalistus, politologus, politikus. Kiek kekšių priviso Lietuvoje – sunku ir patikėti.

Čia akcentuojama nauda iš Rusijos, nutylint, kad už tą naudą mūsų gali laukti pragaras. Kokia turi būti nauda, kad rizikuotume tapti totalitarinės valstybės dalimi? Propagandistai mums pasakoja, kad Rusija – laisva ir turtinga šalis. Kad Maskva – turtingiausias pasaulyje miestas, mes ir taip žinome. Bet kokia yra tos prabangos kaina? O kaina – 1 proc. milijardierių, keli procentai pasiturinčiųjų ir didžioji dalis – žemiau skurdo ribos. Apie siaubą Maskvoje neverta kalbėti – užtenka pažiūrėti, kaip traiškoma opozicija ir viskas tampa aišku.

V. Putinas, atėjęs į valdžią, padarė tai, ko iš jo nesitikėjo niekas: sulydė savo, kaip amžino kgbisto, emociškai mirusio žmogaus tvirtybę ir gudrių bei daug už jį protingesnių strategų naujai išrasto totalitarizmo logiką. Ji remiasi genialia idėja: duoti valdžią ir valstybinį turtą tuo pačiu metu. Vadinasi, jei nuspręsi sukilti – neteksi visko. Ir iš tiesų nereikia bijoti fakto, kad V. Putinas pakėlė viduriniosios klasės pragyvenimo lygį. Tik ne dėl kokių nors ekonominių nuopelnų, o dėl to, kad Rusija gyva gamtiniais ištekliais. Jis tiesiog nacionalizavo visas kompanijas – nuo „Jukos“ iki televizijos kanalų ir kitų strateginių bendrovių.

Yra net toks anekdotas: kol nafta Rusijoje, ji valstybinė, bet vos tik iš jos iškeliauja – ji jau privati. Taip ir yra: V. Putinas sukūrė keistą, bet tvirtą mechanizmą, kuriame kapitalas ir galia – du viename. Kiekvienas aukštas pareigūnas yra (dažniausiai) milijardierius. Bet jis toks yra dėl to, kad paklūsta V. Putinui. Norėsi išeiti – neteksi ne valdžio, o visko – valdžios, turtų ir laisvės. Laisvo išėjimo ten iš viso nėra.

Taip ne tik lengviau kontroliuoti valstybę, taip apskritai lengviau kontroliuoti viską. Tada, ir puolant Lietuvą, galima jai rodyti, kas jos lauks už ištikimybę: pigi nafta, pigios dujos, pigi elektra, - mes vėl galėsime gyventi sovietofiliškai: už nieką nereiks mokėti, o viskas kris iš dangaus. Duona kainuos tris centus, kaip kažkada tris kapeikas.

Bet: tai, ko propagandistai neapmąstė ir niekada nesupras, yra tos pačios emocijos, kurių niekada nepakeis jokia propaganda. Žmonės, jau matę laisvą pasaulį, jau supratę, kas yra laisvė, niekada už jokius pinigus neparduos savęs, savo šalies, savo šalies žmonių ir savo sąžinės. Patogus ir sotus Kremliaus klapčiukų gyvenimas nežavi nė vieno, kas supranta, kad kaina už tai – amžina vergystė.

Ar žinote, kaip Rusijoje žmonės amžinai įkalinami? Turint prieš juos kompromituojančios informacijos. Sovietologas Robertas van Vorenas tai laiko bene pavojingiausiu Rusijos ginklu. Žmonės, kurie jau neturi pasirinkimo, visada eis iki galo. Jei nuspręs sukilti – bus sunaikinti. Taigi ir tie, kas Lietuvoje parsidavė – neturi kelio atgal. Jie amžini vergai. Amžini Kremliaus kritikų kritikai. Amžini šuneliai, kurie loja, kaip Pavlovo eksperimente: pagal komandą. Ir los, kol skambės Kremliaus komandos.

Informaciniame kare, kuris neabejotinai vis aštrės, bus žaidžiama ne tuo, kad apie prezidentę pasirodys kokia nors idiotiška žinia, bet tuo, kad bus manipuliuojama emocijomis. Kaip istorijoje apie mergaitę. Nebus svarbu faktai, bet bus svarbu rodyti, kas lauks Lietuvos, jei susidraugaus su Rusija. Čia gi nieko blogo – tik draugystė. Vaikai, gyvenkime draugiškai, sakys propagandistai. Ir tai daug ką įtikins: skurdo Lietuvoje tiek daug, kad manipuliuoti masėmis yra lengva. O kur dar visi nupirkti žurnalistai, politologai ir politikai. Kai kurie jau dabar siūlo mokytis iš totalitarizmų. Kiti – dar laukia artėjančių prezidento rinkimų. Tada paskelbs: mes galime saugiai susidraugauti su Rusija. Prezidentė viską sugadino. Kokia ji bloga. Reikia išrinkti ką nors kitą, kas palaikys gerus santykius su V. Putinu.

Demokratija yra gyva dėl dviejų veiksnių – partijų konkurencijos ir laisvos žiniasklaidos. Kremlius puikiai supranta, kad palaužus kad ir aklus nacionalistus ir liberalus, Lietuvoje partinė konkurencija išnyks, o nutildžius ir tonomis komentarų iš savo ambasados apipylus kritikus, žmonės gali patikėti ne žiniasklaida, o neva „liaudies balsu“, – komentarais. Nes tikima, kad žurnalistai – užsakyti, o komentatoriai visada teisūs.

Kertama bus ne tik atviru purvu – kertama bus visais būdais. Kaip dabartinės Ukrainos atveju, kur besikuriančią laisvą šalį užvaldė Kremliaus statytinis V. Janukovyčius. Paklauskite ukrainiečių, kiek jiems kainavo Kremliaus saulė. Ir kaip nuostabiai jie dabar gyvena.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Paprastas atsakymas, kodėl žmonės emigruoja: išvažiuoja tie, kuriems trūksta vieno gabumo (340)

DELFI publikavus kelių skaitytojų nuomones apie emigrantus, savo požiūriu diskusijų skiltyje panoro pasidalyti ir kiti. Vieno iš skaitytojų išsakytos mintys susilaukė itin didelio kitų žmonių palaikymo.

Skaitytojo nuomonė. Laisvės premija turėjo būti įteikta kitiems (69)

Štai ir sulaukėme 26-ujų Sausio 13-osios metinių, o su metinėmis iš paskos – ir klausimas, kam duoti arba kam neduoti Laisvės premiją. Na, pagaliau seimūnai nusprendė, kam šiais metais paskirti premiją – nepriklausomybės akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui.

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (179)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Emigranto prisipažinimas: atsipeikėkit! (468)

DELFI pasirodęs straipsnis apie lietuvį, kuris po penkerių metų nusprendė su šeima iš Norvegijos grįžti gyventi į Lietuvą, diskusijų skiltyje sukėlė gyvenančių gimtinėje ir užsienyje skaitytojų diskusiją, ar teisingai pasielgė istorijos herojus. Nors dauguma ir nepalaikė tokio tautiečio žingsnio, tačiau sutiko, kad ne visada materialinė nauda atstoja Tėvynės ilgesį. Kiti pasidalino ir asmenine patirtimi, tad pateikiame įdomiausias nuomones. Taip pat galite pasidalinti savo patirtimi rašydami adresu el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano sprendimas“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (252)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?