Uždaras ratas: bijai būti atstumtas - pamiršti apie save

 (21)
Baimė pasielgti taip, kad sulaukčiau nepritarimo tyliai sufleruoja elgtis taip, kaip jaučiu, kad labiausiai iš manęs tikisi ir laukia. Priartėjus prie momento, kuomet galiu pasielgti laisvai, akistatoje su jausmu, kad toks momentas netrukus įvyks, ir kad mano veiksmas gali nesulaukti pritarimo, būti nesuprastu, palaikytas keistu, kyla stiprus nerimo jausmas.
© Shutterstock nuotr.

Nerimo jausmas kyla dėl fantazijos apie atstūmimą. Verbaliai tą aktyvią mintį galėčiau išreikšti „mane tuoj atstums“.

Giliai tikėdamas kognityviosios elgesio terapijos (KET) efektyvumu, pasistengsiu pritaikyti jos principus ir šioje situacijoje (tai puiki psichoterapijos rūšis, kurios efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo įdėtų pastangų). Taigi. Elgdamasis kiek kitaip, net nebūtinai priešingai, nei iš manęs tikisi kitas žmogus, ypač autoritetingas, jaučiu nerimą. Tačiau paklausęs savęs, dėl ko nerimauju ir jaučiu gėdą, o tiksliau ką gėdingo darau, galiu atsakyti, kad elgiuosi netinkamai. O tai mano logikoje reiškia, kad mane turėtų netrukus atstumti.

Vis atmenu, kad įdėjus pastangų, bandžius savarankiškai atlikti kokį nors darbą savaip, kaip man atrodo, ir jam nesigavus gerai, buvau kritikuojamas, mano klaida man būdavo prikišama. Kai bandydavau aiškinti, kad sviestą vis dėlto užtepiau, sakė „o tu dabar pažiūrėk į peilį“. Pamačiau, kad peilis sviestinas. Pasidariau išvadą, kad jei kažką savo iniciatyva ir savaip darysiu, kažką kitą sugadinsiu taip, kad supykdyčiau kitus žmones. Mano tėvai netoleravo mano klaidų ir irzlumu atstumdavo, pasipiktindavo, kad ne taip padariau. Iš žmonių suklydęs aš ir dabar tikiuosi pikto atstūmimo. Galbūt pašaipos - kaip iš klasiokų. Todėl nerimauju, o taip pat stengiuosi suvaldyti žmonių reakciją teisindamasis.

Racionalus atsakas pagal KET. Ar galimas visiškas atstūmimas? Ne. Menkai tikėtinas net gi piktas atstūmimas, nes mažiau irzlūs žmonės toleruoja kitų klaidas dažniausiai labiau nei mano tėvai. Negalimas nei atstūmimas visą laiką, nei atstūmimas pagal visas savybes. Galiu nepatikti dėl konkrečių darbų, nes kitas mano kitaip. Galiu nepatikti dėl konkrečių fizinių ar charakterio savybių (o ne visų fizinių ir charakterio savybių, sudarančių mano visumą), nes kitas norėtų savo partnerio su konkrečiomis kitokiomis savybėmis. Bet jis gali išmokti priimti. Negalimas visų žmonių atstūmimas. Kiekvienas atstūmimas yra atstumiančiojo pasaulėžiūros, norų ir troškimų pasekmė.

Bandydamas numalšinti nerimą dėl atstūmimo ir įsivaizduodamas jį kaip visuotinį, ilgalaikį ir nepanaikinamą, stengdamasis atitikti kitų lūkesčius, nedarau dalykų, kuriuos norėčiau daryti, nebandau naujų, nesužinau apie juo nieko ir nepatikrinu tikrųjų kitų žmonių minčių ir manęs priėmimo bei poreikio ribų. Imu tikėti, kad nieko pats, savo užgaida ir sumanymu, negaliu nuveikti. Tai skatina depresiškas mintis apie beprasmybę ir bereikalingą savo poreikių racionalizaciją, abejones, kas verta, o kas neverta remiantis pasaulio žmonių ir istorine išmintimi, filosofais, pagiežą ir pavydą dėl kitų poelgių, kompensuojamą savęs laikymo „geru“ ir „protingu“.

Kaip su tuo gyventi, kaip tai įveikti ir palikti praeityje? Suprantama, kad neįmanomas šimtaprocentinis savo poreikių įgyvendinimas ir dalį jų tenka nustumti, paaukoti dėl kitų žmonių, derinti, kitaip tariant – eiti į kompromisus. Tačiau čia kalba eina apie ilgametį įgūdį užkišti savo emocinius poreikius ir juos nuslėpti jų neišreiškus ir net nepatikrinus ir nesužinojus, kad bent iš dalies jie gali būti atliepti ir patenkinti.

Įprotis sakyti „nenoriu“ jaučiant, kad nori, bet giliai tikint, kad išreikšti norą nėra „jokios prasmės“ gali būti labai stiprus ir atliekamas be sąmonės įsikišimo, kitaip tariant, to pačiam net nepastebint. Tik suprantant, kur veda savo troškimų ir emocijų visiškas ignoravimas, įmanoma išmokti atkreipti dėmesį į tą diskomfortišką būseną, pripažinti savo reikmes ir mokytis kitų neįžeidžiančiu būdu jas išreikšti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Auklėtojos elgesys lopšelyje šokiravo: pabėgome tą pačią dieną (67)

Norėjau papasakoti apie pirmą dieną viename darželyje. Atvykusios su dukryte, buvome maloniai sutiktos, tačiau kai nuėjome į lopšelio grupę, buvau nustebusi. Įėjusi išgirdau, kaip auklėtoja su šeimininke apkalbinėja mažus lopšelio grupėje esančius vaikus, kad neva kažkuriam vaikui iš jų grupės vystosi silpnaprotystė, o tėveliai nieko nedaro.

Chemijos mokytoja įvardijo didžiąją Lietuvos švietimo problemą (38)

Kiekvienas iš mūsų tiesiogiai ar netiesiogiai esame susiję su švietimu: turime vaikų, anūkų, sūnėnų ar dukterėčių, kurie lanko mokyklą, mokomės patys ar mokome kitus. Gaila tik, kad tiek mažai žinome apie Lietuvos švietimą, ypač apie pagrindinį ir vidurinį ugdymą. Dažnai straipsniuose rašoma apie problemas sukeliančius mokytojus. O prie ko čia mokytojai?

Suomijos mokykloje apsilankiusios mokytojos pamatė, ko reikia Lietuvai: kai kurie daiktai sukėlė ir pavydą (177)

Pastaruoju metu viešoje erdvėje daug kalbama apie švietimo kaitą. Nuomonės pačios įvairiausios, bet atsakingų požiūrių ir kaitos krypčių įvardyti nedrįstama. Visiems aišku, kad keisti reikia, bet ką ir kaip? Marjo Kylonen, Helsinkio pradinio ugdymo kuratorė, uždavė prasmingą klausimą: „Ar eitumėte pas stomatologą, kuris naudoja praeito amžiaus įrankius?“

Nufilmuota patirtis kelyje: įpykęs vairuotojas nusprendė man atkeršyti? (123)

Į DELFI kreipėsi pasipiktinęs skaitytojas Miroslavas, nusistebėjęs kito vairuotojo elgesiu kelyje. Vairuotojas pasakoja, kad užsitraukė pastarojo nemalonę, kai neva neleido persirikiuoti kitam automobiliui. Pateikiame skaitytojo atsiųstą vaizdo įrašą ir pasakojimą, kviečiame jus įvertinti situaciją bei dalintis savo patirtimi kelyje el. paštu pilieciai@delfi.lt.

Grįžti į Lietuvą emigrantui trukdo 3 klausimai: valstybė daro viską, kad neparvyktume (184)

Norėčiau paklausti premjero ir kitų mūsų valstybės politikų, kodėl kasdien yra kalbama kaip emigrantai grįš į Lietuvą, bet iš tikrųjų daroma viskas, kad jie būtų paversti „blogiečiais“? Jau nebe pirmus metus kasdien skaitau, kaip daug bus padaryta pritraukiant žmones grįžti – tokie pažadai prisidėjo ir prie valstiečių išrinkimo. Bet viskas daroma atvirkščiai: ne tik nesudarytos padorios sąlygos grįžti, bet nuolat priimami sprendimai, užkertantys visus įmanomus kelius į tėvynę.