V. Normanas. Kodėl mirties bausmė yra būtina

 (203)
„Vieno žmogaus laisvė baigiasi tik tenai, kur prasideda kito žmogaus laisvė“, - teigė Michailas Bakuninas. Lietuvoje dažnai vieno žmogaus laisvė baigiasi net neprasidėjusi. Lyg tame garsiame Fredrico Jamesono šūkyje apie nūdienos pasaulį - „praėjusi ateitis“.
© AP/Scanpix

Teorinė laisvės apibrėžtis visada turėjo trūkumą, kad sunku nubrėžti, kur yra vieno ir Kito žmogaus laisvė, bet, tarkime, kad esame anapus šios binarinės aporijos ir puikiai gebame pamatuoti „savo“ laisvę: kol aš tau netrukdau, netrukdyk man. Ši išties radikali idėja ne vieną davatką gali išvaryti iš proto, bet jos absurdas ne tas, kad tuomet visiškai išnyksta „common sense“ (liet. sveikas protas) ir bet kokie moraliniai imperatyvai, o ta, kad ji gali būti vienintele teisėta teise.

Ypač, kuomet kalba pakrypsta apie visuomenę, - kas dar gali būti „aukščiau“ už bandymą „aprūpinti“ paskirą individą laisve? Dažnu atveju - tiesiog viena ar kita ideologija (ne negatyvia, o kaip tik pozityvia prasme): ideologija yra forma būti „moraliam“, „teisingam“, „normaliam“ ir t.t.

Panagrinėkime, kaip yra konkrečiu mirties bausmės atveju: jis kvestionuojamas būtent iš pozicijos - „pažeidžiama Kito laisvė“. Tai pastatoma vietoje logiško (ir dar gi krikščioniško) „akis už akį“ akivaizdumo ir pseudomoralistai imasi aiškinti - mirties bausmė neduoda jokios naudos ir nusikalstamumo nesumažina.

Nesunku paneigti ar tiesiog pašiepti šią kvailystę: kuomet kažkas nužudo Kitą, jau negali būti „naudingų pasekmių“ ir kalbame ne apie tai, kad kerštas yra saldus, bet apie tai, kad Kitas negrįžtamai sunaikintas. Čia svarbi ne ekonominė, o būtent moralinė reiškinio pusė: Kito mirtis yra pačios moralės mirtis. Mirties bausmė yra ne atsakas į žudymą - ji žymi mūsų gebėjimą prisiimti atsakomybę už tai, kad gintume Kito laisvę. Kitaip tariant, mirties bausmė yra moralės prikėlimas naujam gyvenimui.

Antra tezė teigtų: joks žmogus neturi teisės atimti Kitam žmogui gyvybės. Tai ir taikykime ją pirmajam atvejui: žudikui. Jis padarė tai, ko „joks žmogus neturi teisės daryti“, vadinasi, atmetė susitarimą neperžengti Kito laisvės.

Trečia teisuolių mintis plaukia iš pačių sielos gelmių - žmogiškumas verčia mus užjausti, atleisti ir „bla bla bla“. Ar pritarimas žudymui atitinka išsikeltą tikslą? Aišku, ne. Jis tiesiog rodo, kad mirties bausmės priešininkai nesuvokia, ką sako.

Yra ir daugiau naivių kvaziliberalių ideologinių svaičiojimų, kurie turėtų įtikinti kaimo moteriškes, kad gerumas - tai atleisti už nuodėmes. Tačiau jei mes bandome vaidinti lygybę, tuomet reikėtų kalbėti apie tai, kur ji prasideda ir kur ji baigiasi.

Naujieji šiandienos komunistai teigia: „nėra laisvės be lygybės ir lygybės be laisvės“. O mums pakimba lyg Damoklo kardas klausimas: kaip išspręsti šią mirties bausmės dilemą? Ar metai kalėjime yra ta lygybės versija, kuri užtikrina laisvę? Juk akivaizdu, jog Kito laisvė yra sunaikinta, logiška, kad tas pats turi būti ir su tuo, kuris ją sunaikino. Metai kalėjime yra tik bandymas išvengti atsakomybės ir jokiu būdu ne lygybės ir laisvės gynimas.

Nekalbant apie visus iškrypėlius, prievartautojus ir kitas nežmogiškas būtybes, mes turime gana daug mirties bausmės vertų subjektų - kiekvieno, kuris nusprendė negrįžtamai sunaikinti Kito laisvę. Nei nusikalstamumas, nei ekonomika nepakils dėl mirties bausmės įvedimo, bet taip mes apgintume savo pačių siekį siekti lygybės ir laisvės.

Moralinį visuomenės degradavimą gimdo ne mirties bausmė, o tai, kad akivaizdžiai niekas nėra atsakingas už laisvės gynimą. Tiek individualiu, tiek visuomeniniu, tiek valstybiniu mastu. Ar Bronius Bradauskas nesudaužė visų laisvės šalininkų garbės, kai, mano manymu, akivaizdžiai spjovė į juos? Koks turėtų būti atsakas į šį gerai surežisuotą spjūvį?

Žinoma, ne mirties bausmė, ir jokiu būdu neskatinu kliautis neapykanta, kaip ginklu nuo neapykantos, - tiesiog norisi parodyti kaip laisvės (ar tariamos laisvės) gynimas virsta būdu įteisinti, kaip aš pavadinčiau, bradauskizmą: nebaudžiamą tyčiojimąsi iš Kito laisvės. Visais būdais. Pradedant įvairiom neonacistinėm tendencijom, tariamu nacionalizmu, baigiant radikaliu galios demonstravimu: nuo politikos ir oligarchijos iki patriarchalinių ideologijų klišių. Mirties bausmės draudimas draudžia drausti trypti laisvę pačią savaime.

Gerai, o kokios to draudimo pasekmės? Politikai gali drausti, ką tik nori, sakydami: tai nemoralu, paskiros žmonių grupės gali viešai rodyti neapykantą ir sakyti: giname tautą, naciją, valstybę, kalbą, šnektą, tarmę, dialektą, bla bla bla. Kiekvienas gražulis gali teigti, kad normalu yra „tai“, o nenormalu yra „šitai“. Kiekviena vėsaitė gali tapti ministre, negalvodama apie pasekmes, kiekviena graužinienė gali mokyti gyvenimo meno, kiekviena neringa - teisybės.

Uždarame laisvės įkalinimo vaakume pati laisvė tėra jos pačios įkalinimas. Kitaip sakant, laisvės nebuvimas leidžia teisėtai nesilaikyti jokių moralės ar teisės normų, nes jos egzistuoja tik kaip neįmanomo fantazmai: surealistiškai tariama, kad moralu yra, tarkim, mylėti artimą, bet tuo pačiu, tas Artimas yra prikalamas prie kryžiaus dėl to, kad taip liepė Įstatymas.

Mirties bausmės buvimo-nebuvimo faktorius dar nerodo tiesioginio ryšio tarp laisvės buvimo-nebuvimo, bet tai puikus simptominis atvejis, leidžiantis fiksuoti laisvės nesuvokimo beribiškumą.

Mes galėtume tarti, kad čia yra vienintelė išimtis, kai atsisakome ginti laisvę. Deja, bet iki šio idealo toli.

Galime prisiminti Sofoklio tragediją „Antigonė“ ir paklausti: kuris veikėjas čia įkūnija laisvę? Kas galiausiai šioje antikinėje tragedijoje gina laisvę? Atsakyti nebūtina - būtina klausti. Kai Aurelijus Augustinas parašė: „Mylėk ir daryk, ką nori“, jis parašė Didžiąją laisvės tiesą: jei myli, tu niekada nedarysi ko nori. Kartais turėsi priimti sprendimus, kurie gintų meilę ir jie nebus „dieviški“. Ir svarbiausia - visada turėsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

Jei mylime žmones, laisvę, lygybę ir gerbiame gyvybę, ar kokio nususėlio šaltakraujo žmogžudžio gynimas yra to išraiška? Ne. Jei siekiame, kad ir ekonominės gerovės, ar sukčiavimo skatinimas yra to siekio išraiška? Ne.

Reikia pasirinkti idealus ir juos ginti. Taip neišvengiamai turėsime kovoti su idealais, kurie kertasi su mūsiškiais, bet ar čia gali būti sveika avis ir sotus vilkas? Ne. Tie, kas gina mirties bausmės draudimą, gina - nors to niekada nepripažins - pačią laisvės neigimo idėją.

Neva aš prieš abortų draudimą, už prostitucijos legalizavimą, už tos pačios lyties asmenų santuokas, bet prieš galimybę kam nors saugiai manęs nekęsti, prieš, kad galėtų egzistuoti kitaip mąstantys, prieš, kad apskritai egzistuotų opozicija.

Šis paradoksas yra skaudus. Ypač tada, kai mūsų visų, kurie dar atsimena Sausio 13 – ąją, akyse iš tos dienos išsityčiojama. Valstybiniu mastu.

Ar tai ir yra Laisvė? Atsakyti nebūtina - būtina nesustoti klausti ir abejoti. Kodėl 14 žmonių paaukojo savo gyvybes, kad mes visi gyventume taip, kaip gyvename, o dabar iš jų mirčių galima saugiai ir viešai tyčiotis? Kodėl apskritai laisvė suvokiama ne kaip atsakomybė, o kaip galėjimas jos neprisiimti?

Laisvės sąvoka dažnai įgauna tik ištvirkimo, iškrypimo ir kitas konotacijas, nors tai tik nieko bendro neturinčios bendrijos: laisvė nepanaikina galimybės ištvirkauti, ji tik liepia prisiimti atsakomybę už tai. Ji verčia prisiimti atsakomybę ir už ištvirkavimą ir už bandymą jį uždrausti.

Tikrai laisvoje visuomenėje nekeliami klausimai apie smurtą prieš vaikus, apie abortų draudimą ir panašius dalykus. Tikrai laisva visuomenė kelia klausimus tik apie tai, kas prisiima atsakomybę už padarytus vienokius ar kitokius veiksmus.

Mirties bausmė nėra būtina. Bet būtina apsvarstyti, ar čia (mirties bausmės draudime) nesama ideologinio gynybos mechanizmo tiems parazitams, kurie spjaudo į Kito laisvę, kurie vagia ir yra nebaudžiami, kurie prievartauja ir atsiperka kalėjimu.

Mirties bausmės atvejis yra tarsi kertinis teisės akmuo, ant kurio statomas visas teisinis pasaulis: jeigu mes draudžiame mirties bausmę, ar galime tikėtis, kad bus įmanoma išsaugoti lygybės principą, ir jei įmanoma, kaip? Kas turi teisę spręsti apie Kitą?

Kadangi Lietuvoje egzistuojančios didžiosios ir populistinės politinės jėgos retai kalba apie laisvę (tiksliau - iš viso nekalba), visai vertėtų paklausti: ar joms pačioms, tokiu atveju, nereikia paskelbti mirties nuosprendžio?

Gal mūsų noras nebausti kaip tik ir yra ta priežastis, kodėl patys taip dažnai esame baudžiami? Jei nėra mirties bausmė, kodėl tada baudžiama už vairavimą neprisisegus saugos diržo?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Skaitytojo nuomonė. Laisvės premija turėjo būti įteikta kitiems (59)

Štai ir sulaukėme 26-ujų Sausio 13-osios metinių, o su metinėmis iš paskos – ir klausimas, kam duoti arba kam neduoti Laisvės premiją. Na, pagaliau seimūnai nusprendė, kam šiais metais paskirti premiją – nepriklausomybės akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui.

Šiuolaikinės kartos problema: ilgalaikiai santykiai lyg antras darbas (179)

DELFI Gyvenimo paviešintas straipsnis apie kartą, kuri atsisako dėti daug pastangų kuriant ilgalaikius santykius ir mieliau renkasi tik seksą, sulaukė DELFI skaitytojų dėmesio ir paskatino pasidalinti asmeniniais išgyvenimais. Jei jūs irgi svarstote, kad šiais laikais sunku užmegzti įpareigojantį ryšį ir norėtumėte paviešinti savo patirtį, rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“.

Emigranto prisipažinimas: atsipeikėkit! (467)

DELFI pasirodęs straipsnis apie lietuvį, kuris po penkerių metų nusprendė su šeima iš Norvegijos grįžti gyventi į Lietuvą, diskusijų skiltyje sukėlė gyvenančių gimtinėje ir užsienyje skaitytojų diskusiją, ar teisingai pasielgė istorijos herojus. Nors dauguma ir nepalaikė tokio tautiečio žingsnio, tačiau sutiko, kad ne visada materialinė nauda atstoja Tėvynės ilgesį. Kiti pasidalino ir asmenine patirtimi, tad pateikiame įdomiausias nuomones. Taip pat galite pasidalinti savo patirtimi rašydami adresu el. p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano sprendimas“.

Šauktinių kariuomenės grąžinimas: bijau būti palaikytas „vatniku“, bet noriu pasisakyti (250)

Kalbėti apie šauktinių kariuomenės grąžinimą tampa vis labiau beprasmiška ir nejauku. Beprasmiška, nes nuomonė, kuri neatkartoja mums siūlomos, t.y., nuomonė prieš šauktinių kariuomenės grąžinimą, yra kaip šuns balsas, kuris į dangų neina – šauktinių kariuomenė buvo grąžinta, visuotinis šaukimas bus ir šauktiniai iš išimties tapo taisykle. Tad koks tikslas sakyti, kad šio sprendimo nepalaikau, jei realiai jis yra priimtas ir nėra galimybių, kad bus atšauktas?

Sausio 13-oji praėjo: ar dar nepamiršote apie didvyrius? (34)

Sausio 13-oji jaunam žmogui, kuriam neteko patirti, pamatyti, išgyventi tų įvykių, o jei ir teko, tai, ko gero, jie liko gilioje atminties gūdumoje, suteikia tą tikrąją kovos dvasią, kuria gyveno kiekvienas tą naktį gynęs mūsų visų laisvę. Kilusios diskusijos dėl simbolių, kas įprasmina pergalę, ir liūdina, ir iš dalies džiugina. Liūdina, nes ne simbolyje, o pačiame jausme yra visa pagrindinė esmė. Džiugina, nes giname, vertiname ir saugome tai, kas yra tradiciška ir mums visiems vienodai svarbu.