Uždaras ratas: bijai būti atstumtas - pamiršti apie save

 (21)
Baimė pasielgti taip, kad sulaukčiau nepritarimo tyliai sufleruoja elgtis taip, kaip jaučiu, kad labiausiai iš manęs tikisi ir laukia. Priartėjus prie momento, kuomet galiu pasielgti laisvai, akistatoje su jausmu, kad toks momentas netrukus įvyks, ir kad mano veiksmas gali nesulaukti pritarimo, būti nesuprastu, palaikytas keistu, kyla stiprus nerimo jausmas.
© Shutterstock nuotr.

Nerimo jausmas kyla dėl fantazijos apie atstūmimą. Verbaliai tą aktyvią mintį galėčiau išreikšti „mane tuoj atstums“.

Giliai tikėdamas kognityviosios elgesio terapijos (KET) efektyvumu, pasistengsiu pritaikyti jos principus ir šioje situacijoje (tai puiki psichoterapijos rūšis, kurios efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo įdėtų pastangų). Taigi. Elgdamasis kiek kitaip, net nebūtinai priešingai, nei iš manęs tikisi kitas žmogus, ypač autoritetingas, jaučiu nerimą. Tačiau paklausęs savęs, dėl ko nerimauju ir jaučiu gėdą, o tiksliau ką gėdingo darau, galiu atsakyti, kad elgiuosi netinkamai. O tai mano logikoje reiškia, kad mane turėtų netrukus atstumti.

Vis atmenu, kad įdėjus pastangų, bandžius savarankiškai atlikti kokį nors darbą savaip, kaip man atrodo, ir jam nesigavus gerai, buvau kritikuojamas, mano klaida man būdavo prikišama. Kai bandydavau aiškinti, kad sviestą vis dėlto užtepiau, sakė „o tu dabar pažiūrėk į peilį“. Pamačiau, kad peilis sviestinas. Pasidariau išvadą, kad jei kažką savo iniciatyva ir savaip darysiu, kažką kitą sugadinsiu taip, kad supykdyčiau kitus žmones. Mano tėvai netoleravo mano klaidų ir irzlumu atstumdavo, pasipiktindavo, kad ne taip padariau. Iš žmonių suklydęs aš ir dabar tikiuosi pikto atstūmimo. Galbūt pašaipos - kaip iš klasiokų. Todėl nerimauju, o taip pat stengiuosi suvaldyti žmonių reakciją teisindamasis.

Racionalus atsakas pagal KET. Ar galimas visiškas atstūmimas? Ne. Menkai tikėtinas net gi piktas atstūmimas, nes mažiau irzlūs žmonės toleruoja kitų klaidas dažniausiai labiau nei mano tėvai. Negalimas nei atstūmimas visą laiką, nei atstūmimas pagal visas savybes. Galiu nepatikti dėl konkrečių darbų, nes kitas mano kitaip. Galiu nepatikti dėl konkrečių fizinių ar charakterio savybių (o ne visų fizinių ir charakterio savybių, sudarančių mano visumą), nes kitas norėtų savo partnerio su konkrečiomis kitokiomis savybėmis. Bet jis gali išmokti priimti. Negalimas visų žmonių atstūmimas. Kiekvienas atstūmimas yra atstumiančiojo pasaulėžiūros, norų ir troškimų pasekmė.

Bandydamas numalšinti nerimą dėl atstūmimo ir įsivaizduodamas jį kaip visuotinį, ilgalaikį ir nepanaikinamą, stengdamasis atitikti kitų lūkesčius, nedarau dalykų, kuriuos norėčiau daryti, nebandau naujų, nesužinau apie juo nieko ir nepatikrinu tikrųjų kitų žmonių minčių ir manęs priėmimo bei poreikio ribų. Imu tikėti, kad nieko pats, savo užgaida ir sumanymu, negaliu nuveikti. Tai skatina depresiškas mintis apie beprasmybę ir bereikalingą savo poreikių racionalizaciją, abejones, kas verta, o kas neverta remiantis pasaulio žmonių ir istorine išmintimi, filosofais, pagiežą ir pavydą dėl kitų poelgių, kompensuojamą savęs laikymo „geru“ ir „protingu“.

Kaip su tuo gyventi, kaip tai įveikti ir palikti praeityje? Suprantama, kad neįmanomas šimtaprocentinis savo poreikių įgyvendinimas ir dalį jų tenka nustumti, paaukoti dėl kitų žmonių, derinti, kitaip tariant – eiti į kompromisus. Tačiau čia kalba eina apie ilgametį įgūdį užkišti savo emocinius poreikius ir juos nuslėpti jų neišreiškus ir net nepatikrinus ir nesužinojus, kad bent iš dalies jie gali būti atliepti ir patenkinti.

Įprotis sakyti „nenoriu“ jaučiant, kad nori, bet giliai tikint, kad išreikšti norą nėra „jokios prasmės“ gali būti labai stiprus ir atliekamas be sąmonės įsikišimo, kitaip tariant, to pačiam net nepastebint. Tik suprantant, kur veda savo troškimų ir emocijų visiškas ignoravimas, įmanoma išmokti atkreipti dėmesį į tą diskomfortišką būseną, pripažinti savo reikmes ir mokytis kitų neįžeidžiančiu būdu jas išreikšti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Jaunuolio išpažintis: sulaužytas vyriškas pažadas privertė save įvertinti iš naujo (27)

Buvome kurso draugai. Neslėpsiu, kad Greta (herojų vardai pakeisti – DELFI) man patiko. Pats tuo metu draugės neturėjau, o Greta jau daug metų draugavo su Martynu. Kaip teigia liaudies išmintis, draugas – ne siena, galima pastumti.

Po vyro neištikimybės jaučiausi sugniuždyta, bet draugės patarimas privertė viską permąstyti (163)

Jaunystėje galvojau, kad meilė – jaunų žmonių reikalas. Atrodė,- net nepadoru glaustytis, meiliai šnibždėtis, dūsauti, žiūrėti vienas kitam į akis, laikytis už rankučių tėvų amžiaus vyrams ir moterims. O kur dar širdis draskančios kančios, aistros ir pavydo scenos – joms apskritai suaugusiųjų gyvenimuose neturėtų būti vietos. Bet metai bėgo, jaunystė greitai liko praeities prisiminimuose, veidą išvagojo raukšlių vagelės, užaugo vaikai...

Vilniuje ieškojusi buto emigrantė šokiruota pasiūlymų: kaip žmonės gali taip gyventi? (269)

Emigravau gražią rugpjūčio 26 dieną, 2007-aisiais metais. Sunku patikėti, kad jau 10 metų teoriškai nebesu Lietuvos pilietė... Tačiau, kaip matote, Tėvynės nepamiršau. Ir, artėjant emigracijos dešimtmečiui, nutariau: kad ir kur žolė žalesnė, noriu nuosavo buto Lietuvoje! Atostogoms, kitu metu – gal nuomai. Bet, visų pirma, – sau. Taigi nėriau į skelbimus. Buvau šokiruota. Garbės žodis.

Atsakymas Andriui Užkalniui: negrįšiu, kadangi Britanijoje bent jau kainos nekyla taip greitai (70)

Apie gerbiamo Andriaus Užkalnio žąsų riebumą diskutuoti neverta, nes juk dėl skonio nesiginčijama, bet štai šio autoriaus straipsnis „Emigrante, varyk iš Britanijos, kol nevėlu“ sukėlė abejonių ir norą įkišti savo spausdintą trigrašį.

Man 26-eri, bet apie šeimos kūrimą Lietuvoje sunku net pagalvoti (208)

Nusprendžiau pasidalinti savo svarstymais. Iš tikrųjų, noriu gyventi Lietuvoje. Baigiau mokslus, deja, ne informacines technologijas, bet teisę. Žinodamas, kokia situacija yra su teisę baigusiais žmonėmis, nusprendžiau trumpam išvykti į užsienį užsidirbti ir susitaupyti, kad grįžęs ir įsidarbinęs advokatų ar antstolės kontoroje galėčiau išgyventi iš minimalaus atlyginimo, kaupti patirtį bei tobulinti savo įgūdžius, jog ateityje galėčiau daugiau uždirbti.