V. Normanas. Keturios knygos - lyg pro padidinamąjį stiklą

 (28)
Šį rudenį leidykla „Kitos knygos“, leidžianti radikalią literatūrą, išleido net kelias iš pirmo žvilgsnio dėmesio vertas knygas. Tiek vardai, tiek knygos buvo a priori vertos atidos. Bet apie viską po truputį.
© Shutterstock nuotr.

Į mano rankas papuolė Kęstučio Navako „Lorelei“, Gintauto Mažeikio „Įsikitinimai“, Michelio Houellebecqo „Žemėlapis ir teritorija“ bei Viktoro Pelevino „SNUFF“ - šias knygas ir norėtųsi aptarti.

K. Navakas „Lorelei“

Pradėsiu nuo K. Navako knygos, kuri sudaryta iš laiškų ir eilėraščių, o pavadinta „Lorelei“. Neabejotina, kad šis rašytojas nusprendė visiškai spjauti į pataikavimą masėms ir subrandino ekskliuzyvinės literatūros rinkinį. Kiek nervina, kai žmonės rašo negalvodami apie skaitytoją, kita vertus, tuo knyga ir žavi: juntamas nesumeluotas meistriškumas, su kuriuo Nacionalinės premijos laureatas ir toliau raiško laurus visų literatūros mylėtojų širdyse. Kam šitie laiškai skirti ir kas toji Lorelė, nežinia. Aišku tik viena: epistolinis literatūros žanras turi stiprų jo atstovą Lietuvoje. Lietuviškasis Pierre Choderlos de Laclos, tik ne toks pavojingas.

Kažkuo panašu į Gustave‘o Flauberto ir George Sand susirašinėjimą, virtųsi klasika prancūzų literatūroje. Įspėjimu gali būti tik faktas, kad tokios knygos neverta skaityti tiems, kas skaito visokį pigų šlamštą: Marininą, Murakami, Roberts ir t.t. Jiems neverta rekomenduoti K. Navako laiškų Lorelei: bus stipriai nuvilti. Visi kiti privalo perskaityti šią knygą, jei iš viso ryžtasi skaityti lietuvių autorius.

G. Mažeikis „Įsikitinimai“

Pereinant nuo laiškų prie filosofijos, garsusis filosofijos profesorius Gintautas Mažeikis pristato dar vieną storą ir, kaip jam būdinga, veik ištisai vien apie manipuliacijas žmonėmis kalbančią knygą „Įsikitinimai“. Kai pamačiau knygą, kilo mintis, jog profesorius imasi kopijuoti Slavojų Žižeką ir tokios knygos ims byrėti kaip lapai nuo medžių rudenį. Tačiau tai, kas yra knygos viduje, visiškai skiriasi nuo žižekiškos filosofijos. Čia apstu abstrakcijų, teorinių mintijimų, daug negatyvios dialektikos stiliumi parašytų „taip, bet“ samprotavimų. Ir didžiausia problema – nėra jokių sąsajų su realiu, kasdieniu pasauliu, su paprastu gyvenimu.

Tuo labiausiai ir skiriasi Mažeikis ir Žižekas. Nei pavyzdžiai, dažniausiai paimti iš rusų klasikos (prieinami tik labai siauram ratui apsiskaičiusių žmonių), nei trumpi ekskursai į nūdienos realijas niekaip neiliustruoja gyvenimo. Kalbama per daug abstrakčiai ir tai „užknisa“. Bet nepaisant šios iš tiesų didelės spragos tiems, kas niekada neskaitė G. Mažeikio filosofijos, knyga turėtų būti įdomi ir naudinga. Tiems, kas jau skaitė knygą „Propaganda ir simbolinis mąstymas“ bei „Po pono ir tarno“, vargu, ar knygoje pavyks rasti naujų, dar negirdėtų minčių.

Lietuviški „Kitų knygų“ autoriai nepataikauja skaitytojui – čia dar vienas pavyzdys, kai rašoma negalvojant apie skaitytoją. G. Mažeikiui, atrodo, neįdomu, ar kas nors skaitys šią knygą, ar ne. Jis pateikia savo samprotavimus taip, kaip daugelis Frankfurto mokyklos atstovų – specialiai tokiu stiliumi, kad kuo mažiau žmonių suprastų. O mes, pasinaudodami liaudies išmintimi, tegalime teigti: kaip šauksi, taip atsilieps. Vis dėlto, norėtųsi, kad filosofija artėtų, o ne toltų nuo masių ir profesoriui vertėtų priminti V. Lenino pasigraudenimus, kad norėdamas būti išgirstas liaudies, turėjo kalbėti „vergų kalba“.

M. Houellebecqo „Žemėlapis ir teritorija“

Toliau – Gonkūrų premija apdovanotas romanas „Žemėlapis ir teritorija“, kurio autorius, M. Houellebecqas, yra atvirkščias lietuvių autoriams variantas: jis rašo tik dėl publikos, knygoje jis neįdeda nieko, kas būtų nesuprantama ir visiškam asilui. Romanas kažkuo panašus į užsakytą straipsnį. Stilistiniu požiūriu pataikaujama kritikams, turinio atžvilgiu – nusivylusiems vartotojams.

Tai – pats blogiausias M. Houellebecqo romanas, kurio niekam nerekomenduoju skaityti. Žmonės, rašantys kritikams, yra ne rašytojai, o idiotai. Knyga turėtų patikti Lauros Sintijos Černiauskaitės, Sigito Parulskio, Alvydo Šlepiko, Kristinos Sabaliauskaitės gerbėjams. Ir visiems, kas nori atrodyti protingi. Visiems kitiems tokia „chaltūra“ tik sukels šleikštulį. O aš knygos iš viso nebaigiau skaityti.

V. Pelevino „SNUFF“

V. Pelevino „SNUFF“ gali drąsiai būti lyginamas su „Žemėlapiu ir teritorija“, tik Pelevino meistriškumas – keliais šviesmečiais didesnis. Po to, kai perskaičiau „Generation P“ – kvailą ir primityvų romaną apie neva sugadintą šiandienos pasaulį, žadėjau niekada negrįžti atgal prie Pelevino, bet garbių žmonių liaupsės „SNUFF“ sudomino. Negi Pelevinas galėjo parašyti kažką originalaus?

Ne. Nieko originalaus jis čia neparašė. Vieną kartą reikia pripažinti klaikią tiesą: kritikuoti sistemą – dar blogiau nei ją girti, nes tai daro visi. Vien manipuliacijos, visi užvaldyti, bla bla bla... Kuo tai skiriasi nuo kokio nors pigaus Holivudo filmuko „Eliziejus“? Niekuo. Tik autoriaus gebėjimas valdyti žodį čia iš tiesų labai didelis. Visa kita – neįdomu, jau girdėta, jau seniai nuvalkiota, jau tiesiog neįmanoma pakęsti, kad Huxley perrašomas nežinau kelintą kartą.

Taip, pasaulyje egzistuoja neišardomas manipuliacijos mechanizmas. Tą sako Mažeikis, Houllebecqas ir Pelevinas, tą sako kiekvienas spuoguotas paauglys. Būtų netikėtai nauja rasti kokią nors įdomesnę temos plėtotę. Tarkim, labai įdomi būtų tokia: kad kalbėjimas apie manipuliacijas yra pati didžiausia manipuliacija. Tas baimės sėjimas ir yra pati manipuliacijos esmė. Reikėtų sugalvoti ką nors naują. O dabar – tiesiog meistriškai sukaltas dar vienas romanas, kuris kalba „ir vėl tą patį“.

Taigi, rudens derlius ne visai toks, kokio tikėtasi. Lauksim Kalėdų ir stebuklų. Tik jų vis sunkiau sulaukti ne dėl leidėjų, o dėl rašytojų kaltės. Jiems ir reikia palinkėti gero vėjo. Kad prapūstų smegenis nuo įsiėdusio nusišnekėjimo apie mus valdančius „kitus“, kai tikroji valdymo esmė yra visai kita - alternatyvų trūkumas. Ką mes turėtume rinktis, kad nebūtume valdomi, kad mumis nemanipuliuotų, kai net rašytojai nesugalvoja nieko naujo? Kai visur – tas pats per tą patį. Rašytojai savotiškai konstatuoja, kad vienintelė išeitis – užsidarymas savo monadiškame pasaulyje. O visa kita – absoliutus šlamštas.

Skaudu pripažinti, bet Slavojaus Žižeko „Pirma kaip tragedija, paskui kaip farsas“ buvo bene geriausia „Kitų knygų“ išleista knyga šiais metais. O tai – jokiu būdu ne šio filosofo kūrybos perlas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Bedarbės perfekcionistės darboholikės dienoraštis: kodėl man dabar gerai (I) (2)

2016 m. vasario 15 d. Ar žinote posakį „Jei jums atrodo, kad yra taip blogai, kad blogiau būti negali, jūsų skurdi fantazija“? Mano fantazija neskurdi, nes man vis dar atrodo, kad:

Gėdini apsiperkančius Lenkijoje? Turėtum atsiprašyti (412)

Na, atsiprašau, kad ir koks „patriotas“ rašė straipsnį „Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių“, jis aiškiai nežino ar net nebando įsigilinti į aptariamą situaciją, surasti joje bent dalį tiesos.

Skaičiuojate, kad per mėnesį pakanka poros šimtų eurų? Pasižiūrėkite į mano išlaidas (931)

Nustačius, kad minimalių poreikių krepšelis, iš kurio žmogus per mėnesį galėtų išgyventi, yra 238 eurai per mėnesį, DELFI pasiteiravo skaitytojų, ar jiems tokios sumos pakaktų. DELFI Piliečiui parašė ne vienas skaitytojas, norintis išsakyti savo nuomonę. Pavyzdžiui, vieniša mama Erika tikina, kad gaudama didesnes pajamas negali sau daug ko leisti. Publikuojame jos mintis.

Lietuvišką filmą kine pasižiūrėjusi mergina priėmė rimtą sprendimą (268)

Augau su amžinu klausimu. Likti ar palikti? Dilemos labai drasko širdelę. Ir aš esu blaškoma, nes nežinau, kur mano namai bus po trijų mėnesių, išlaikius paskutinį egzaminą. Nes vis dar nežinau kokiu būdu galėčiau tapti laiminga. Svetur lengvi pinigai, bet sunki dūšia. O Lietuvoje laisvą gyvenimą vis dar turi užsitarnauti.

Man gėda dėl Lenkijoje perkančių lietuvių (2705)

Tikriausiai visiems pažįstamas jausmas – po švenčių ateina kažin koks liūdesys, širdgėla... Mokslininkai sako, kad tai normalu. Tačiau man liūdesys atėjo dar per pačią šventę ir su labai konkrečia priežastimi...