Turiu vaikiną, daug pykstamės – normaliuose santykiuose taip nebūna

 (29)
Dažnai gyvenime paklausiu savęs – ar tikrai viską darau teisingai? Ar einu teisingu keliu? Koks tas kelias turi būti? Ar esu laiminga? Ar aš apsupta tinkamų žmonių?
© Shutterstock nuotr.

Nuolat girdžiu pasakymą, kad reikia save apsupti tik sėkmingais, tau artimais ir pozityvias emocijas suteikiančiais žmonėmis tam, kad ir pats jaustumeisi tokiu, kad įgytum bent dalelę jų pozityvo ir turėtum kažką, kas nuolat temptų tave į priekį. Manau, kad aš tokio žmogaus kaip ir neturiu. Tačiau ir nenorėčiau „prilipti“ prie kažko vien tam, kad mane retsykiais pralinksmintų, nenoriu cirko. Noriu gyvenime jaustis laiminga, patenkinta kiekviena diena, kurią nugyvenu.

Internete pilna pozityviai nuteikti siekiančių, bet kiek banalokų straipsnių apie tai, kad turime gyventi šia diena, kad turime džiaugtis kiekvienu saulės spinduliu ar dar kuo tik tam, kad mūsų gyvenimas nebūtų bevertis. Bet kas gali išmatuoti gyvenimo vertingumą?

Aš manau, kad jis kiekvienam skirtingas ir tai labai priklauso nuo asmens vertybinės skalės. Noriu tik pasakyti, kad man didžiausia vertybė – asmeninė laimė. Žinau, suprantu, kad su laimės sąvoka labai daug kas susiję, tačiau man tai atrodo taip paprasta – puikūs santykiai su artimaisiais, gera sveikata bei vidinė, emocinė būsena, sėkminga karjera ar mokslai, mylimasis šalia. Kartais nutinka taip, kad, atrodo, viską jau turiu, laikau savo rankose, džiaugiuosi, bet vos spėjus bent viena mintimi pagalvoti, kad jau esu laiminga, viskas ima ir apsiverčia... Kažkoks keistas kiaulystės dėsnis.

Taigi, norėčiau pagaliau paliesti temą, apie kurią nusprendžiau parašyti. Manau, tam, kad kiekvienas jaustųsi laimingas ir pilnavertis žmogus, tam, kad mums nereiktų kaip kokioms jūrinėms antytėms kabintis prie laivų, kad mus kažkur nugabentų, mums reikia mylimo ir širdžiai artimo žmogaus. Juk, kaip sakoma, kai myli, gyvenimas tampa gražesnis.

Apie meilės temą esu rašiusi daug: po skyrybų, kai užgriūdavo sunkūs vakarai, kai būdavo liūdna, kai neturėdavau, kur dėti savo minčių. Tačiau aš tikrai nežinau, kaip prisivilioti tą meilę. Gyvenime turėjau kelis vaikinus, tačiau, kaip ir rašoma konkurso aprašyme, niekada nežinojau, ar jis tikrai mano, ar su juo būsiu visada...

Bet kažkodėl nuolat norėjosi žinoti, norėjosi būti tikrai, troškau planuoti ateitį, taip galvojau net būdama gana jauna ir, atrodytų, neturinti apie tai net susimąstyti. Tiesiog, kai kurie žmonės į gyvenimą žiūri rimčiau, kiti, deja, ne. Taigi, tariama meilė aplankydavo netikėtai, aš svajodavau, kurdavau, bet niekada niekada nebūdavau tikra, ar tai mano žmogus, nors taip to norėdavosi.

Gal esu prisižiūrėjusi per daug filmų ir laukiu momento, kad sutikusi man skirtą žmogų pajusiu kibirkštis ar kažką panašaus, tačiau tai juk tikras gyvenimas ir to nebūna. Taigi, taip nežinodama ir gyvenu.

Šiuo metu turiu vaikiną. Tiesą pasakius, mūsų santykiai gana sudėtingi, nes dažnai pasitaiko nesutarimų, neretai pykstamės. Iškart pradedu galvoti, kad nieko nebus, nes normaliuose santykiuose taip nebūna. Na, bet kas nustatė tų normalių santykių ribas? Kas iš žmonių pasakė, kas yra normalu, kur ribos, normos ar kažkas, pagal ką reiktų matuoti? Gal taip ir turi būti? Gal turi kovoti dėl kažko? Gal niekas neateina taip lengvai kaip filmuose ar muilo operose? Po truputį stengiuosi susitaikyti su kitokiu mąstymu, keisti savo požiūrį, nes tas žmogus man tikrai svarbus ir noriu stengtis dėl mūsų. Todėl manau, kad geriausias meilės išsaugojimas yra pastangos.

Galbūt niekas neis kaip per sviestą taip, kaip norėtųsi, galbūt kartais atrodys, kad viskas pabodo ir nebegali daugiau nei dienos, tačiau juk verta stengtis dėl tų akimirkų, kurias prisimenant visada kyla šypsena. Viena iš mano mėgiamiausių mūsų akimirkų yra toji, kai ramiai gulėjome ir kalbėjomės, jau buvo pavasario pradžia, todėl šildė ryški saulė, pro langą pūtė gana šiltas vėjas. Mes juokėmės, jis man kažką pasakojo. Dievinu mūsų pokalbius, mėgstu klausytis jo pasakojimų, nemažiau mėgstu ir kai išklauso mane.

Matote, visiškai paprasta jaustis lyg pasakoje, kad širdis būtų laiminga. Argi dėl tokių akimirkų, kurios verčia mus jaustis laimingais, neverta stengtis? Tokios plonos, gležnos laimės akimirkos po truputį pina ir klijuoja ištisą laimės tinklą, į kurį, tikiu, vieną dieną pasinersiu visa savo širdimi.

Per drąsu sakyti, kad tuomet jau niekas bus nebaisu, nebebus liūdesio, nesėkmių, tačiau šalia, esu tikra, bus žmogus, kuris palaikys ir ne trauks į priekį kaip jūrinę antytę traukia galingas laivas, o eis koja kojon šalia, nes to norės tiek jo, tiek mano širdis. Gyvenime viskas kur kas paprasčiau, nei mes dažnai galvojame. Dažnai užtenka visiškai nedaug, kad būtume laimingi, taip pat ir visiškai nedaug, kad tokie nebebūtume. Bet manau, kad radus savo meilę, rasime ir laimę.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Ne vienas yra patyręs – turi su kuo ryte atsikelti, su kuo užmigti, bet, atrodo, kažkas ne taip. Ilgai ieškota meilė nebedžiugina, kankina rutina ir norisi naujų pojūčių, pokyčių, naujos meilės.

Meilės, kuri sudrebins pasaulį iš naujo. Ką tai rodo – vidinės brados trūkumą ar tai, kad šalia – ne tas žmogus? Ir ar tikrai kitas gali būti laimingo gyvenimo garantu? Ar santykiai būtini žmogui, kad jis jaustųsi gerai?

Prašome Jūsų – ir vienišų, ir sukūrusių šeimas – pasidalinti savo nuomone. Ar tikrai taip sudėtinga rasti artimą žmogų, kur ir kaip jo ieškoti ir ką daryti radus? Kaip kurstyti meilę, o gal jai užgesus net neverta to daryti?

Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mano istorija“ iki gegužės 4 d. Vienam laimingajam įteiksime DELFI prizą.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Vox Populi

Ištekėjau už klasės gražuolio – po 20 metų sutiktas „moksliukas“ sukėlė nostalgiją (93)

DELFI Gyvenimo straipsnis, kuriame aiškinamos priežastys, kodėl sunku pamiršti pirmąją meilę, sukėlė prisiminimus ir DELFI skaitytojai. Ji pasidalino istorija, kai jaunystėje klasės „moksliukas“ visai netraukė jos dėmesio, bet sutikus jį po 20 metų, privertė viską permąstyti iš naujo.

Aplankytas Gardinas nuteikė maloniai: plačiai naudojamos prekės ten perpus pigesnės (72)

Smalsumas ir noras susipažinti su artimuoju užsieniu nuvedė į Gardiną, esantį Baltarusijoje. Nuo namų Lietuvoje iki Gardino centro vos 135 kilometrai.

Įvertino muzikos festivalį Lenkijoje: įėjimas nemokamas, bet vargiai kartočiau (49)

Po skandalingai pasibaigusio „Granatos Live“ festivalio, daugelis skaitytojų pradėjo žiūrėti skeptiškai į masinius renginius. Taip jau sutapo, kad prieš savaitę pats buvau nuvažiavęs į vieną didžiausių pasaulio festivalių – „Woodstock“ Lenkijoje, kuris turėjo priminti legendinį koncertą tokiu pačiu pavadinimu JAV. Skaitykite toliau ir sužinosite, ar verta ten važiuoti.

Leidimas vedžioti augintinius paplūdimiuose papiktino: jei šuo su skafandru, tuomet pritariu (159)

DELFI paskelbta informacija, kad Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga patvirtino naują tvarką, kai leidžiama eiti į paplūdimį su augintiniais, sukiršino DELFI skaitytojus. Gyvūnų mylėtojams džiūgaujant, skeptikai, deja, išsakė priešingą nuomonę.

Nusifotografavo prie Sosnovskio barščio – augalo dydis stebina (23)

DELFI skaitytojas Ričardas Suslavičius užfiksavo rekordinio dydžio Sosnovskio barštį ir pasidalino nuotrauka su redakcija.