Tokių asmenų kaip JAV magnatas W. Buffet'as, kuris siūlo pakelti mokesčius turtingiesiems, Lietuvoje vargiai atsiras.
Turtingieji visuomet turi santykinį privalumą prieš paprastus žmones randant įvairių skylių mokesčių sistemoje. Jie gali naudotis geriausių teisininkų paslaugomis bei tarptautiniais kontaktais. Nepamirškime, jog kapitalas yra mobilus ir esant didelei naudai, jis judės į tą valstybę, kur jis ar pajamos iš to kapitalo bus mažiau apmokestinamos. Šiais laikais kiekvienas išsilavinęs asmuo, turintis santaupų, pinigus gali laikyti nebūtinai savo šalies banke, o laikyti tose šalyse kur palūkanos didesnės, mažesni mokesčiai. Verslas gali registruotis kur jam finansiškai patogiau, pelningiau ir t.t. Tai priklauso nuo vienintelio aspekto ar apsimoka ir kiek.
Taigi, prieš įvedant įvairius mokesčius, visuomet reikia gerai išanalizuoti, kokį efektą tai turės ir ar to pasekmės nebus neigiamos. Lietuvoje įvestas vadinamasis turtingųjų apmokestinimas kvepia ne kuo kitu kaip politikavimu. Patys jo autoriai pripažįsta, jog mokestis neturės didelės teigiamos reikšmės biudžeto surinkimui, tačiau padės įtvirtinti socialinį teisingumą.
Jei sunkiai gyvenantiems Lietuvos piliečiams pasakysime - reikia, jog turtingieji mokėtų daugiau – dauguma sutiks. Tačiau jei Lietuvoje registruoti Ferrari, Bentley automobiliai (kurių bet kuriuo atveju Lietuvoje nėra daug) pradės važinėti su latviškai numeriais, o jachtos iššsikels latviškas vėliavėles, ar vietinis turtuolis vietoj provincijoje esančio apleisto dvaro renovacijos pasirinks vilą Ispanijoje ar Graikijoje - kam nuo to bus geriau?
Labai pastebima tendencija, jog turtingi žmonės labiau linkę pinigų dalį paaukoti filantropinei veiklai, negu valstybei, kurios veiklą dažniausiai laiko neefektyvia. Be to, mokesčius ir savo įnašą valstybei paremti skaičiuoja absolučiais dydžiais - t.y. kiek mokesčių iš viso sumokėjo, kiek darbo vietų sukuria ir t.t. Neneigsime, jog tai pozityvus įnašas ir toks mąstysenos modelis turi savų argumentų.
Turtingumas yra reliatyvus dalykas. Tai, ką Lietuvoje vadiname prabanga - Vakarų Europoje vadintume vidutine klase, kuria ir yra pagrįstas modernios Vakarų valstybės funkcionavimas. Vargu ar galima prabanga pavadinti numatytą palūkanų apmokestinimą, kuomet apmokestinamos santykinai nedidelės sumos. Tokios politikų idėjos ir veikla skatina visuomenės susipriešinimą ir tuo metu, kai to mažiausiai reikia. Visuomenės susipriešinimą stengėsi skatinti ir sovietai, netgi vidutinius ūkininkus paversdami buožėmis, paradoksalu, tačiau šiuo metu ta linkme krypsta ir konservatoriai. Tiesa, nemanau, jog sąmoningai.
Argi valstybės politika turi būti tokia, kad iniciatyvos besiimantys, galimybių ieškantys, darbo vietas kuriantys asmenys būtų tam tikra prasme baudžiami už savo sėkmingą ir aktyvią veiklą? Žinoma, mes visi suprantame, kad didelė dalis Lietuvos turtuolių praturtėjo įvairiais neskaidriais būdais - kontrabandos, nešvarios privatizacijos ir pan., tačiau egzistuoja teisėsaugos struktūros, kurios turi nagrinėti neteisėto praturtėjimo atvejus. Suprantama, kad daugumą atvejų ištirti per vėlu ir ta mūsų teisėtvarka neefektyvi, tačiau nereikia valstybėje kurti tokios atmosferos, kad sėkmingas asmuo jaustųsi už kažką baudžiamas - už savo iniciatyvą, už savo sėkmę.
Regis, kai kurie politikai taip ir neišmoksta istorijos pamokų ir nuosekliai lipa ant to paties grėblio. Pavyzdžiui, kontrabanda tikrai egzistuos jei paklausių prekių kainos už sienos bus tris keturis kartus mažesnės. Galima kovoti su ja kiek tik nori (o kovoti bet kuriuo atveju reikia), tačiau didelio pelno stimulas vis tiek bus varančioji jėga daliai visuomenės. Jeigu pridėsime tokius veiksnius kaip didelį nedarbą, mažas vidutines pajamas - kontrabandos problema dar paaštrėja. Ir galima kiek nori apeliuoti į piliečių sąmoningumą - problemos išspręsti nepavyks, kol patiriama riziką (baudų, įkalinimo) nenusvers gaunamo pelno.
Sakykime, efektyviai rūkalų kontrabandą galima sumažinti, jei gretimose valstybėse (pvz., Lietuvoje ir Baltarusijoje) jų kainų skirtumas gerokai sumažėtų, tad kiekvienam tarpininkui (pagrindiniam kontrabandinimui, platintojams) atsiriekus savo užmokesčio dalį vartotojui nebebūtų didelio skirtumo ar pirkti legalius rūkalus ar kontrabandinius. Vadinasi, arba kaimyninės šalys (Lietuvos atveju Baltarusija) turi padidinti rūkalų kainas (pvz., didinant akcizus), arba mes - sumažinti. Sumažinti akcizų Lietuva negali, nes yra įsipareigojusi ES, tačiau būtų verta pabandyti derėtis dėl tarpinės akcizų zonos, kaip argumentus pateikiant prarandamas darbo vietas, biudžeto pajamas. Net jei ir ši iniciatyva nepavyktų, galbūt bent galima gauti daugiau lėšų sienos apsaugai. Problemos sprendimui reikėtų ieškoti išradingų ir inovatyvių sprendimų, o ne vadovautis rytietišku mentalitetu - drausti ir bausti.
Įvestas nekilnojamo turto mokestis, nors ir yra renkamas nemažoje dalyje pasaulio valstybių, yra senosios mokestinės sistemos liekana (pavyzdžiui, Lietuvoje egzistavo dūmo mokestis). Visame pasaulyje jį laipsniškai pakeitė progresyvesnis pajamų mokestis. Nors kažkada jis irgi buvo vertinamas kaip ganėtinai kontraversiškas - dėl pernelyg didelio Vyriausybės kišimosi į privatų gyvenimą. Tai susiję ir su mokesčių surinkimo sistemos vystymųsi - kažkada apskaičiuoti asmens pajamas būtų buvę labai sudėtinga, šiais laikais tai jau įmanoma. Nors, žinoma, mokesčių slėpimo atvejų netrūksta. Ir jų netruks tol, kol gyvuos žmonija.
Nekilnojamąjį turtą lengviau apmokestinti, nes jis nėra mobilus ir jį sunku nuslėpti, tad jo apmokestinimui nereikėjo jokių sofistikuotų mokesčių sistemų ir inspekcijų. Žmonės šimtmečiais mokėjo mokesčius nuo nekilnojamojo turto, nepaisant jų pajamų. Nors, žinoma, kad ir kaip mes benorėtumėme, žmogaus gyvenimas neteka viena linija - jame būna ir nuosmukių ir pakilimų. Asmens turimas turtas ne visuomet atspindi jo pajamas, tad nekilnojamo turto mokesčiai gali priversti žmones atsisakyti nekilnojamojo turto nepaliekant vietos emocinei vertei, prisirišimui (paveldėjimo atveju). Bet kuriuo atveju, man vis iškyla paralelės su sovietmečiu, kai didesnių namų ir butų savininkai tapdavo nuomininkai savo pačių namuose, neva dėl per didelio turimo turto. Galbūt problema glūdi, jog dabartinė Lietuvos politikų karta yra sovietmečio vaikai, išaugę sovietiniuose daugiabučiuose ir jų ryšys su nekilnojamuoju turtu yra visiškai kitoks, negu kito laikmečio žmonių.
Dar įdomiau, kai turtas pradedamas klasifikuoti - vienas yra prabangus, kitas ne toks prabangus ir įsiveliama į pavojingą žaidimą su kriterijais. Istorijoje jau yra to pavyzdžių - vertėtų į juos pažvelgti. Štai, Britanijoje, dar XVII a. įvestas „langų mokestis“, kuris realiai buvo progresyvinis nekilnojamojo turto mokestis, mat kuo didesnis ir prabangesnis buvo namas, tuo jame buvo daugiau langų. Mokestis niekada nebuvo populiarus ir jis darė įtaką architektūros raidai Britanijoje.
Žmonės statydavo tokius namus, kad mokesčiai būtų kuo mažesni. Valstybė atitinkamai reaguodavo keisdama apmokestinimo kriterijus. Ir šiuo metu Britanijoje galima išvysti namų, kurių dalis langų yra užmūrytų - tai senosios mokesčių sistemos liudininkai. Briuselyje, sename pastate, kuriame įsikūręs finansų ministras, taip pat yra užmūryta keletas langų mokesčių taupymo tikslais ir tai kiekvieną dieną ministrui primena seną tiesą - dalis žmonių visuomet, jeigu bus galimybė, stengsis išvengti mokėti mokesčius.
Papildomas to pavyzdys gali būtų ir plytų mokestis, kurį Didžiosios Britanijos karalius įvedė karams Amerikoje finansuoti. Gamintojai, siekdami sumažinti nuostolius, ėmė gaminti didesnes plytas. Taigi, pajamos iš mokesčių ėmė mažėti. Tuomet buvo įvestas maksimalus plytos dydis, kad būtų garantuotas tam tikras mokesčių surinkimas. Atsakas buvo didesnis kitokių medžiagų naudojimas statybose, pvz., medienos. Plytų gamybos pramonė stipriai nukentėjo.
Mokesčiai, kuriais siekiama pakeisti kokius nors vartotojų įpročius, galbūt, gali būti pateisinami, pavyzdžiui, mokesčiai riebiam maistui, traškučiams, kuriais siekiama žmones maitintis sveikai. Galbūt, rūkaliai turėtų mokėti didesnį sveikatos apsaugos mokestį, jei statistiškai paskaičiuojame, kad jų sveikatos išlaidos valstybei yra didesnės.
Automobilių apmokestinimas turi būti nutaikytas ne tik į prabangius automobilius, bet į visus, priklausomai nuo jų galingumo ir taršos, kaip priemonė skatinanti švaresnio transporto panaudojimą bei viešojo transporto plėtrą. Tokių mokesčių tikslas pats savaime neturi būti biudžeto papildymas. Jie turėtų būti priemonė tam tikram tikslui pasiekti. Štai, pavyzdžiui, JAV Merilendo valstijoje 2004 m. įteisintas vadinamasis „Tualeto nuleidimo mokestis“ (flush tax). Nekilnojamo turto savininkai turėjo mokėti fiksuotą mokestį už nuotėkas ir šis mokestis buvo naudojamas renovuojant vandens valymo įrenginius valstijoje, mažinant vandens telkinių užterštumą.
Visi mes suprantame, kad mokesčiai yra reikalingi. Kažkas juk turi mokėti už policijos, švietimo, sveikatos paslaugas, kad ir kokia prasta nuomonė apie šias paslaugas gali būti. Mokesčių mokėtojams gali kilti daug klausimų ir abejonių dėl efektyvaus mokesčių išleidimo ir pagrįstai kyla, ypač matant, kaip Seimo nariai už reprezentacijos lėšas perka prabangius servizus, nuomojasi prabangias mašinas ir pan. Nenuostabu, jog dalis žmonių mano, jog jų sumokėti pinigai yra leidžiami neefektyviai. Efektyvi valstybės veikla ir aukšta paslaugų kokybė gali pakeisti tokį nusistatymą ir netgi ganėtinai aukštus mokesčius galima daugmaž toleruoti.
Pavyzdžiui, Skandinavijoje, mokesčių mokėtojas moka aukštus mokesčius, bet bent jau žino, kad gaus tikrai geras, kokybiškas valstybės paslaugas už tuos aukštus mokesčius.
Svarstant naujų mokesčių įvedimo ir vaikantis populiarumo ar tiesiog vaikiškai kartojant praeities klaidas, reikia gerai gerai apgalvoti, paimti kitų šalių praktiką, išnagrinėti galimas pasekmes, o neužsiiminėti populistiniu visuomenės priešinimu ir skaldymu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!