Kelionės į užsienį manęs labai netraukė ir iki šiol netraukia. Uždirbdavau tikrai ne minimumą, bet to buvo negana, laikui bėgant pradėjo nervinti darbas fabrike, neteisybė, jaučiausi nevertinamas kaip geras darbuotojas, tad pradėjau eiti į anglų kalbos kursus, nes, deja, mokykloje mokiausi vokiečių kalbos, ir vasarai atėjus nusprendžiau, kad man gana to fabriko ir išėjau lauk iš darbo.
Sėdėjau darbo biržoje ir ieškojau kito darbo Lietuvoje, buvau radęs kelis variantus, bet atlyginimas buvo tiesiog minimalus, todėl dieną ar dvi padirbėjęs apsigalvojau ir mečiau darbus.
Tuo metu mano geriausi draugai grįždavo iš užsienio pailsėti, kas 2 savaitėms, kas 4 savaitėms ir pan., vis siūlydami man atvažiuoti pas juos, paieškoti darbo per agentūras. Galiausiai po mėnesio beviltiškų darbo paieškų nusprendžiau ir aš vykti paieškoti darbo, susipažinti su sistema, kaip ten ieškomas darbas, kas tos agentūros. Galų gale ką beliko daryti: atgal į fabriką grįžti nebenorėjau, nors ir siūlė. Tai va, nusipirkau pigesnius bilietus pas vieną iš draugų ir dar kurį laiką ilsėjausi pajūryje bei ruošiausi išvažiavimui.
Pradžia nebuvo labai saldi, nors viskas klostėsi labai greitai. Tai buvo mano pirmas kartas, kai aš mėginau ieškoti darbo užsienyje ir man tai buvo tikrai didelis šokas. Aišku, iš pradžių mane praktiškai už rankutės visur vedžiojo, padėjo pildyti testus, dėl visokių soc.draudimų, paskambino, kur reikia ir pan.
Pasiūlymas dirbti atsirado labai greitai, nereikėjo laukti net savaitės. Tiesa, aš vos gavau darbo vietą, nes pirmą dieną darbe teko pildyti testus, klausyti prezentacijos, o kai angliškai tiek temoki, viskas maišosi, nors ir klausiausi labai įdėmiai. Darbas pasitaikė tikrai lengvas, ne toks kaip buvau pratęs Lietuvos fabrike – ten ariau kaip jautis ir lenkiau nugarą, o ir atlyginimas čia švelniai tariant keliskart didesnis, o itin didelio užimtumo laikotarpiu uždirbdavau per savaitę tiek, kiek ir per 2 mėnesius kartais tekdavo uždirbti.
Aš asmeniškai nesigailiu išvykęs į užsienį, nes mano pagrindinis tikslas buvo suprasti, kokia tai sistema, šiek tiek palavinti anglų kalbą (nors nelabai palavinau), nes tai buvo mano pirmas kartas užsienyje ir vis tiek man nepatinka čia, šitoj svetimoj šaly. Nors čia labai daug lietuvių, dirbančių sandėlyje kaip ir aš, tačiau tai anaiptol ne Lietuva, žmonės čia keisti, iš visos Europos suvažiavę dirbti ispanai, portugalai, rumunai, bulgarai, latviai, lenkai ir dar velniai žino kas. Vieni – draugiški, kiti bendrauja tik su savais.
Dirbu, ariu ir jau laukiu dienos, kada greičiau grįšiu į Lietuvą, man čia nepatinka, nors darbas ir geras. Buvo užėjusi ir depresija, ir šiaip ligos nuolat kimba, nes kartais taupau, kur nereikia todėl, kad darbas nėra pastovus ir nežinai, kiek ilgai tu dar turėsi darbo vietą.
Ką galėčiau patarti kitiems? Manau, verta keliauti paieškoti darbo užsienyje, jei netenkina gaunamas atlyginimas Lietuvoje ir norisi pataupyti, kažkam užsidirbti, o galbūt ir pasilikti ilgesniam laikui. Aišku, tai reikalauja ir kažkokių investicijų, jei važiuoji ne pas draugus, nes reikės sumokėti užstatą, už nuomą, o ji čia, užsienyje, tikrai nepigi, ypač kai neturi darbo ir neaišku, po kurio laiko tik pradėsi uždirbti. Bet šiaip kaip ir kiekviename naujame mieste iš pradžių būna įdomu, apvaikštai naujas vietas, parduotuves, bandai užmegzti naujus kontaktus, susipažįsti su įdomiais naujais žmonėmis. Aš asmeniškai susipažinau su tikrai šauniais keliais rumunais bei bulgare mergina, net buvome nuėję į kavinę.
Gal tokia gaida ir baigsiu, sėkmės visiems, ketinantiems ar jau išvykusiems. Kaip man sako draugai, „neskubėk namo, kol yra darbo, Lietuva niekur nedings, o pinigai tikrai nepamaišys“, tai va, aš ir toliau dirbu, nors ir mintimis esu Lietuvoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome Jūsų – pasidalinkite patirtimi, patarimais ir požiūriu.
Tai galite padaryti čia: